Peru narkoturizmo džiunglės

Prieš kiek daugiau nei 40 metų San Franciskas šventė The Summer of Love, Ken Kesey ir kompanija tikėjosi pakeisti pasaulį Acid Testais, o į Kaliforniją plūste plūdo aštuoniolikmečiai, ieškantys gyvenimo prasmių, kelių ir sprendimų LSD įkvėptose vizijose. Deja, neilgai trukus, Hunter S. Thompson žodžiais tariant, ta nuostabi banga, kurią visi buvo pasibalnoję, pasiekusi aukščiausią tašką perlūžo ir nuriedėjo atgal.

Kol iš naujo nesusidarė kritinė pasimetusio jaunimo masė.

Praradusių iliuzijas užvakarykščių Acid Tests dalyvių anūkai, keičiantys psichoanalitikus, koledžus ir lytinius partnerius dažniau nei kojines, lygiai taip pat ieško naujų patirčių ir atradimų. Tačiau jie vietoj lengvai pasiekiamos ir Google bei Microsoft okupuotos Kalifornijos renkasi romantiškai pilnas vorų Amazonės džiungles; vietoj praėjusių kartų žymeklio LSD mieliau skanauja dar menkai ištyrinėtų augalų mišinukus.

Naujos rūšies turistai plaukia į Ekvadorą, Peru ir Braziliją. Dvidešimtmečiai-trisdešimtmečiai amerikiečiai, prancūzai, australai ir vokiečiai su aptriušusiom milžiniškom kuprinėm, apsikarstę įvairaus plauko amuletais, pakabukais bei apyrankėm, traukia ne į paplūdimius ar Machu Picchu griuvėsius, bet už paskutinius grašius tiesiai į džiungles. Vadinami „narkotikų turistai” (angl. drug tourists), kuriuos pažinsi iš akių, karštligiškai užsidegančių vos paminėjus magiškus žodžius šamanas, dvasinė patirtis, ar, žinoma, ayahuasca. Kečua kalba reiškianti „mirusiųjų lianą”, ayahuasca yra kartus šokoladinės spalvos gėralas, verdamas iš to paties pavadinimo ayahuascos lianos bei chacrunos krūmokšnio lapų; dėl haliucinogeninių savybių vartotas įvairių šalia Amazonės įsikūrusių indėnų gentyse jau gerus tris tūkstančius metų.

Ši marga, plepi, ir beviltiškai naivi turistų minia buvo mano duona su sviestu, ar tiksliau, manioka su žuvimi vos ne visus metus, kuriuos praleidau besibastydama po džiungles. Iquitos, Yurimaguas ir Pucallpa miestuose šiaurės vakarų Peru, padėjau senyvai amerikiečių antropologei Marlene Dobkin de Rios rašyti knygą apie tai, kaip narkotikų turizmas keičia vietinę tradicinę mediciną. (Iki šiol nesuprantu, kodėl Harvardas nutarė finansuoti tokį švelniai tariant rizikingą projektą. Maždaug, aš trankysiuosi po šamaniškas ceremonijas, o jūs man už tai mokėkit – nenuostabu, kad kadaise ir Timothy buvo Harvardo profesorius).

Iquitose karšta, triukšminga, ir pilna keturračių į metalo laužą tinkamų motokarų – kaip rikšos, tik motorizuoti – bei kelionių agentūrų ant kiekvieno kampo. Beveik visos tarp įprastinių „Amazonės delfinų stebėjimų” ir „Pasivaikščiojimų po džiungles” dabar siūlo ir „Dvasines keliones”, „Enteogenines patirtis” arba, tiesiai šviesiai, ayahuascos ceremonijas. Kituose miestuose rinka prie naujoviško turizmo prisitaikyti dar nespėjo. Pucallpoje agentūrų kiek mažiau, o Yurimaguas išvis nepasitaiko, užtat ten turistui kiekvienas motokaristas nepatingės papasakoti apie savo draugą ar giminaitį – išties pirmarūšį šamaną, neabejotinai išgydysiantį ir kūną, ir sielą, aišku, už nedidelį mokestį.

