Berlinalė 2008

Didžiausias Berlyno kultūrinis įvykis – Berlinalė. Daugiau nei 19 tūkstančių kino profesionalų (kažkur tarp jų – 4 tūkstančiai žurnalistų) iš 120 šalių būna akredituojami šiam festivaliui kasmet.

Žmonės spiečiasi į siaubingai ilgas eiles (jos driekiasi daugiau nei 100 metrų), kad galėtų nusipirkti 200 tūkstančių bilietų skirtų viešajai Berlinalės programai. Čia kasmet parodoma daugiau nei 400 filmų, didžioji dauguma jų – Europos kino premjeros. Festivalio filmai rodomi šešiose programose: Konkursinėje, Panoramos, Tarptautiniame naujojo kino forume, Kartos, Perspektyvaus Vokietijos kino ir Retrospektyvos. Kitaip tariant, Berlinalė – mega įvykis. Argi aš, Ore.lt reporteris, galėčiau apžvelgti jį visą?

Šiame apžvalginiame straipsnyje papasakosiu apie Berlinalės 2008 konkursinės programos pažibas. Dvi mano gyvenimo savaitės išgaravo, o mano jausmus tegali apsakyti MANIC STREET PREACHERS daina “You Stole the Sun From My Heart “.

Konkursinė programa

Konkursinėje sekcijoje varžosi ryškiausi metų filmai iš įvairių pasaulio šalių. Jų tikslas – “Auksinis lokys” ar bent Sidabrinis. Pranešu nežinantiems, lokys ne tik Rusijos įvaizdžio dalis, bet ir Berlyno simbolis. Berilnalėje “Auksiniu lokiu” apdovanojamas geriausias filmas, o sidabrinius lokiukus dalinasi geriausias aktorius, geriausia aktorė, geriausias režisierius ir žiuri grand prix nominacijos laimėtojas. Ta pati tarptautinė žiuri ir išdalina visus lokius. Paprastai, žiuri sudaroma iš 8 įtakingų žmonių, deja, šiais metais netikėtai iš šio sąrašo iškrito Susanne Bier ir Sandrine Bonnaire. Faktas, kad žiuri nariai nusprendžia, jog kitos veiklos yra svarbesnės, nei vienas iš didžiausių kino festivalių, tikrai ne koks PR Berlinalei. Aišku, aš tegaliu spėlioti, bet manau, kad Bier ir Bonnaire atsisakymo priežastis buvo silpna festivalio konkursinė programa. Lyg to dar būtų negana, šių metų žiuri prezidentas norėjo “Auksinį lokį” atiduoti Dieter Kosslich, kūrybiniam festivalio vadovui. Aišku, ceremonijoje tai skambėjo, kaip mandagybių rinkinys, užtat sufleravo, ką pati žiuri mano apie šių metų konkursinės programos kokybę ir laimėjusį filmą.

Tikėjausi, kad laimės…

… Paul Thomas Anderson. Jis grįžo į Berlyną su savo naujuoju filmu “There Will Be Blood” (“Bus kraujo”). Jį jau pažįstame iš “Boogie Nights” (“Pašėlusios naktys”) ir “Punch-Drunk Love” (“Apgirtę nuo meilės”), o “Magnolia”(“Magnolija”) jam atnėšė 1999 m. “Auksinį lokį”. “There Will Be Blood” neturi daug bendro su senesniais P. T. Anderson darbais, čia istorija sukasi apie naftą. Viskas prasideda, kai sidabro ieškotojas Daniel Plainview atsitiktinai randa naftos vienoje savo kasyklų. Naftos karštinė prasideda ir perspektyvus magnatas Plainview pradeda statyti savo imperiją. “There Will Be Blood” buvo kritikų favoritas, tačiau vietoje tikėto “Auksinio lokio” gavo tik Sidabrinį adresuota geriausiam režisieriui. Bjauru būtų nepaminėti, kad garso takelis sukurtas vieno RADIOHEAD narių, Jonny Greenwood. Panašu, kad prie ko tik prisiliečia RADIOHEAD muzikantai, viskas virsta auksu. Nieko nuostaubaus: garso takelis taip pat laimėjo “Sidabrinį lokį”.

