Klaipėdoje – analoginės fotografijos ir iliustracijų paroda

Uostamiesčio Ievos Simonaitytės bibliotekos kiemelyje (H.Manto g. 25) rugpjūčio 8 d., 17 val. atidaroma jaunų Klaipėdos menininkų darbų paroda.

Čia dvi savaites bus eksponuojami Aleksėjaus Ikonikovo, Manto Rimkaus, Nikolajaus Urencevo, Pauliaus Butkaus, Sigitos Mockutės, Marijaus Bružilos bei Valentino Sonovo fotografijos darbai. Taip pat bus galima išvysti ir vienintelė ekspozicijos dalyvės S.Mockutės grafikos kūrinių.

Meno kritikas Jurijus Dobriakovas:

Sunku vertinti šioje parodoje eksponuojamus darbus kaip vientisą, susiformavusį ir apibrėžtą reiškinį. Jie yra veikiau intuityvaus ieškojimo proceso, kuriame svarbesni yra konkreti akimirka, nuotaika ir situacija, nei ištobulinta ir teoriškai pagrįsta koncepcija, rezultatas. Čia dominuoja pats vizualumas ir „graži“ estetika – „skandinaviški“ peizažai, melancholiški portretai, gamtos objektai, geometrinės urbanistinės struktūros ir keisti personažai. Skirtingai nei siek tiek vyresnės jaunųjų fotomenininkų kartos darbuose, čia praktiškai nėra dekonstrukcinių motyvų, ironijos ir žaidimų su pačia fotografija kaip reiškiniu – kitaip sakant, fotografija parodoje pristatomų jaunų autorių yra suvokiama kaip „objektyvi“ medija.

Tačiau iš šito „pradedančiųjų sindromo“ jauni „meninio tūrinio gamintojai“ dažnai natūraliai išauga. Išbandę visas įmanomas/pasiekiamas mimikrijos rūšis ir suvokus, jog panašių gražių ir gerų kadrų yra pilna internetinėse vaizdų publikavimo sistemose (Flickr, Deviantart, Artscene), jie ryžtasi išbandyti ir kitokias – drąsesnes, kritiškas ir individualias – strategijas (keli iš pristatomų autorių, atrodo, jau yra arti šio permąstymo proceso pradžios).

Ir vis dėlto šiame transformacijos procese yra labai svarbus vienas dalykas – akstyvas išbandymas viešumu. Kai kūriniai, sukurti galbūt atsitiktinai ar tiesiog eksperimentavimo metu, yra pristatomi viešoj erdvėje, kur jas persmeigia daugelio žiūrovų akys, jie tarsi patenka po padidinamuoju stiklu, o autoriaus ir jo kūrinių santykis tampa daug kritiškesnis. Taigi, užuot laukus, ką šie jauni autoriai galės parodyti po n metų, vertėtų suteikti jiems erdvę prisistatymui ir, tuo pat metu, akistatai su konstruktyvia kritika.