Jei netenkina vietinė pasiūla, įvairius ayahuascos ceremonijas turistams ruošiančius šamanus galima paprasčiausiai susirasti ir internete – visgi XXI amžius! Kartais tokie puslapiai leidžia netgi sumokėti kreditine kortele iš anksto už savaitę ar dvi trunkančias „gydymosi atostogas”, su ayahuascos kelionėmis kas antrą naktį. Aišku, internetą turintys gyduoliai stengiasi pritraukti pačius turtingiausius turistus, tad už dviejų savaičių „viskas įskaičiuota” (apgyvendinimas, maitinimas, haliucinacijos) planą tektų pakloti apie 1500 dolerių. Eiliniai vos galą su galu suduriantys hipeliai verčiau renkasi pirmą oro uoste jiems paslaugas pasiūliusį šamaniuką, o tiksliau, bent jau 90% atvejų, šarlataną. Toks, kaip ir tie internete save išsireklamavusieji, gali ne tik paskutinius pinigus išvilioti, bet ir kur kas rimtesnių bėdų prikrėsti.

Mat ayahuasca – ne toks jau nekaltas gėrimėlis. Veiklioji medžiaga, sukaupta chacrunos lapuose – DMT, kuris grynas surūkytas sukelia „businessman’s trip” – dvidešimties minučių intensyvią, spalvotą, ir kartais tiesiogine prasme iš proto varančią kelionę, o išgertas neturėtų jokio efekto. Tačiau ayahuascos lianoje esančių fermentų dėka DMT absorbuojamas ir per skrandžio sienelę, taigi šamaniškos arbatėlės gurkštelėjusio žmogaus po gero pusvalandžio pykinimo ir vėmimo (kartais ir viduriavimo – toks jau neestetiškas pradinis ayahuascos poveikis) laukia 4-6 valandas trunkanti ryški, spalvota ir labai stipri kelionė.

O jau tai bus good trip ar bad trip, priklauso, kaip ir vartojant bet kokius haliucinogenus, nuo set & setting, t.y. nuo to, ar žmogelis gerai, ramiai ir netrukdomas jaučiasi aplinkoje (angl. setting) ir ar jo nekamuoja jokios problemos (angl. set, t.y. mindset). Galų gale, nesvarbu, matėsi dievai ar demonai, ayahuascos paskutinis efektas yra serotonino pertekliaus sukelta ecstasy primenanti euforija ir harmonija su savimi bei gamta iki paskutinio džiunglių tarantulo.

Kadangi išgėrus ayahuascos serotonino lygis kraujyje pašoka iki ribos, po kurios prasideda fiziniai simptomai (dėl to kyla ir turistų per daug nemylimas vėmimas), jos jokiu būdu negalima maišyti su ir taip serotonino kiekį didinančiais vaistais arba narkotikais. Tokie yra beveik visi antidepresantai (vadinamieji SSRI – Prozac, Zoloft ir t.t.) bei tas pats ecstasy.

Visa bėda, kad nemaža dalis ayahuascos turistų priklauso kaip tik tai pasimetusių ir savęs niekaip nerandančių žmonių rūšiai, kurie keletą metų geria antidepresantus, o kartais turi ir šiokių tokių problemėlių su narkotikais. Ant tokio kokteilio viršaus užpylus ayahuascos, kepenų bei inkstų sutrikimai beveik garantuoti, o kartais atsitinka ir vadinamasis serotonino šokas, galintis pasibaigti koma ar mirtimi. Taip per šešis mėnesius Iquitose mirė du skandinavai turistai. Su Iquitose lengviau už gerą alų prieinamu (geru) kokainu irgi reikėtų elgtis atsargiai, mat šio mišinys su ayahuasca paspartina širdies ritmą ir kelia kraujospūdį.

Džiunglėse skęstančiųjų gelbėjimas – pačių skęstančiųjų reikalas. Jeigu turistai prieš eidami ieškoti artimiausio šamano nieko neišsiaiškino apie ayahuascą, jos poveikį bei kontraindikacijas, patys kalti. Joks pinigais susirūpinęs šarlatanas nepasidomės jų „ligos istorija” prieš privaišindamas arbatėle, kuri gali nuvaryti ir į kapus, ir į psichiatrinę. Tuo labiau, jeigu jis, susirūpinęs pritraukti kuo daugiau naujų klientų, ayahuascą pagardins kitais augalėliais, kaip, pavyzdžiui, toë (Brugmansia rūšies baltai žydintis, itin haliucinogeninis ir širdžiai kenkiantis krūmas), arba paprasčiausiai nieko neįtariančiam turistui sušers dvigubą ar trigubą gėrimo dozę.

Deja, didžioji dauguma apiplyšusių keliauninkų apie galimus pašalinius ayahuascos poveikius nieko nežino ir jais net neketina domėtis: čia juk „iš gamtos”, „motinos ayahuascos palaiminimas” ir „dvasinio nušvitimo kelionė”, kaip dar gali būti kenksminga?!

