Porą vakarų – pirmadienį ir antradienį (balandžio 7-8 dienomis) šokiu brėžta miego paieškų trajektorija. Petro Lisausko kurta „Lopšinė nemigai“ – „Menų spaustuvės“ jaunųjų menininkų programos „Atvira erdvė“ dalis.
Spektaklio aprašai sufleruoja, kad jis – apie grįžimą į vaikystės sapnus, kurie yra vienintelė pribėga ir išsigelbėjimas nuo, dabarties įklampinusios mus informacijos tinkle.
Taip, taip – dar kartą priminkim sau, kad beprotiškai skubame kažkur už nugaros palikdami pačius save. Kad esam įtraukti į visomis vaivorykštės spalvomis tviskantį medijų pasaulį. Ir gal kartais net nebeaišku, ar realybė apgyvendinta mūsų, ar keistos informacijos valdovo demiurgo sukurtų simbolių. Dėl to, kad išliktume gyvi ir esantys turime nuolat jausti kad tai mes einame, stebime, rėkiame… Užmigsi – išsijungsi iš tinklo.
Būtent užmigti šalia tviskant televizoriaus ekranui bandė Petras Lisauskas ir Rūta Butkutė. Tiesa, gal sterilioje mini salės aplinkoje jo vienintelio, kaip daiktų pasaulio atstovo, ir būtų pakakę. Bet gryninant erdvę, joje vis dar lieka vietos tokiems, tikrai neišvengiamiems objektams, kaip kopėčios. Nėra ko kabinėtis prie scenografijos, tiesiog kaprizingai norisi, kad žengiant į oneirinę erdvę išbluktų visi Daiktai. Šešėlius ir demonus kylančius iš pasąmonės gelmių tuomet, kai prityla isteriškas dienos triukšmas, galima iliustruoti ir be materialių ją lydinčių daiktų.
Choreografija galima tik žavėtis. Nors gal mano akis nėra itin objektyvi – dar prieš porą metų Klaipėdoje „PLArTFORMOJE“ P. Lisausko judesys, jo ir Tautvilo Gurevičiaus spektaklyje „Sankryža“, buvo vienas labiausiai sužavėjusių festivalio akcentų. „Lopšinė nemigai“ neleidžia tiek, kiek „Sankryža“ atitrūkti ir persikelti vien į menininko judesio kuriamą erdvę. Vis tik akis judesiui ir tamsai įgaunant pagreitį (kodėl gi ne?) nustebinama, nes atrodo, kad P. Lisausko galūnės ištįsta, kūnas keičia formą – mažas psichodelinis regėjimas.
Šiuolaikinio šokio spektaklis visada kvepia intriga. Spėlioji, ar bus pasiduota mechaniškai judesio geometrijai, ar priešingai, išryškės menininko tapatybė ir atsivers kiek pribloškianti spontaniškumo akimirka. „Lopšinė nemigai“ šiuo atžvilgiu tikrai nenuvylė.
Vienintelis liekantis klausimas, grynai iš modernybei neišvengiamo vujaristinio smalsumo – ar menininkams pavyko prisikasti prie ramybės pažadu apsisupusios miego šerdies? Ar galima grįžti į jaukią ir naivią kūdikystę?
Prieš stojant tamsai ir tylai, žvilgsnis regėjo tik virš kojų pirštų šmėžuojančias šviesas. Pernelyg drąsus prisiminimas apie paskutinę kūnų kelionę ligoninės koridoriais…
Komentarai