Vasaros ir muzikos šventė iš Lyono

Nuits Sonores yra toks elektroninės muzikos festivalis, kuris vyksta antrame pagal dydį (trečiame, jeigu tu – iš Marselio) Prancūzijos mieste Lyone. Festivalio pavadinimas, išvertus į lietuvių kalbą reiškia „skambios naktys” ir jis buvo pilnai pateisintas praėjusį savaitgalį, kai nuo gegužės 7 iki 11 dienos visame mieste skambėjo muzika.

Pirmąkart festivalis buvo surengtas prieš šešerius metus ir tuomet jis sulaukė daugiau nei 15 tūkstančių lankytojų. Šiemet, labiau patyręs, išsiplėtęs ir surengęs renginius keturiose dešimtyse vietų, pasikvietęs 250 menininkų, grupių, atlikėjų bei DJ, festivalis jau sulaukė 55000 lankytojų.

Trečiadienį prasidėjęs jis iš karto išvyniojo didžiausią savo „saldainį” – o tai buvo gyvas UNDERWORLD pasirodymas. Pagrindinėje festivalio vietoje, senoje gamykloje, kuri buvo padalinta į 4 skirtingas erdves (viena – trumpametražiams filmukams, o kitos – muzikai), UNDERWORLD ir buvo tie, kurie pritraukė daugiausiai muzikos gerbėjų. Jų vokalistas, Karl Hyde, per koncertus pasirodantis apsivilkęs sidabrinius žvynelinius marškinius tamsioje gamyklos scenoje žėrėjo ne tik savo apranga, bet ir balsu. Kai Karl dainuoja būna taip gražu, kad užsihipnotizuoji šokių aikštelėj ir jeigu apie ką nors galvoji, tai tik apie tai, kad jis niekada nebaigtų. Crocodile, kai dainuojama gyvai, nuo festivalio tapo oficialia mano nauja mėgstamiausia daina, iki tol ja per daug nesižavėjau.

Po UNDERWORLD jau nardėm iš vienos salės į kitą, iš džiazo improvizacijų į minimal ir iš techno į electro ir iš viso to dar į house. Pirmojoje scenoje, po UNDERWORLD ir vėl grojo gyvai. Ten savo džiazo improvizacijas sumaišytas su minimal ir pritaikytas šokių aikštelei pateikė COBBLESTONE JAZZ. Kitoje salėje tuo pat metu pasitiko Scan X, kurį kas nors vis pavadina vienu prancūziškos techno muzikos scenos pionierių. Surengęs vos vienos valandos gyvą pasirodymą, jis, kaip atrodė, patiko visiškai visiems.

Po to grojo Lietuvoje puikiai žinomas, pasaulyje garbinamas, techno muzikos genijumi pravardžiuojamas Jeff Mills iš Čikagos. Tie kam Jeff Mills patinka kartais arba visada gali sakyti ką nori, bet Lyone jis kažkaip nepribloškė nei manęs, nei dalies prancūzų, vietoj to pasirinkusių Onur Ozer iš Turkijos arba alų, arba bent jau sumuštinius.

Šiaip jau labai nepigūs festivalio bilietai ketvirtadienį buvo nereikalingi, nes buvo „visko labai daug ir visko nemokamai” diena, kurią švęsti pradėjom vidurdienį. Vakarėliai vyko pagrindiniame miesto baseine, taip pat klubuose, valtyse arba stotyje ant stogo. Saulei šildant iki kokių 30 laipsnių ir prancūzams švenčiant 1968 metų revoliuciją, niekam nedirbant ir nesimokant, gulėti ant upės kranto pusę dienos ir žavėtis gyvenimu pagal Body & Soul kolektyvo muziką yra net labai labai neblogai, o kai žiūrėt į dangų nusibostą galima persikelti į tą vakarėlį ant stogo, kur prancūzai grojo vasarišką electro ir ne tik, o minia negrojančių darė viską, ką tik galima veikti ant stogo.

Turbūt kaip ir priklauso, nacionalizmu pagarsėjusiems prancūzams, surengusiems prancūzišką festivalį, visiška dauguma festivalio muzikantų buvo prancūzai. Nors tai, kad festivalis buvo rengiamas kartu su Goethe-Institut lėmė, kad Nuits Sonores programoje buvo ir ne viena grupė ar DJ atvykę iš Berlyno.

Be gyvai, kartu su būgninku ir vokalistu-klavišininku, grojančio Apparat, dar buvo galima pamatyti ir NAMOSH, SHIP OF FOOLS, Richard Ruin, Jessie Evans ar kitas ne pirmo ryškumo vokiečių žvaigždes. Geriausiai sugrojo, mano subjektyvia nuomone ir subjektyvia akimi, bandžiusia išmatuoti šokusiųjų skaičių, taip pat vokietis Efdemin, kuris ne tik grojo iki negalėjimo gražią muziką, bet ir šypsojosi ir džiaugėsi be sustojimo, visai kaip ir publika. Charizma svarbu!

Šeštadieniui laukiau pamatyti ROBOTS IN DISGUISE, kurių man patinka tik viena daina “The sex has made me stupid”, bet užtat kaip patinka! Dėl to truputį nusivyliau, kai prieš kelias dienas iki festivalio pradžios buvo pranešta, kad ROBOTS IN DISGUISE nebus, o juos pakeis dar vieni prancūzai KAP BAMBINO. Tačiau ir be jų buvo ką pamatyti, pavyzdžiui BUZZCOCKS arba DUCHESS SAYS, kuriuos aš kažkaip netyčia pražiopsojau ir visai dėl to gailėjausi, bet užtat paskui visiškai džiaugiausi pagal Chloé iš Paryžiaus muziką.

http://www.youtube.com/watch?v=uVouoW_Y80M
Be muzikos, festivalio metu dar buvo galima sudalyvauti maisto šventėje, kurioje specialiai festivalio dalyviams maistą gamino geriausi Prancūzijos virėjai, pamatyti visokių performansų arba pasižiūrėti filmų apie Berlyno undergroudinę muzikos sceną dar prieš sienos griuvimą.
Sekmadienį viską savo koncertu užbaigė dar viena vokiečių grupė EINSTURZENDE NEUBAUTEN .Atrodo, kad bent daugiau nei tūkstančiui žmonių tą vakarą ji patiko, nes tie, kas susirinko į koncertą, grūdosi prie scenos ir savęs negailėjo.