Vieną tokį nelaimėlį sutikau pietaudama nuo karščio dūstančiame Iquitose ir svajodama apie siestą, kol temperatūra nukris žemiau nei nelabai žmoniški 40C. Aukštas sudžiūvęs belgas Rafaelis nuo karščio kentėjo ne mažiau nei aš, o jo akyse blizgėjo tipinė ayahuascos ieškotojo ugnelė, kurią išmokau atpažinti jau per pirmą savaitę – nekaltybė perpus maišyta su šizofrenija.

Pokalbis tarp vienintelių užsieniečių kavinėje užsimezgė greitai. Ilgai netrukus, Rafaelis man jau gyrėsi visus metus taupęs išvykai į Peru džiungles „dvasiškai pasitobulinti” ir dejavo dėl to, kad po paskutinės ayahuascos sesijos jau visa savaitė kaip mato vizijas, nieko nevartodamas ir negerdamas – tiesiog vaikščiodamas po miestą.

Susidomėjau, pas ką jis tą ayahuascą gėrė – pas Šipibo genties šamaną Guillermo Arevalo, itin išreklamuotą šamaną, įkūrusį tikrą viešbutį vidury džiunglių, su chloruotu baseinu ir maitinimu triskart per dieną.

O kaip dažnai? Nagi penkiskart per savaitę, kad „išsivalytų astralinis kūnas”!

Pabandykite, prašau, penkiskart per savaitę suvalgyti po LSD „markutę”! Net labiausiai užkietėjęs „keliauninkas” pasibaisėtų nuo tokios minties. Nėra ko stebėtis, kad ir vargšui Rafaeliui haliucinacijos niekaip nepraeina; gerai, jei po tokių „astralinio kūno valymų” neatsidurs psichiatrinėje.

Visgi Rafaelis po kelių savaičių pasveiko, padedamas kažkokio kur kas mažiau žinomo, tad gal kiek labiau besirūpinančio klientais šamano. Aš tuo tarpu aplankiau jį taip gausiai pervaišinusį ayahuasca Guillermo „Espiritu de Anaconda” (anakondos dvasios) centre, pilname įvairaus plauko pacientų ir aptarnaujančio personalo.

Jauna australė, iškritusi iš trečio universiteto, suprato, kad nebežino, ko nori iš gyvenimo, bet tikisi tai išsiaiškinti po keleto ayahuascos ceremonijų. Austrė psichoterapeutė su dviem mažais vaikais grįžusi namo bandys pritaikyti šamanišką gydymą savo klientams. Prancūzėlis, nežinia kodėl nusprendęs tapti šamanu ir entuziastingai pliurpiantis apie dietas ir ceremonijas.

Šamaniška dieta, beje, skirta ne svoriui mesti – taip vadinamas laikotarpis, per kurį šamano mokinys vienas sėdi džiunglėse ir maitinasi beveik tik kokio nors augalo viralu – taip „susisiekia su augalo dvasia”, ir savo kailiu patiria, koks jo poveikis ir kokiems pacientams būtų galima jį išrašyti… Po metų tokių dietų būsimasis šamanas, visas išsekęs ir besikalbantis su dvasiomis, jau gali pradėti „gydytojo praktiką”, t.y. padėti savo mokytojui su klientais. Dar metai tokio darbelio, ir sveikinu, galima verstis šamanavimu prie Amazonės!

Kaip tik to ir tikisi prancūzėlis, jo paties žodžiais tariant jau „sukontaktavęs” su tabako lapų dvasia. Guillermo papurto galvą – sako, čia paties būsimojo šamaniuko išsigalvojimas, bet ką padarysi, jeigu jam taip labai reikia kuo nors tikėti.

Kitai pažįstamai Guillermo mokslai pasirodė per lengvi, tad ji išmainė „džiunglių viešbutį” į kito šamano, dono Javiero, buveinę kiek toliau nuo miesto. Ten turistų apsilanko gerokai mažiau, tad amerikietė Glory (trumpinys nuo Morning Glory – vardas, reiškiantis ir LSA turinčios gėlės pavadinimą – nenuostabu, kad prie haliucinogenų traukia) gali ramiai vienumoje mokytis šamanavimo.

