Roskildės 2008 dienoraščiai

ORE iš Roskildės Festivalio raportuoja jau bene šeštą kartą. Po pernykščio purvo akvariumo ichtiandrai nusimetė savo botus ir lietpalčius, o pirmą dieną saulė tvieskė taip, kad vietoje kavos teko gerti alų, bet negi skųsiesi kai prieš akis dar trys dienos kupinos muzikos, žmonių, dulkių ir gal trupučio poilsio.

Ketvirtadienis

Roskildės festivalis visuomet prasideda ketvirtadienį – trumpiausią koncertinę dieną. Žmonių kiekiai rodo ko galima laukti penktadienį, kuomet Danijoje baigsis darbo diena ir prasidės masinis judėjimas į laukus prie Roskildės miesto. Šešios scenos jau laukia pasiruošusios, lankytojų, kurie dešimtimis tūkstančių kojų laukus nutryps iki plyno nieko.

Karštis kalė į pakaušį jau nuo pat ryto: vanduo ir flip-flopai – pirmosios Roskildės dienos palydovai. Koncertų pradžiai šįmet 17.30, lygiai pusę valandos po to kai pirmojo dalyvio koja įmins į dar žalią teritoriją. Prieš tai atliekamas beveik religinis ritualas, kuomet laukinis festivalininkas beldžiasi į metalinius festivalio vartus, garsiai riaumoja ir staugia, kol skaisčiai oranžinės spalvos sargas susimyli ir juos atidaro. Įspūdingas vaizdas yra palydimas žurnalistų fotoblyksčių, o rankinės kameros seka susivėlusius ir dulkius pirmuosius festivalio lankytojus.

ORE žurnalistams koncertas prasidėjo DENGUE FEVER, apie kurių albumą jau rašėme. Pirmajame koncerte iškart sutikome kasmetinius Roskildės lankytojus ateivį ir karvę. Deja, ilgai neištvėrę rytietiškų vokalų iš Astorijos scenos traukiame į pačią didžiausią – „Orange”. Ketvirtadienis Orange scenoje, talpinančioje akimis nesuvokiamas žmonių minias, nusimatė pakankamai neramus, nors programa šnekėjo tik apie du pasirodymus: TEITUR ir RADIOHEAD. Žinant, kokius neramumus pastarųjų naujas albumas ir koncertai kėlė visoje Europoje, tikėtis Roskildėje ko kito – beveik beviltiška. Tačiau RADIOHEAD ant scenos lipti turėjo tik 22 valandą, kol kas ten stovėjo Farelų salų angeliško balso verksnys Teitur Lassen ir visas jo orkestras. 2006 juos jau buvo atradęs mūsų korespondentas John Foster Farelų salų festivalyje G!.

Melodingos dainos glosto mūsų ausis, tačiau akys vis žvilgčioja į laikrodį, nes Odeono scenoje, kurioje pernai rodėsi praktiškai visos naujojo roko žvaigždės, turėjo prasidėti MGMT koncertas. Tokios grūsties čia dar namatėm! Žmonės supa palapinę, turbūt, šešiais sluoksniais. Kreivu vokalu MGMT gieda ir groja visą savo albumą, nepraleisdami nei „Electric Feel”, nei „Kidz”. Nors žmonės staugia ir ploja, festivalinis „prichodas” taip ir neateina, turbūt, taupydamasis GOSSIP su skandaliste Beth Ditto priešaky.

