Meninė Čelsio arena (II dalis)

Menas nebėra mirusių žmonių reikalas ir darbai gali įgyti labai apčiuopiamą vertę dar tada, kai jų kūrėjai gyvi vaikšto miestų gatvėmis. Jau septintajame XX a. dešimtmetyje vienas įtakingiausių meno prekybininkų Leo Castelli Niujorke užveisė legendinę savo vardo galeriją ir padėjo iškilti bei finansiškai suklestėti tokiems knygose aprašinėjamiems menininkams, kaip Frank Stella, Andy Warhol, Jasper Johns ir daugeliui kitų. Žinia, tuomet pirkimo-pardavimo scenarijus buvo vykdomas dažniausiai asmeninių troškimų patenkinimo vardan arba tam, kad kilstelėti savo socialinio prestižo lygį. Dabar, gal ne visai priimtina, bet būdinga, kad menas gali būti tokia pati investicija, kaip filmuose rodomi aukso luitai, kuriuos galima užrakinti banke.

Praėjusios ir šios straipsnio dalies herojus meno istorikas Gediminas Gasparavičius pasakoja žinantis istoriją, kuomet iš vienos galerijos buvo nupirkti darbai ir ten pat paprašyta juos supakuoti taip, kad 10 metų jiems nieko nenutiktų. Kokiam rūsy paslėpti jie dabar guli, istorija nutyli.

Žinoma, ne kiekvienas darbas gali tarnauti kaip dekoracija ir mes tik galime spėti į kurią ofiso vietą galima patalpinti Andy Coolquit skulptūrą, iš pirmosios Lisa Cooley galerijos ekspozicijos. Andy daug eksperimentuoja su šviesa. Gal tiktų kaip šviestuvas Niujorkietiškame psichoterapijos kabinete?

Šioje straipsnio dalyje ORE ir toliau vaikšto po Čelsį su meno istorikais Thomu Williams ir Gediminu Gasparavičiumi.

Kodėl prašalaitis paveikslo nenusipirks

Andrea Rosen Gallery: Gregory Crewdson exhibition (W 24th Street)

Pasak Gedimino, kolekcionuoti galima pradėti turint 1 – 2 atliekamus milijonus. Meno kolekcionavimas neatsiejamas nuo kolekcionierių ir galeristų bendruomenės. Šiuolaikinio meno profesorius Thomas Crow iš Vaizduojamųjų menų fakulteto Niujorko universitete, diskusijoje apie šiuolaikinę meno rinką ir vaidmenis sako:

„Aukštos kainos suteikią šiuolaikinei meno kolekcionierių ir galeristų bendruomenei ne tik geidžiamą vertę, bet ir papildomą dalyvavimo malonumą: prabangias keliones po meno muges, atidarymų pietus, teisingus vakarėlius, apsaugą nuo silpnesnių žaidėjų, prieigą prie menininkų ir t.t.”

Pakankamai uždara bendruomenė, naujų narių neieško, o galimybė, kad įėjęs į Čelsio galeriją galėsi nusipirkti patikusį darbą – maža. Thomas Williams tvirtina, kad būna visaip, tačiau „galerijos žino, kad menininkas daugiau naudos sulauks, jei jo darbą nupirks žymus kolekcionierius, o ne koks prašalaitis”.