Kai ją aplankiau paskutinį kartą, nuo dietų pradžios buvo praėję keturi mėnesiai. Glory pavirto į savo pačios šešėlį – sulyso, išblyško, ir paklydusi tarp stipriai haliucinogeninio augalo chiric sanango dietos vizijų man primygtinai kartojo, koks nuostabus tapo jos gyvenimas vos ėmus mokytis šamanauti. Išprašiau Javiero pasaugoti vargšelę, nes šitokiais tempais besimokydama net iki metų galo neištrauks…

Dalis turistus gaudančių šarlatanų tokių „mokslų” nėra nė praėję. Guillermo, nors jo darbo metodai kiek abejotini, visgi išmoko šamanauti pačiu žiauriausiu būdu – išėjo pagyventi į džiungles. Pasiėmęs dvejus marškinius, dvejas kelnes, mačetę, lanką ir keletą strėlių. Metams. Vienas. Grįžo tapęs šamanu.

Dabar Guillermo traukia minias pacientų, matyt, dėl gryniausią psichoterapiją primenančių darbo metodų. Visi jo klientai pirmiausia ilgai šnekučiuojasi apie savo problemas, tada gauna ayahuascos „gydymą”, kuris, kaip matyti iš Rafaelio pavyzdžio, toli gražu ne be priekaištų, na ir toliau grupėse ir po vieną diskutuoja apie savo ligos (ar problemos) eigą bei matytas vizijas. Kaip kartą man prasitarė pats Guillermo: „vizijos visai nebūtinos jiems gydyti, bet jie nesuprastų, jei neduočiau ayahuascos“. Lengva įsivaizduoti, kad sergant psichosomatinėm ligom bei kai kuriais psichikos sutrikimais pajuntamas nemažas palengvėjimas.

Iš kitos pusės, pati ayahuascos ceremonija veikia kaip ideali psichoterapija, mat pacientas pirmiausia iš naujo išgyvena praeities traumas ir bėdas vizijų metu (bent jau visus keturis mėnesius džiunglėse man tai kartojo įvairūs šamanų klientai), o užbaigia jausdamasis laimingas ir susitaikęs – kaipgi kitaip galima jaustis nuo serotonino pertekliaus?..

Dauguma šamanų psichosomatinių ligų gydymu neapsiriboja. Vieni sąžiningai išrašinėja arbatas peršalusiems ar sutrikusio virškinimo kamuojamiems pacientams, kiti, kaip toks pukalpietis Melardo, skelbiasi išgydantis viską: nuo vėžio iki AIDS – paprasčiausiais vaisiais, tokiais, kaip ananasai ir bananai… Koks skanus būdas atgauti sveikatą, deja, ir labai abejotinas…

Be vakariečiui įprastų ligų džiunglėse galima išgirsti skundžiantis ir visai neįprastais negalavimais. Pavyzdžiui, „manchari”, t.y. „išgąstis”, pasireiškia neaiškiais skausmais, pykinimu ir silpnumu, o atsiranda todėl, kad labai ko nors išsigandusio žmogaus siela netyčia iššoka iš kūno ir užstringa toje vietoje, kuri jį taip išgąsdino. Liga gydoma visai paprastai, per ceremoniją šamanui sugaunant pasimetusią sielą ir grąžinant ją teisėtam savininkui!..

Guillermo rūpinasi turtingais turistais ir jų negalavimais, nuo bulimijos iki narkomanijos, kaip ir kraunantys turtus šarlatanai. Tuo tarpu koks vietinis, internete nesiskelbiantis ir tarp atvykėlių nepopuliarus šamaniukas iš paskutiniųjų stengiasi sudurti galą su galu gydydamas savo genties ar kaimelio žmones, kurie pas daktarą eis tik tada, kai šamanas…juos ten nusiųs!

Tokį „tikrą” šamaną ir atpažinsi iš to, kad jis reikalauja užmokesčio „kiek negaila”. Tad kai aplinkui beviltiškas skurdas, ir niekas už išgydymą mokėti neįstengia, tenka gerokai susiveržti diržą. O darbas nelengvas. Reikia priimti ir moteriškę, besiskundžiančią neva galvos skausmu, bet iš tiesų sunkiu gyvenimu su girtuokliu vyru, ir iš ligoninės mirti išsiųstą paskutine vėžio stadija sergančią pacientę.

Abidvi buvo su manimi per ayahuascos ceremoniją Pucallpos priemiestyje, namelyje prie pat džiunglių, kuriame gyvena visa vietinių gyventojų itin gerbiamo tos pačios Šipibo genties šamano dono Cezario šeima. Priešingai nei Guillermo, kuris visada veda ceremonijas vienas, Cezaris dirba kartu su broliu ir dviem pusbroliais.