Elektro-punk ir Beth – visiška bomba. Ji žmogus žvėris, kuri ant scenos daro visišką cirką ir dėl jos per koncertą ir šoki, ir juokies. Nors koncerto pradžioje atviraudama pasakojo apie tris redbulius, kuriuos šiandien išgėrė bijodama, kad RADIOHEAD ir MGMT nuneš jos visą publiką. Publika niekur eiti nė nesiruošia. Salė kiekvienąkart užstaugia kai didžiulė vokalistė kilsteli savo leopardinę suknelę beveik iki tarpkojo, ji anonsuoja romantišką ir liūdną dainą apie gėjus, o tuomet atsikrenkščia ir spjūvio lašeliai sužimba ore apšviesti mėlynų lempų. Gitaros varo, ji riaugėja į mikrofoną. Išpeša iš publikos, kaip daniškai yra šūdas ir iškolioja gitaristą. Galiausiai nusisuka pasiruošus naujai dainai ji išgirsta RADIOHEAD „Creep” akordus aidinčius iš kitos scenos ir tuoj pat priverčia nuosavą minią choru dainuoti „But I’m a creep / I’m a weirdo / What the hell am I doin’ here? / I don’t belong here”. Suknelė skrenda į šalį, Beth jau tik su maudymosi kostiumėliu, o minia staugia ir šoka net paskutinės eilės.

Palikę Beth ant scenos praslenkame pro Orange, kur garsiai ir graudžiai verkia RADIOHEAD. Eiti ten beprasmiška, ne paslaptis, kad iš tokio atstumo sunku atskirti kur vokalistas, o kur būgnininkas ir nors garsas festivalyje neprilygstamas, į priekyje esančią galvą galima pasižiūrėti ir eilėje prie rytinės kavos. Todėl susiviliojame dancehall fėja Lady Saw. Atskleisdama visas tight vagina ir doggy style subtilybes ji mums patvirtina, kad pasirinkome teisingai, bet tada kažko susigraudina, užsuką dancehall kraniuką ir soulo melodijomis pradeda pasakoti apie vyrus, kurie išeina pas kitas kales. Neištvėrę masinio verksmo link palapinės pasukame ir mes, virš festivalio ir Roskildės miestelio sklando skaidrūs „Karma Police” garsai.

Gossip

Penktadienis: diena be vokalo

Diena prasidėjo sunkiai, anksti nubudus saulė jau 10 ryto garsiai ir aiškiai pasibeldė į palapinę ir pranešė, kad laikas eiti raportuoti. Kol rašiau apie ketvirtadienį, keikūnė britė Kate Nash baigė dainuoti.

Privalu pranešti, kad Roskildės festivalis tai ne vien koncertai, o ir akseleruota relaksacija. Jei po pirmų penkių kilometrų tau pavargsta kojos visuomet gali nueiti į baltą palapinę raudonu kryželiu, kur gerosios merginos nuplaus ir pamasažuos pėdas. Pro šalį gal prabėgs keli paršeliais apsirengę žmonės, ir kol nustebęs į juos vėpsosi tau už nugaros prasidės aktyvus pusnuogių žmonių muilavimasis. Ir nors siaubingai nesinori pripažinti, kartais šita vieta, kurioje laksto vyrai su nusipieštais ar tikrais bikiniais, žmonės ant pagalių nešioja vėliavas ir minkštus žaislus, o ant pečių į koncertą nešasi lapės ir pelėdos iškamšas, visiškai primena kokį saldų filmą apie hipius.

Čia gyvendamas gali bet kuo pavirsti. Festivalis turi ne tik maisto, vietinį supermarketą, bet ir kino teatrą transliuojančio visai padoria programa, kurioje ir „Bus kraujo” (angl. „There will be blood”), ir „Juno”. Bet ar gali eiti į kiną, kai programoje BAND OF HORSES, GNARLS BARKLEY, MOGWAI, GOLDFRAPP, BATTLES, THE STREETS ir kiti? Juk tų pačių, žmogau, nespėsi pamatyti.

Sprendimas nesiplėšyti buvo visiškai teisingas. Škotai MOGWAI, viena ryškiausių post-roko grupių, sugrojo neprilygstamai. Po pirmo koncerto per dieną galvoti, kad visa, kas geriausia, jau baigėsi sunku ir lengva tuo pat metu. Pradėję švelniai ir melodingai į antrą pusę savo gitarų efektų rankenėles pastūmė link ekstrymo. Padėjėjai nešė gitaras vieną po kitos, garsas skverbėsi į vėpsančią užhipnotizuotą minią, o jie staiga pasakę škotišką ačiū ir nusiplovė nuo scenos. Apdujus publika net nesugebėjo aiškiai paprašyti biso. Grupė be charizmatiško vokalisto, aktualių dainų žodžių ir be hitų ir geriausias koncertas, kuriame niekas nešoko.

