Frank Miller “Sin City”

“Komiksas – knyga? Oi ne ne, tai ne knyga! Ten gi nėra ką skaityti.”

Arba pritariate, arba nepritariate. Na, bent jau aš tai tikrai ne. Nemanau, kad gali likti abejingų istorijai, papasakotai animuotais paveikslais, kai tai istorijai suteikta švelnios, kvepiančios, malonios paimti į rankas knygos forma.

“Komiksai skirti vaikams.”

Dar viena populiari Lietuvoje nuomonė. Žinoma, mes, išugdyti Paršiuko (Čiuko) ir Peliuko (Mikio) bei kitų “linksmųjų”, “mielųjų” gyvūnėlių, liekame akli tikrai komiksų literatūrai (taip, aš komiksus vadinu literatūra). Betgi kas drįstų tvirtinti, kad visi dailininkai-iliustratoriai piešia tik vaikams. Čia beveik kaip su animaciniais filmais. Dauguma įsitikinę, kad piešti filmai skirti vaikams, kai tuo tarpu daugėja animacijos, pažymėtos S ženklu.

Greičiausiai būsiu nuklydus į lankas. O juk tik noriu papasakoti apie tai, ką neseniai perskaičiau. Pernai Lietuvoje pasirodė dvi legendinio dailininko, rašytojo, režisieriaus Frank Miller “Sin City” dalys: “Sunkus atsisveikinimas” ir “Moteris, dėl kurios žudytum”. Lietuviškai. Sakot, komiksas niekada neprigis Lietuvoje? Skeptikai, slėpkitės. Knygyne man sakė, kad šios knygos, nors ir negraibstomos kaip koks Parulskis, bet dar ir kaip perkamos.

Frank Miller 1986 metais nupaišė Batmaną („The Dark Knight Returns”), taip papiktino visuomenę ir nuo tada pasaulyje pasklido gandas, kad „komiksai nebe vaikams”. O kas nematė Timo Burtono režisuoto Batman’o Lietuvoj? Batman Batman Batman – vis dar skamba linksmoji užsklandinė melodija…

Kitas žingsnis, kuriuo Frankas nustebino ir privertė atvipti visuomenės žandikaulį – pirmoji Sin City dalis, „The Hard Goodbye”. Kriminalinė istorija ir komiksas – dvi, atrodė, nesietinos sritys sujungtos. Noir comic piešimo technika; kontrastingai aštrus, juodai baltas piešinys atskleidžia kraujo troškimą, nežabotas aistras, brutalią jėgą, žudynes be pasigailėjimo. Štrichinė grafika (jei taip galima pavadinti) atskleidžia tą niūrią nuotaiką ir įsiurbia į knygą lyg žiūrėtum kriminalinį trilerį. Nors pirmosios Sin City serijos knygos („Sunkus atsisveikinimas”) istorija kiek nuvalkiota (galvažudys Marvas ieško prostitutės Goldės žudiko, siekdamas jam atkeršyti), antrąja Frankas įsivažiuoja. Čia atsiranda daugiau veikėjų (mieste karaliaujanti mafijozų Rorkų šeima, senamiestį valdančios kekšės dvynės), ima ryškėti priešistorė, skaitytojas „įsikerta” į Nuodėmių miesto taisykles, tampa aišku, kas yra kas, kam reikia paklusti, kas bosas, kur galima išsitraukti ginklą, kur ne, ir t.t. Abu pasakojimai susipynę, susiję chronologiškai. Tačiau tai ne sarkastiškos istorijos. Tai istorijos, kuriose piešimo stiliumi atskleidžiami sąmojingi veikėjų charakteriai, pasakojimui suteikiama nuotaika. Vienur smulkiau išpaišomos detalės, kitur naudojamas tik juodos-baltos spalvų kontrastas. Originalus piešinys čia svarbiausias. Dėl to lietuviškame leidime visi garsiniai efektai palikti angliškai.

Pagal Sin City septynių dalių seriją (Lietuvoje, kaip minėjau, kol kas išleistos tik dvi pirmosios) 2005 metais sukurtas filmas, kurį režisuoti padėjo pats Quentin Tarantino, o vaidina Bruce Willis, Mickey Rourke, Clive Owen , Jessica Alba ir dar šūsnis įžymybių. Filmas buvo apdovanotas Kanuose. Na, o iki 2009 planuojama pastatyti ir antrąjį Sin City filmą.

Tai ar tikrai neverta „prasidėti” su komiksais?