Carmen Laforet „Nada”

O kaip 2008-uosius pradėti pamažu užgijusiai ir beveik pasilaidojusiai ORE knygų rubrikai, pavargusiai šokinėti per leidyklas, apsimiegojusius skaitytojus, užsiciklinusius rašytojus, į save suplokštėjusias knygas arba, atvirkščiai, per-geras-kad-skaitytum-priešokiais knygas?

Bet Castor Polluxas bent jau patinka daugeliui, seniai ištroškusiam, kad iš inercijos pavartomuose puslapiuose kažkas, be jokių tavo pastangų, – pradėtų „rėžti visą teisybę”. Mes, rodos, nuo gimimo iki senatvės nepatikome niekam. Tai per mažai analizės (nes čia, žinoma, literatūrologijos tinklapis), tai per daug pozos (nes kūrybiškas rašymas dvasingam ir išmintingam iš tolo trenkia pižonu/narcizu/you name it), – o galiausiai kodėl mes tiesiog negalėtume rašyti kaip knygos viršelis, bernardinai arba bent jau padorus mokyklinis rašinėlis.

Ir štai vėl žiūriu pro atminties rūkus į Lietuvos leidybos miglose nepastebimai išnirusią ir toliau kreivu veidu nudreifavusią Carmen, slaptąją barselonietę, ir man norisi eiti paribiais, nerašytų užrašų paraštėmis, o ne tvarkingos „skaitytoja/u, šis tekstas padarys tave daugiau žinančiu” recenzijos vaga. Juolab kad lietuviškosios apžvalgos apie šią knygą klaidžiojo dar daugiau nei įprasta… Pvz., apie „herojės” pasimetimą ir įdomų charakterį, vaiduokliškus pokarinės Barselonos (vaje! pasirodo, ne visais laikais Barselona buvo antrasis Niujorkas, tai bent?!) namus ir juose vis dar tarakonaujančius neaiškius bepročius, su kuriais, rodos, pagrindinei veikėjai teks pagyventi…

Iš tikrųjų knyga absoliučiai ne apie tai. Būtent šie bepročiai yra tikrasis jos centras, tikrieji herojai, ir jų charakteriai bei gangrenuojančiuose namuose įšaldytos ne per seniausiai, bet negrįžtamai nusivyniojusios nešventos istorijos sudaro jaunosios romanistės kūrinio (autorė už jį rimtą premiją gavo, rodos, 23-ejų), che, židinį. Malonu vėl (pa)stebėti darbą, kuriame „pagrindinis veikėjas” (čia – veikėja) prisipažįstą tesąs stebėtoja(s), skirta(s) aprašyti ar suvokti Kitų įvykiams ir dramoms. Pamažu atpini, kad ne jaunosios šlaistūnės atvykimas į didmiestį ir įsikalinimas dvasingos giminės globoje čia svarbiausias, o kur kas ryškesni, labiau išreikšti būtent „foniniai” giminės namuose sutiktų dvasių šešėliai – kito žodžio nerandu.
Suvartojau šią knygą išsiilgęs, matyt, kaip tik tokio senoviško veiksmo ir, hm, nebanalaus tradiciškumo, ar tiesiog nepakankamai banalaus, kad nuteiktų kritiškai – it vėlyvieji Clinto Eastwoodo ar airiškieji Alano Parkerio filmai. Iš taško, kuriame parašyta, ji vis dar atrodo pakankamai išmintingai, o kvailas lotyniškas veikėjų temperamentas maloniai trenkia kažkokiais kone markesais… Nors iš esmės taip ir liko neaišku, kur bedėti šį kūrybišką ir netiesmuką praeities dokumentą, dabartyje pakibusį tarp muziejaus, „visai neblogai” ir „bet jau pamiršau” lentynų.