Toliau toje pačioje scenoje turėjo koncertuoti GOLDFRAPP, jų albumo viršelį, po tiekos pasirodymų internete ir žurnaluose, turbūt daugelis ir nupieštų iš atminties. Tačiau iki koncerto buvo likę dar valanda ir jūsų žurnalistai nusprendė nekaltai išgerti kavos prie Pavilijono scenos. Kol pardavėjas į puodelį varvino latte už 50 metrų esančioje scenoje kažkas pradėjo smagiai daužyti būgnus. Programėlė rodė kanadiečius HOLY FUCK, o aprašymas kažką šnekėjo apie KRAFTWERK pankų klube. Mes nesusilaikėm. Electro punk nuotaikomis besiblaškantys keturi vaikinai į salės vidurį jau buvo suspaudę gerą tuntą žmonių. Ryškūs būgnai ir bosas lindo į klavišinių eilę, rankenėlės sukosi cypdamos, o vokalą atliko į viršų tempiama kino juosta. Elektrinė košė, ilgiausias mano festivalyje girdėtas bisas ir geriausias penktadienio koncertas. Gaila, kartoti Roskildėje retai kam leidžia.

Reikia eiti pas BATTLES iš užatlantės. Grupė iš Niujorko, kurią prieš metus su puse savo laidoje pristatydama Mary Anne Hobbs sakė, kad tai jų pirmas kartas Europos radijuje. Nuo to laiko prabėgo daugybė koncertų Europoje, albumas „Mirrored” tupi, turbūt, kas antro elektronikos klausytojo lentynose. Odeono scena pilna žmonių nuosaikiai klausančių naujų BATTLES gabalų, kurie ramesni ir grakštesni, daugelis jų atsisako psichopatiško būgno, kuris ryškiai kalė šalia drožiamos gitaros „Mirrored”. Vis dėlto man senieji BATTLES priimtinesni, grubesnės instrumentinės partijos, kampuoti fūzai, erdvinis vokalas ir daug žemų. Tiek kartų nuklausyto albumo gabalai euforiją iššaukia ne tik man, po kiekvieno girdėto akordo salė ošia. Gaila, kad tie koncertai be vokalistų taip greit pasibaigia. Telieka THE STREETS ir šiais metais Skinneris jau plyšauja nuo didžiausios, Orange scenos.

Įsispraudus į kampelį prie dešimčių tūkstančių stebėti ekraną ne kažin kokia linksmybė, kažkur tolumoje laksto Birminghemo MC, kuris po savo nuostabaus pirmo albumo „Original Pirate Material” taip nieko panašaus ir neišleido. Aišku, „Never Went to Church” iš albumo „The Hardest Way to Make an Easy Living” grojo net MTV, bet bičas vaikščiojantis po prisnigtus laukus visai nepriminė to trashy brito ant laužytų melodijų repuojančio: „Charlie, darling, please save me, this is raving, take me home to my baby, two bags of mushrooms, room’s mushed up and I need a cradle”. Nepriminė jis to ir dabar, ant Orange scenos prieš dešimtis tūkstančių žmonių. Labiausiai tai buvo panašu į soul koncertą, kur šalia prikimusio Mike dainuojamąsias partijas virkavo antras MC. Mike vis mums žadėjo get emotional, bet toliau jau nebebuvo kur: visa minia jo paliepta atsitūpė ir beatui užkalus pašoko į viršų. Jaučiu, Roskildės miestelio gyventojams namuose sudrebėjo baldai. Tūkstančiai žiebtuvėlių mirgėjo minioje ir jau šiandien Skinneris savo MySpace bloge rašo: „The greatest gig of my life was last night at Roskilde”.