„Jei egzistuotų kažkokie prestižo ir žinomumo rodikliai, tuomet žinomo menininko ir jo galerijos rodiklis būtų aukštesnis, nei naujo kolekcionieriaus. < ...> Jei darbą nuperka nacionalinė galerija – tai didžiulis institucinis pripažinimas, net jei jis niekur nebus eksponuojamas trisdešimt metų. Galerija net suinteresuota parduoti darbą tokiai institucijai, negu kažkam, kuris šiuo metu yra niekas. Todėl kartais darbai neparduodami, arba užsiprašoma didesnė kaina, kaip kompensaciją už prestižo rodiklį. Jei ateina žinomos meno kolekcijos savininkas, net jei ji privati ir namuose sudėta, galerija mieliau parduos jam, nei prašalaičiui. Didieji kolekcionieriai periodiškai leidžia kolekcijos albumus, labai tikėtina, kad nupirktasis darbas bus reprodukuotas, o tai prisideda prie darbo žinomumo ir yra tiesiogiai „išverčiama” į pinigus. Didieji kolekcionieriai, paprastai, mirdami atiduoda savo kolekcijas meno muziejams, todėl didelė tikimybė, kad tas darbas anksčiau ar vėliau vistiek atsidurs prestižinėje institucijoje. Galerijų vadybininkai yra suinteresuoti parduoti darbus ne už vienadienę kainą, bet ir gauti už tai papildomą prestižo vertę, kuri dar akumuliuosis. Simbiozė: kolekcionieriai investuoja į menininkus, kaip pinigų šaltinį, menininkai ir galerijos investuoja į kolekcionierius, kaip prestižo šaltinį”, – taip šiuos procesus aiškina Gediminas Gasparavičius.

Ne paslaptis, kad žymūs kolekcionieriai ar svarbios institucijos darbus pamato prieš ekspoziciją publikai ir turi galimybę įsigyti norimus kūrinius anksčiau, nei tai gali kiti.

Vis dėlto, meno rinka nėra uždara ir tiems pirkėjams, ant kurių namų sienų nesirikiuoja kilometrinės vertingų paveikslų eilės. Gera proga įsigyti meno kūrinių, pasak Thomas Williams, yra meno mugės vykstančios visame pasaulyje ir, „nors, didžiaisiais kolekcionieriais VISUOMET ypatingai rūpinamasi, kiti taip pat gali gauti šį bei tą vertingo.” Galerijų pasaulyje veikia ir pasiūlos-paklausos dėsniai: „Meno rinka pastaraisiais metais augo, išaugo menininkų ir pardavėjų skaičius, tai reiškia, kad šiuo metu parduodamo meno yra daugiau. Nemažai pardavėjų nuolat ieško pirkėjų.”

Meno patarėjas

Marianne Boesky Gallery: Rachel Feinstein exhibition (W 24th Street)

Investicinį žaidimą jau truputį reglamentuotai žaidžia ir meno patarėjai. Jei nežinai, kurį paveikslą griebti arba negali jo pasiekti – jie gali tau padėti.

2006 metais Sothebys meno institutas savo magistrantams ėmė siūlyti Meno verslo programą pagal kurią ruošiama keletui su meno verslu susijusių specialybių, tarp jų ir meno patarėjo. Nepaisant to, meno patarėjo darbas vis dar nelicencijuotas, todėl pasakyti tiksliai, kiek meno patarėjų dirba Čelsyje yra neįmanoma. Neišmanantiems tiek, kad galėtų savarankiškai investuoti, patarėjas gali atskleisti patikimą ilgalaikę investiciją, kurios kaina, pasak Gedimino, kelis kartus nekils, bet ir nekris. Meno patarėjai vertinami ne tik dėl žinių, bet ir pažinčių. Meno patarėjas Mark Fletcher, besispecializuojantis pokario mene ir didelį dėmesį skiriantis naujiems menininkams, pakalbintas dienraščio New York Times sako, kad „svarbiausia, ką meno patarėjas gali suteikti – ryšiai”.

Meno patarėjas ne tik padės savo klientui sužinoti apie jam/jai nežinomas galerijas ir perspektyvius menininkus, padės surasti labiausiai kliento skonį atitinkančias galerijas, bet ir derėsis su pardavėjais, suorganizuos pervežimą, kartu važiuos į meno muges ir t.t. Geri meno patarėjai padės patekti į žymių menininkų darbų pardavimo laukiančių pirkėjų eilę ar su ekspozicija susipažinti prieš tai, kai ją galerijoje pamatys paprasti lankytojai.