http://www.youtube.com/watch?v=kK_tamEaqKA
Jonny Greenwood – HW/Hope Of New Fields

Auksinis lokys

Geriausiu Berlinalės filmu ir Auksinio lokio laimėtoju tapo “Tropa de Elite/The Elite” (“Elitinės pajėgos”). Jose Padilha filmas, tai istorija apie Brazilijos Rio de Žaneiro BOPE kapitoną Nascrimento. Veiksmas vyksta 1997 m., Brazilijoje, Rio de Žaneire. BOPE tai Elitinės pajėgos kovojančios nesibaigiančiame narkotikų kare Rio de Žaneiro favelose (Favelos – skurdūs Brazilijos lūšnynai). BOPE tenka kariauti ne tik su narkotikų platintojais, bet ir su korumpuota policija. Nascrimento nori palikti būrį ir pradėti tylų gyvenimą, nes jo žmona laukiasi. Džiaugsmingai prasidėjęs filmas liūdnėja su kiekviena minute. Pirmoje scenoje favelos vakarėlyje skamba įžymusis brazilų MC Junior ir MC Leonardo gabalas “Rap the Armas”.

Vakarėlis baigiasi, kai nušaunamas policininkas, o tada prasideda visiškas chaosas, kurį sutvarko tik BOPE elitinės pajėgos, o jiems groja metalinė “Tropa de Elite” teminė daina. Brazilai sako, kad šis filmas kontraversiškas, tuo tarpu kritikai sako, kad filmas palaiko policininkų pusę, bet juk José Padilha neidealizuoja korumpuotos policijos. Filmo herojus kapitonas Nascrimento taip pat teigia, kad BOPE misija yra visiškai beprasmė. Įdomu tai, kad Brazilijoje šis filmas buvo plačiai paskleistas internete dar prieš premjerą, taigi 1-2 mln. brazilų jį pažiūrėjo namuose per kompiuterio monitorių, tačiau “Tropa de Elite” vis tiek buvo finansiškai sėkmingas ir kino teatruose surinko 2,4 mln. žiūrovų. Jei “Tropa de Elite” nepasirodys Lietuvoje, galėtumėte pabandyti surasti jį internete, tik neprasitarkite, kad aš jums taip sakiau.

“Tropa de Elite” treileris

Sidabriniai lokiai

Man atrodo, kad “Tropa de Elite” nebuvo vertas “Auksinio lokio”, bet tai buvo vienintelis siurprizas apdovanojimų ceremonijoje. Kaip jau minėjau savo ORE.lt blogo įrašuose, Sally Hawkins tapo geriausia 2008 Berlinlės aktore ir pasiėmė “Sidabrinį lokį”. Hawkins buvo bene vienintelė kandidatė šiam apdovanojimui, tačiau tikrai jo nusipelniusi už stulbinamai gerą vaidmenį Mike Leigh “Happy-Go-Lucky” (“Nerūpestingai”). Reza Najie laimėjo “Sidabrinį lokį” už nuostabiai naivią rolę Majid Majid filme “The Song of Sparrows” (“Žvirblių daina”). Wang Xiaoshuai gavo “Sidabrinį lokį” už geriausią scenarijų, jo filmas “In Love We Trust” (“Meile tikime”) buvo geriausias Azijos kino programoje, nors aš iš azijietiškos festivalio dalies tikėjausi daugiau. Fernando Eimbcke laimėjo Alfred Bauer prizą už novatoriškumą filme “Lake Tahoe” (“Tacho ežeras”). Tarptautinės kino kritikų federacijos prizas FIPRESCI taip pat atiteko “Lake Tahoe” ir, turiu pripažinti, Lake Tahoe man atrodė labiau vertas “Auksinio lokio”, nei “Tropa de Elite”. Fernando Eimbcke eksperimentuoja su kino media, jis slepia veiksmą po juodu vaizdu ekrane. Daugelyje scenų žiūrovas veiksmą tik girdi. “Lake Tahoe” sruvena siestos tempu. Filmas prasideda ant kaimo keliuko: šešiolikmetis Juan sudaužo savo vairuojamą raudoną mašiną. Mes nematome, kaip įvyksta avarija, vietoje jos ekrane pasirodo juodas kadras ir garsas to, kas vyksta. O po to prasideda komiška istorija apie tai, kaip Juan ieško trūkstamos dalies savo sudaužytai mašinai. Beieškodamas dalių miestelyje, jis sutinka daug įdomių žmonių. “Lake Tahoe” vienas nedaugelio man patikusių Konkursinės programos filmų.