Holy Fuck

Šeštadienis: ekstremalios festivalinės patirtys

Diena prasidėjo viltimi, kad saulė taip nebešvies. THE TING TINGS pragrojo berašant apžvalgą, todėl dieną pradėjome su José González Odeono scenoje. Nors festivalinė diena dar buvo tik prasidėjusi, prie palapinės, kurioje grojo melancholiškasis švedas, plytėjo neįžengiama minia. Trise ant scenos mumis graudino girdėtais José hitais ir ilgesingais akustinės gitaros akordais.

Ilgai neužsibuvome, nes uždaroje Astorijos scenoje turėjo prasidėti vienas laukiamiausių šio festivalio pasirodymų – EFTERKLANG. Matyt šių danų laukėm ne tik mes, bet ir patriotiški danai, kurie savo grupes festivalyje lanko ne ką mažiau, nei užsienio. Atėję pusvalandžiu anksčiau radome neblogą minią, jos centran įsispraudus litrais gėriau dalinamą vandenį ir atbula ranka šluosčiau prakaitą: danai nesirodė. Prabėgo valanda. Minia aplink mus pasidarė tiršta kaip kefyras, o žaliasuknė koncerto vedėja vis ramino švilpiančią minią. Žinia, po 2000-ųjų metų incidento, kuomet buvo sutrypti devyni žmonės, Roskildės festivalis labai sustiprino apsaugą. Ir, anot buvusiųjų festivalyje tais metais, kelis paramedikus dabar yra pakeitusi minia įvairiausių saugos darbuotojų, tad prie EFTERKLANG mes laukėme ne tik grupės, bet ir papildomos partijos savanorių užtikrinančių tvarką minioje. Laukti buvo verta: išėjęs dvylikos žmonių cirkas-orkestras per porą minučių pasisavino minios akis, ausis ir kūnus. Nuo trimitų iki dviejų būgnų komplektų, aplink kuriuos laksto keturios vyriškos lyties fėjos raudonais kombinezonais ir per ilgus rėmus pučia muilo burbulus. EFTERKLANG viena tų grupių, kurių muzika nestumdo po erdvę, o graužia iš vidaus. Ir nežinomas žmogiškasis organas smuiko verksmo paliesta paleidžia kamuolį užstringantį gerklėj. Keturi muzikantai suklumpa prie scenos ir paleidžia būgnų lazdelių tiradą į jos kraštą. Nei mikrofonų, nei būgno.

Pirmą kartą nusprendžiame pailsėti Lounge scenoje, kur suversta guli 60 tonų švelnaus smėlio. Danai DUB TRACTOR & OPIATE nešokamu dubstep glosto mūsų nugaras ir nušviesti krištolinių kandeliabrų mes ilsimės smėlyje.

Toliau planuotoje programoje MY BLOODY VALENTINE. Shoegaze veteranai, išnykę 1997 ir atsikūrę tik prieš metus. Mariaus Listopadskio paakinti prie scenos stovim jau prieš pusvalandį. Išėjęs vakarykštis škotas paprašo į ausis užkišti savo kištukais (beje, festivalio lankytojai juos gauna nemokamai). Mes iškart paklausome. Atsidaro užuolaidos o ten kažko stovi du metro aukščio stiklo gabalai. Tarp jų įkomponuojama bosistė Debbie Googe ir dalis aparatūros. Nu ir prasidėjo: gitaros pjaunasi tarpusavyje, būgnai mala, o bosas aria. Košėje sunkiai atskirdama vokalą aš vis išsitraukiu ausų kištukus ir iš siaubo tuoj pat juos vėl susikišu atgal: trečioje klausos dimensijoje zyzia aparatūra, o visa muzika susilieja į vientisą gausmą, iš kurio neišlipa nei gitaros, nei vokalai. Nebežinodama ką daryti bėgu lauk ir tik nuėjusi nuo palapinės šimtą metrų išgirstu melodiją, gitarą ir vokalą. Pasilikę palapinės kaimynai pasakoja, kad MBV baigė penkiolika minučių noizo sutirštinto psichodelinėmis projekcijomis, žmonės nebežinojo ką daryt, vieni juokėsi, kiti rankomis mojavo… ir pragaro skylė atsivėrė.