Triukšminga džiunglių naktis. Aplinkui čirškia, cypia, čiulba, girgžda, traška, švilpauja, zvimbia, dūzgia ir kanda!.. Visi ceremonijos dalyviai susėdę ratu trobelytės viduryje. Pro plyšius spingsanti mėnesiena apšviečia ayahuascos butelį atidarinėjantį Cezarį, kuris pusbalsiu pakviečia užeiti likusius šeimos narius. Pasieniais tyliai susėdę pacientai laukia, kol keturi iki pusės nuogi vyrai psichodeliniais raštais siuvinėtomis kelnėmis, ilgais juodais plaukais pagarbiai gurkšteli ayahuascos, pasiūlo jos ir kai kuriems klientams (tačiau toli gražu ne visiems, matyt, priklausomai nuo ligos).

Pacientams skirta vadinamoji cielo ayahuasca – dangaus, arba baltoji ayahuasca, atnešanti gražiausias ir šviesiausias vizijas. Patys šamanai geria yana ayahuasca, juodąją ayahuascą, kurios ne šamanui duoti neleidžiama. Ji, jų nuomone, daugiausiai išmoko – bet bad trip garantuota, bent jau taip man prieš ceremoniją pasakojo Cezaris.

Pusvalandis tylos, per kurią nugrimztame į savo mintis, apie ligą ar laukiančią ceremoniją – kol ayahuasca pradeda veikti. Visi iš eilės trumpam pasišalina atsikratyti skrandžio turiniu – tas nemalonus pirmasis poveikis, šamanų nuomone, labai naudingas, nes apvalo kūną bei sielą. Sugrįžęs Cezaris užtraukia keistą ritmingą dainą žemu gerkliniu balsu. Prie jo palaipsniui prisideda brolis ir pusbroliai. Icaros, ceremoninės giesmės, leidžiančios išgėrusiems ayahuascos per daug neatitrūkti nuo realybės ir tam tikra prasme kontroliuoti savo kelionę. Jos truks iki ceremonijos pabaigos, kol bus baigtas paskutinio paciento gydymas.

Cezaris su broliais stoja prie kiekvieno paciento iš eilės, pašnibždomis paklausinėja, prisimena diagnozę – kai kuriems čia jau bene dešimta ceremonija – ir užtraukia atitinkamą, būtent tam pacientui ir jo ligai asmeniškai pritaikytą icaro. Šie šamanai tiki, kad gydo prisiimdami ligą į save ir asmeniškai su ja susiremdami. Pralaimėsi ligai – žūsi. Kiekvienas gydymas, dono Cezario ir jo brolio nuomone – mirtina kova su liga, rizikavimas dėl paciento nuosava gyvybe. Nenuostabu, kad vien tokį gydytojo pasiryžimą ir nuoširdų susirūpinimą matantis pacientas iškart pasijunta sveikesnis…

Šamanai gieda, mosikuoja rankomis, daro sutrauktų raumenų masažus, įnešami nauji pacientai, Cezaris ima springti, pasimetęs tarp juodosios ayahuascos vizijų, ir girdisi, kaip jį tiesiog „ištraukia” brolis su pusbroliais, kol balsas sustiprėja, Cezaris lengviau atsidūsta, ir gali grįžti prie pacientų. Kitą dieną jis man papasakos, kad tuo metu jautėsi tempiamas savo ayahuaskinės kelionės kažkur link beprotybės, o nauji pacientai vis ėjo ir ėjo į trobelę. Ceremonija tęsiasi gilyn į naktį – kiek laiko aš jau čia prasėdėjau? Valandą? Keturias? Tris tūkstančius metų vyksta ayahuascos ceremonijos, ir vis dar nematyti aušros.

Vėliau teko pabuvoti dar keliolikoje ceremonijų, bet nė viena nepadarė tokio įspūdžio kaip toji pas doną Cezarį ir jo šeimą. Turbūt dėl ypač didelio nuoširdumo, ir pacientų – paprastų žmonių, toli nuo turistų ir madingų būdų gydytis.

Į Šipibo genties šamanų ceremonijas eina laikantys save ligoniais. Maniau, tai įprasta visiems ayahuascą vartojantiems indėnams, kol įvairumo dėlei neaplankiau Cocama genties šamanų ypač suvargusiame Lagunas miestelyje. Kaip visada prieš ceremoniją ėmiau apklausinėti dalyvius, kuo jie skundžiasi ir ką tikisi išsigydyti. Bet šįkart visi į mane sužiuro nieko nesuprasdami: „Mes visiškai niekuo nesergame!”. „Tai, atleiskit už klausimą, ko jūs čia atėjote?”