Lake Tahoe treileris

Žiuri Grand Prix

Errol Moris filmas “Standard Operation Procedure”(“Standartinė veikimo procedūra”) buvo išskirtinis dar tada, kai jam nebuvo skirtas prizas, mat jis buvo pirmasis Berlinalės filmas per 58 – erius metus, kuriam buvo leista dalyvauti konkursinėje programoje. Errol Morris dar prisimename iš filmo “The Thin Blue Line”, kuriame buvo sulaužytos dokumentinio filmo tradicijos įterpiant istorinių scenų vaidybą. Jo filmas “The Fog of War” 2004 m. laimėjo Oskarą už geriausią dokumentinį filmą. Savo naujame kūrinyje “Standard Operation Procedure” (sutrumpintai S.O.P.) jis rodo Abu Ghraibo vaizdus. 2004 m. dvylika nuotraukų padarytų nelaisvėje Abu Ghraibe, Bagdade pakeitė ne tik Irako karą, bet ir tai, kaip JAV nacijos savivoką. Errol Morris klausia kas nutiko tuose kalėjimuose prieš tai, kai minėtosios nuotraukos buvo padarytos, kaip jautėsi fotografai, kuomet tos nuotraukos pateko į žiniasklaidos kanalus visame pasaulyje. Turėdamas ryškią estetinę viziją, jis vėl naudoją suvaidintą dokumentiką, o fone tuo metu skamba Danny Elfman, serialo “Simpsonai” garso takelio kūrėjo, muzika. Skandalinguose nuotraukose nufotografuotos kariūnės Sabrina Harman, Lynndie England ir Megan M. Ambuhl (dabar Megan M. Graner) sutiko duoti interviu, net generolė Janis Karpinski sutiko pasirodyti šiame dokumentiniame filme. Kariūnės ir generolė nesigina, o Morris jų nepuola, jam daug įdomiau pasidomėti sisteminiais karo tikslais ir ilgalaikėmis jo pasekmėmis JAV. Dauguma vaizdų nufotografuotų tąkart Abu Ghraibe buvo įvardinti kaip “standartinė veikimo procedūra”, Morris nuo to ir pradeda rodyti karo Irake beprotybę, į kurią žiūrėdami mes tegalime savęs paklausti, kur ritasi šis pasaulis. “Standard Operation Procedure” laimėjo “Sidabrinį lokį” žiuri Grand Prix nominacijoje.
Rodos, niekas labiau už Errol Morris nenusipelnė žiuri Grand Prix ir niekas nepastatė svarbesnio filmo. Tai ir buvo mano mėgstamiausias konkursinės programos filmas Berlinalėje 2008.

Liepsnojanti širdis

Konkursinėje programoje man labiausiai patiko Mike Leigh “Happy-Go-Lucky”, Fernando Eimbcke “Lake Tahoe” ir Errol Morris dokumentinis filmas “Standard Operation Procedure“. Kaip konkursinei progarmai, kurioje buvo parodyta apie 20 filmų, tai itin mažai. Tikiuosi, kitų metų Berlinalėje pamatyti, kaip Azijos kinas grįš su trenksmu, o Europos kino kūrėjai paseks Mike Leigh pavyzdžiu ir leis mums vėl šypsotis kino salėse. Geriausia, aišku, kad Berlynas neskirtas tik kinui, net per Berlinale.

Švedų muzikantas Jens Lekman išgelbėjo mane ten užpraeitą penktadienį. Pradžioje pasakojau, kad jaučiausi, kaip MANIC STREET PREACHERS dainoje “You Stole The Sun from My Heart”, o štai dabar imu jaustis lygiai taip, kaip nusakė Jens Lekman dainoje “Pocketfull of Money”: “I came running with a heart on fire” (liet. Su liepsnojančia širdim atbėgau)

Ačiū tau, Jens Lekman!

Jens Lekman – “Pocketfull of Money”