Po tokio patyrimo nebežinome kur dėtis. Neil Young didžiojoje Orange vinguriuoja gitara, tačiau koncertas greitai baigiasi ir mes traukiame pas amerikiečius LIARS dabar gyvenančius Berlyne. Programa juos aprašo, kaip kažką tarp EINSTURZENDE NEUBAUTEN ir INTERPOL. Teisybė, charizmatiškas vokalistas kiek primena Nick Cave ir humoro jausmas jam nesvetimas: „I, I am the girl. / She, she is the girl. / He, he is the bear. / We, we, we want to be / Him(I), we(I), we(I) want to be a horse.” ir t.t. Muzika varijuoja nuo industrial, art-roko iki elektro roko, energija bėga per ausis ir grubios gitaros lenda.

Pagrindinėje Orange scenoje kaip tik neseniai prasidėjo CHEMICAL BROTHERS koncertas. Čia jau kitas žaidimo lygis, kai keturiasdešimt tūkstančių šoka dviems bičams prie kompiuterių su efektų dėžutėm, o jiems už nugaros šviesos diodai švaisto elektrą minios malonumams. Iš už poros šimtų metrų net nesimato kiek žmonių prie kompiuterių, o operatorius ekrane geriausių atveju pasarodo ranką prie rankenėlės. Fosforinės lazdelė tik žėri, kai hitas veja hitą.

Nors Roskildė ne elektroninės muzikos festivalis ir klubiniais garsais dažnai vėluoja po metus, juos galų gale atveža. Pernai šeštadienį jie užbaigė DIGITAL MYSTIKZ, šiais metais Cosmopolio scena jau nuo 12 buvo plėšoma žemų garsų. Pusę pirmos programa žymėjo MAGNETIC MAN feat. SKREAM & BENGA. Žinia, kai įsiklausai į dubstepą, atrandi kad būna jo visokio, bet iš pradžių rodės, kad baltomis marškomis apsirengusiam tercetui sunkiai sekas susigroti. Nuo pakylos jie apdaužė mus pernykšte scena trenkiančiais riebiais bosais, kuriems tarpusavyje sunkiai sekėsi sutart, tačiau link vidurio reikalai įsivažiavo. Šokėjus pagavo transas ir net griežtas dubstepas ėmė skambėti melodingai. Kiekvienas iš trijulės gavo progą užgroti po savo hitą, žinoma 2007 metų himnas Benga & Coki „Night” neaplenkė salės medinėmis grindimis. Zombių šokiai truko vos daugiau nei valandą, staiga jie ėmė nusilenkė ir išėjo. Trečią valandą turėjo pradėti groti SHACKLETON, dubstepo mėgėjams pažįstamas iš turkiškų perkusijų, bet jis taip tvojo metalinį VEX’D gabalą, kad bosai mus nunešė iki pat palapinės.

Efterklang

Sekmadienis: paskutinės dienos pirmas lietus

Po naktinėjimo šokių palapinėse naujas rytas prasidėjo blogais pažadais. Patvino dušai, tad lipnūs ir nekvepiantys žurnalistai niūriais veidais slampinėjo po festivalio teritoriją. Kita vertus, koks dar turėtų būti paskutinės dienos festivalyje kvapas?

Žmonės jau pavargę, vietoje žolės po kojomis sudžiuvusių organinių medžiagų kupsteliai su popierinių lėkščių garnyru, vėjas dulkes neša kamuoliniais debesimis, o civilizacija pamažu nyksta. Viskas taip atrodo net skandinaviškame festivalyje, kur vynas fair trade, šiukšlės perdirbamos, o pelnas šiais metais aukojamas Demokratinės Kongo Respublikos žmonėms.

