Meninė Čelsio arena (I dalis)

Tiesiai už stiklinių durų prie idealiai pastatyto stalo sėdi gražiai įkomponuota nenusakomo amžiaus mergina, kurios juoda klasikinė suknelė tobulai kontrastuoja su jos baltu kompiuteriu.

Ji klausiamai pakreipia galvą, kai keturi pasimetę veidai įėję ima tyrinėti baltas netikėtais kampais sustatytas dekoruotas sienas ieškodami išganingo užrašo ant sienos žyminčio šių darbų(?) autorių. Ji nė nenutuokia, kad keturiems pasimetusiems žmonėms ji ką tik patvirtino požymius klasikinio Čelsio stereotipo, kurio vėliavą neša tobulos figūros nenusakomo amžiaus juodomis suknelėmis apsirengusios galerijų kuratorės atsainiais veidais tyrinėjančios savo Mac’ų ekranus. Svečiai jau laukia eilinės kalbos parengtos pagal pranešimą spaudai, tačiau grakštus verbalinis spyris „Atleiskite, čia ne galerija, o interjero salonas.” nuskraidina juos bekikenančius tiesiai prie durų. Gatvėje nuo jų veidų visiškai nuslenka intelektualinis debesis, ir keturis Hėgelio išraišką praradusius šeštadieninio Čelsio galerijų lankytojus purto palengvėjimo juokas.

Norėdami sužinoti, kokiomis sąlygomis veikia Niujorko galerijų rajonas ORE.lt prigavo du geros valios meno istorikus Gediminą Gasparavičių ir Thomą Williams, kurie Niujorke gyvena ir dirba jau nebe pirmus metus. Kartu su jais ORE.lt žurnalistai pasivaikščiojo po žvarbų meno galerijų rajoną.

Pirmoje dalyje savo patirtimi ir žiniomis dalinasi meno istorikas Gediminas Gasparavičius.

Žvarbus Čelsio būdas

Cheim & Read Gallery: McDermott and McGough exhibition (W 25th Street)

Niujorke tarp 15 ir 33 gatvių, į vakarus nuo 10 aveniu, šalia Hudsono upės driekiasi Čelsis, atėmęs galerijų centro vardą iš SoHo, pastarajame žymių vardų drabužių parduotuvės daug dažnesnės už galerijas. Žiemą Čelsyje žvarbu ir šalta, nes nuo Hudsono upės veidą skalauja aršus vėjas, o ir vasara vaizdais nedžiugina: betonas ir apsauginės žaliuzės tikrai nežydi. Ne itin jaukus rajonas, kur nedidelius pilkų plytų pastatus keičia keliaaukštės pajuodusios mašinų stovėjimo aikštelės, pagal savo sukauptą turtą ir povandenines pinigų sroves turbūt vienas brangiausių Niujorke. Prostitutės seniai išsikraustė iš šitų gatvių, o turtingi žmonės čia nori gyventi.

Dabar Čelsyje yra apie 320 galerijų, žymiai daugiau, nei triumfo metu buvo SoHo, kai kurios jų, kaip Paula Cooper, prasidėjusios tęsiasi per visą kvartalą, kitos gi susispietusios kelių aukštų pastate, kaip prekybos centre parduotuvės. Nuoma čia kainuoja apie 1600-2500 lt/m² per metus. Vidutinė 400 kvadratinių metrų galerija išnuomojama už 0,8-1 mln. lt per metus. Lankytojams įėjimas į jas paprastai nemokamas, nes jos gyvena ne iš bilietų, o iš prekybos menu.

Nekilnojamo turto agentai tikina, kad kitaip jau nebus, nuomos kainos žvarbiame Čelsyje nekris, nes Manhettene nebėra tuščios vietos, kur galėtų persikelti visas galerijų rajonas.

Dolerio kursas krenta, Niujorke pinga nekilnojamas turtas, tačiau galerijoms sekasi geriau, nei bet kada. Kolekcionieriai noriai investuoja, menininkai sukuria vis daugiau.

Reikalai čia kitokie, nei kadaise SoHo. Mat stereotipai liepia prie menininkų rajono įsivaizduoti menininkų bohemą, kurią vaikštant Čelsio gatvėmis, geriausiu atveju, primena būreliai jaunų Williamsburgo hipsterių plastikiniais akiniais. Šalia įsimaišo hipsterišką rūbą išaugę madingų Niujorko snobų būriai ir keletas neaiškių tipų, turbūt, menotyrininkų.