Na ir pasipylė atsakymai. Pasirodo, Cocama gentyje ayahuasca naudojama maždaug kaip Skype, tiesa, tokios ilgos distancijos pokalbiams, kad gali siekti net mirusiųjų pasaulį. Vienas ruošiasi pasišnekėti su giminaičiais Ispanijoje, kuriems paskambinti neturi pinigų, kitas – išsiaiškinti, kaip sekasi prieš dvidešimt metų mirusiam seneliui. Pastarasis po ceremonijos (beje, vykusios daug laisviau ir mažiau dainuojant, nei tarp Šipibo indėnų) šokinėjo iš laimės, kad pavyko ilgai pasikalbėti su seneliu, ir kad po mirties anam, pasirodo, visiškai neblogai einasi.

Žmonės vizijose mato tai, kuo jau ir taip tiki. Guillermo bendrauja su augalų dvasiom, Cocama šamanas – su senelio šmėkla, na o koks praktikuojantis tiek ayahuascos ritualus, tiek katalikybę metisas gali grožėtis angelais bei šventaisiais (arba, suprantama, persigąsti paties Šėtono, priklausomai nuo to, kokia pasitaikys kelionė).

Turbūt žymiausias iš tokių uolių krikščionių ir ayahuascos šamanų viename asmenyje – prancūzas medikas Jacques Mabit, įkūręs Takiwasi narkomanų gydymo centrą netoli Tarapoto miesto. Detoksikaciją praėję buvę narkomanai ten patenka į gydytojų, psichologų ir vietinių šamanų rankas. Dukart per savaitę jie septintą vakaro skuba į mišias koplyčioje, o iškart po jų – į ayahuascos ceremoniją, vedamą paties Mabito, kuris sėdi po milžinišku prastai nutepliotu Dievo Motinos paveikslu ir gieda icaros visai litanijai Katalikų bažnyčios šventųjų. Opiumas liaudžiai… Svarbu vieną priklausomybę pakeisti kita.

Takiwasi skelbia tiesiog neįtikėtinus rezultatus – apie 60% išgydytų narkomanų– bet juos seka tik pirmaisiais metais po gydymo, tad žinoma, vėliau „atkritusių” gerokai padaugėja. Be to, nors centras kurtas iš pirmo žvilgsnio gana įspūdingai skambančiais medicininiais pagrindais, kaip klinika, visgi niekas nereguliuoja nei to, kiek ir kokių augalų gaus kiekvienas pacientas, nei bando išsiaiškinti, tai ką gi tie augalai iš tiesų daro. Na, o kai pamačiau, kad prie medicinos jie priskiria ir homeopatiją, nuomonė apie centrą apskritai gerokai nukrito.

Ar šamanai būtų Cocama, ar Šipibo genties, ar apskritai prieš 20 metų Peru apsigyvenę prancūzai,visgi tikrus ar bent „apytikrius” šamanus eiliniam keliautojui prieinamose džiunglėse ant pirštų galima suskaičiuoti. Didžioji dalis susirūpinusi parduoti vykusią ceremoniją, ar, pageidautina, visą jų rinkinį, per daug nežiūrėdami į pasekmes. Turistus ginančio įstatymo irgi nėra – iš tikrųjų, neaišku net ar pati ayahuasca Peru legali, ar ne. Vartojimas neuždraustas, o eksportas nelegalus, tad jeigu ką nors sulaikytų bandantį išvežti kelis kilogramus haliucinogeninės lianos, ją paprasčiausiai konfiskuotų, o žmogų paleistų.

Taigi atrodo, kad šiuo metu vienintelis būdas išvengti mirčių šarlatanų rankose – šviestis patiems turistams. Išsiaiškinti, kokius vaistus ir narkotikus galima vartoti prieš ceremoniją, kaip atpažinti visiškai nepatikimą šamaną (tikriausiai toks sakys galintis viską išgydyti, ir užsikels nežmonišką kainą, o apie savo darbo specifiką kalbėti atsisakys) bei, apskritai, kaip elgtis per DMT-tipo „kelionę”. Bet kol kas apsikarstę amuletais kuprinėti žmogeliai vis dar priima kiekvieną šamano žodį už gryną pinigą ir plaukia, plaukia į džiungles gaudyti mažų mažiausia nušvitimo, o gal ir visą gyvenimą keičiančios patirties.