Didžioji Orange scena šiandiena nežada nieko labai įspūdingo, akį užmest reiktų nebent į SLAYER ir, jei bus jėgų, į JAY-Z. Beje, 2008-aisias Orange Roskildėje švenčia savo 30-metį. Pasirodo, prieš tiek metų ji buvo nupirkta iš ROLLING STONES, po koncertinio turo.

ORE žurnalistai ilgai sau vietos neieško ir pradeda dieną nuo britų ENTER SHIKARI. Ištįsę veidai staiga pakeičia formą: vokalistas tai riaumoja tai verkia pagal geras amerikietiško pankroko tradicijas, o per pertraukas iš savo garsų mašinos paleidžia pop transą. Šiukšlinių garsų košėje angeliško balso antras vokalas laiks nuo laiko užtraukia Erlend Øye vertą partija, o po to užpjauna gitara hardcorą. Kur dar būgnininkas, kalantis nuobodžias būdingas būgnų partijas, o kai nusibosta, demonstruojantis geriausių laikų maisto pramonės mokyklos šokius praktikuojamus ir klubuose: salotų kapojimą ir batono pjaustymą. Besisukantis minios ratas ir maudynės žmonių rankose, taip grupė savo dainose pasakojančiose apie fair trade.

Toliau slenkam į THE BLACK SEEDS (ne, čia ne ta Nick Cave grupė). Naujazelandiečių funk ir reggae orkestras mums pagroja keletą savo paskutinių koncerto dainų. Nukritę prie didelės čigonų šeimos čia uždarbiaujančios iš tuščių plastikinių bokalų, puse ausies paklausome SLAYER ir velkame kojas į LULU ROUGE.

Danai, neseniai išleidę debiutinį albumą, visai ne naujokai scenoje. Festivalinė knygutė rašo kažką apie Londono vidurnakčio garsus danų klubinėje scenoje, bet šitai mūsų neatbaido. Uždaroje Astorijos scenoje pagal dub juda švelnaus balso mergina, jai už nugaros bosistas ir būgnininkas ir du Danijos didžėjai T.O.M. and Buda. Pastarieji, iš tiesų, ir yra LULU ROUGE. Knygelėje pagal ilgametes didžėjų PR tradicijas rašoma su kuo jie grojo vienoje scenoje. Nors dar tik 18 valandų, naktinis klubas jau atsidarė: šokame visi. Donatas (jam priklauso © prie festivalio nuotraukų) man rėkia į ausį, kad šitie danai klausė daug Rhythm & Sound. Vokalistė iš savo aparačiuko išsitraukia plastikini vamzdelį ir ima juo groti it fleita. Šiemetinė Roskildė tikrai geekų fiesta. Laiko paliestas dub, išjudina visus dar galinčius judėti.

Paskutines savo jėgas nusprendžiame atiduoti HOT CHIP, nors dar kažką galvojome ir apie Bonnie “Prince” Billy ir FUCK BUTTONS. Kaip paskutinei dienai, fanų zonoje žmonių daug. Gerai, kad jie negrojo penktadienį, būtų reikėję Orange scenos. Jei kada matėte, kaip atrodo gyvi HOT CHIP, žinote, kad jie nieko bendro neturi su scenine išvaizda. Yra žmonės kurie atrodo gerai, yra žmonės, kurie atrodo blogai, o yra dar tokių kurie atrodo niekaip ir kai rokenrolo drama išnyksta lieka tik muzika. Šviesos blykčiojo ir minia staugė, kai šokius organizavo santūrūs keturiasdešimtmečiai. Lauke ėmė pilti pirmasis Roskildės festivalio 2008 lietus. Po visų HOT CHIP hitų, net „Nothing compares” pagal Sinéad O’Connor sudainavome.

Taip ir baigės festivalis: po lietumi. Tiek grupių, tiek žmonių, tiek šiukšlių (pasak festivalio, vienas žmogus per dieną festivalyje pagamina 5 kg šiukšlių, bet patys lankytojai susirinko 20 tonų) ir šitoks nutryptas laukas. Vidinis liūdesys užmigdo paskutinę naktį palapinėje, kelios geriausios metų dienos jau baigėsi.

Hot Chip