Gediminas pasakoja, kad prie meno prisiliesti nori ne tik galeristai ir menininkai: „Galerijos pasimokė iš savo patirties ir daugelis Čelsio galerijų dabar jau yra išsipirkę tas patalpas, kuriose eksponuojama. Čelsyje dabar gyvena daug menininkų su savo asistentais ir žmonės, kurie nori gyventi madingai. Yra žmonių, kurie nenori gyventi, ten kur yra tvarkinga ir švaru ir renkasi Čelsį, nes jiems gera gyventi „scenoje“.“

Ant atšiauraus Hudsono upės kranto, tiesiai prie galerijų, statomi namai, kuriuose butų savininkai trečiame aukšte galės miegoti šalia savo liftu užkeliamų mašinų. Žvėriškoms kainoms iliustruoti, reklaminės lentos 2002 m. eksponuotuos 25-ojoje gatvėje bylojo: „ Ar jūs norėtumėt gyventi šalia kuratorių, meno dylerių, galeristų, meno kolekcionierių? Paskambinkit 1 800 xxxxxx“.

Gediminas nusijuokia: „Menininkų, niekas neminėjo“.

Kaip menininkui patekti į galeriją Čelsyje

W 27th street

Daugelį į Čelsį vis dėlto traukia „iš reikalo“. Kietų vietų gyventi pilnas Niujorkas, tačiau tokios gyvybingos meno scenos, turbūt, nėra visame pasaulyje. Galerija seką galerija, ant (arba tarp) jų sienų kabo labai ir mažiau žinomi darbai, kuratorės deklamuoja mintinai išmoktus tekstus apie parodas ir menininkus, kurių šimtai savo karjerą pradėję čia jau gali lengviau atsipūsti: toliau eiti tikrai yra kur, tačiau ties 15-ta gatve koją nuo akceleratoriaus pedalo jau galima atleisti.

Viena pirmųjų minčių atsidūrus ten, kur Andy Warholas mina koją Robertui Rauschenbergui, yra klausimas, kaip ant tų baltų galerijų sienų patenka paprasti mirtingieji, kurių enciklopedijos dar nemini. Mūsų pašnekovas, Gediminas Gasparavičius, nurodo tris būdus. Pats paprasčiausias būdas, tačiau reikalaujantis beveik stebuklo, pasak Gedimino, yra siųsti savo portfolio norimoms galerijoms. Anksčiau tai atsieidavo brangiau, nes tekdavo gabenti didžiulius skaidrių albumus, tačiau skaitmeniniame amžiuje jau užtenka paprasto DVD voke su atgaliniu adresu ir pašto ženklais. Galerijos kartą per kelias savaites peržiūri jiems atsiųstą medžiagą, kažką pasilieka, tačiau didžiąją dalį gražina. Paprastai, per savaitę jos gauna po kelis šimtus prašymų, jų visų peržiūrėti fiziškai neįmanoma, todėl nuoseklesnis ir patikimesnis būdas, anot Gedimino, yra dalyvavimas parodose:

„Meno studentas baigęs magistrantūrą suruošia keletą parodų savo akademijoje, universiteto galerijoje, kavinėje, nedidelėje galerijoje. Svarbu, kad viskas vyktų netoliese Čelsio ir tada galerijos pastebi menininkus. City University of New York ir New York University meno departamentų galerijose perspektyvos būti pastebėtam neblogos.“

Trečias ir pats patikimiausias būdas menininkui patekti į Čelsio galeriją, pabaigus MFA (Master of Fine Arts, lietuviškai – Vaizduojamųjų menų magistro programa, – aut. past.) yra tapti žymaus menininko asistentu. Menininko asistentas padeda menininkui atlikti įvairiausius darbus, o pastrasis, savo ruožtu, rekomenduoja asistentą įvairioms galerijos. Galerijos yra linkusios įsiklausyti į menininko žodžius, nes jis joms svarbus. Tokiu būdu darbai dažnai patenka į galerijas esančias pačiame Čelsio centre.

Nuotraukos: Gediminas Gasparavičius