„In Focus” prisistato, kaip pirmasis tarptautinis meninės fotografijos festivalis Vilniuje. Organizuojamas Lietuvos fotomenininkų sąjungos jau nuo rugsėjo 2 dienos jis pristato įdomius ir svarbius Lietuvos ir užsienio fotomenininkus. Devynios parodos, virš 50 autorių iš viso pasaulio, fotosesijų vakarai, kūrybinės dirbtuvės – tai Vilniui siūlo „In Focus”.
Prieš jus interviu su festivalio organizatore Egle Deltuvaite.
Kodėl „In Focus”? Kaip tai atspindi festivalio rengimo tikslus ir uždavinius?
Svarstymai ir diskusijos dėl festivalio pavadinimo truko labai ilgai. Peržiūrėjus elektroninio pašto dėžutę, prisiminus visas diskusijas, susidarytų netrumpas svarstytų pavadinimų sąrašas. Galų gale, nusprendžiau, kad fotografijos istorikės Margaritos Matulytės pasiūlytas variantas „In Focus” yra tinkamiausias. Viena vertus, jis kelia tiesiogines asociacijas su fotografija, kita vertus, jis nusako ir tai, kas yra svarbu, kas yra dėmesio centre. O dėmesio centre yra meninė fotografija.
Kokie festivalio rengimo tikslai, kaip ir kuo jis papildys Lietuvos fotografiją? Ar tai spragų užkaišymas ar labiau nauji gūsiai Lietuvos fotografijoje?
Mintis rengti fotografijos festivalį Vilniuje galvoje sukosi taip pat labai ilgai. Su pavydu stebėdavau, kas ir kaip vyksta meninės fotografijos festivaliuose Europoje ir galvodavau, kodėl Vilniuje nieko panašaus nebuvo ir nėra. Buvo keli svarbūs veiksniai, o gal tiesiog išsakytos nuomonės ir labai stiprus palaikymas iš artimų žmonių bei fotomenininkų bendruomenės, kas privertė apsispręsti ir ryžtis įgyvendinti šią idėją. Atsigręžus atgal, suprantu, kad tai buvo labai ambicingas sprendimas, bet džiaugiuosi, kad ryžausi. Buvau labai optimistiškai nusiteikus, mąstydama apie susibursiančią komandą, aplinkinių entuziazmą, tačiau atsižvelgus į visas aplinkybes, suvokiu, kad vistik buvo verta.
Manau, kad tai ir „spragų užkaišiojimas”, ir naujas gūsis, nes Vilniuje meninės fotografijos festivalio dar nėra buvę. Tai teigiamas impulsas Lietuvos fotografijai. Kaip festivalis papildys Lietuvos fotografiją? Sunku pasakyti, matyt, reikėtų sulaukti festivalio pabaigos ir visų – tiek fotomenininkų, tiek festivalio dalyvių, žiūrovų, partnerių, kritikų ir kitų nuomonės. Kol kas įžvelgiu didelius šio festivalio rengimo privalumus.
Ką duoda tai, jog jis rengiamas būtent Vilniuje?
Atsižvelgus į tai, kad fotografija Vilniuje atsirado vos pusmečiu vėliau, nei fotografijos tėvynėje Prancūzijoje ir į tai, kad Lietuvos fotografija stipri bei įdomi, vien faktas, kad Vilniuje meninės fotografijos festivalis įvyks pirmą kartą, pačiam Vilniui, jo fotografijai, fotomenininkams, bendruomenei yra labai reikšmingas. Tikiuosi, kad tarp daugelio šiame mieste vykstančių festivalių, šis taip pat atras savo nišą. Ši ambicija turi išlikti.
Vilnius yra labai fotografiškas – man jis tinkamiausia vieta meninės fotografijos festivaliui.
Kuo, tavo nuomone, naudingi festivaliai apskritai, kodėl jie reikalingi?
Kaip banaliai beskambėtų, festivalis yra šventė. Šventė visiems, šiuo atveju, besidomintiems menine fotografija. Visų pirma, tai unikali proga vienu metu „sotintis” fotografija. Dar prieš apsisprendžiant daryti festivalį, dažnai pagalvodavau, kodėl Lietuvos kultūros organizacijų bendradarbiavimas yra toks fragmentiškas. Nesvarbu, kokį atsakymą turiu ar koks jis būtų pateiktas, įžvelgiu vieną iš didžiausių festivalio privalumų tame, jog pavyko tuo pačiu metu surengti parodas didžiojoje daugumoje geriausių Vilniaus galerijų. Tai itin svarbu ne tik šiam festivaliui, bet ir kaip faktas apskritai. Pasitikėjimas, geranoriškas bendradarbiavimas, privalau prisipažinti, maloniai nustebino. Bet tai daugiau nematoma ar neapčiuopiama festivalio nauda.
Daugeliui užsienio kuratorių bei dalyvių tai bus pirmas kartas Vilniuje. Jie susipažins ne tik su Lietuvos fotografija, bet ir su Lietuva. Jie jau dabar domisi ir prašo informacijos apie mūsų muziejų veiklą, parodų rengimo specifiką ar tiesiog bendrą kultūros lauko situaciją. Kultūriniai manai – neįkainojami. Susitikti, bendrauti, diskutuoti, keistis idėjomis apie naujus projektus su užsienio fotografais ir kuratoriais, manau, taip pat labai svarbu.
Tikiuosi, tai bus įdomi patirtis ir Lietuvos fotografams, dalyvaujantiems festivalyje. Daugumai tai nei pirma nei paskutinė paroda, bet matau, kaip jie atsakingai ir profesionaliai tam ruošiasi.
Ne mažiau svarbi nauda yra fotografijai, kaip meno šakai. Stambesnis renginys leis pradžiuginti ne tik menininės fotografijos šalininkus, bet jos svarbą ir statusą patvirtinti skeptikams.
Jei gali, trumpai papasakok apie parodų specifiką, kodėl būtent šie autoriai buvo kviečiami dalyvauti festivalyje?
Į šį klausimą atsakymas nevienareikšmiškas. Kad bus rodomi vieni projektai, žinojau jau prieš pusantrų metų, kaip, pavyzdžiui, prancūzių Emilijos Stefani-Law ir Veronique Hequet-Grotard paroda, kurias „radau” Lille fotografijos festivalio portfolio peržiūrų metu. Arba Arturo Valiaugos projektas „Tarp krantų”, sukurtas „Ars Baltica” trienalei, apkeliavęs Europą, tačiau pirmą kartą rodomas Lietuvoje. Būtent šis projektas įsijungė į bendrą parodą „Aš tarp jų”, kurioje taip pat bus rodomi iki šiol nematyti, prieš maždaug penkiolika metų gyvavusios klaipėdiečių menininkų grupės „Dooooris” darbai, o taip pat savito japonų menininko Satoru Toma darbai, Prancūzijos fotomenininkai, lietuviai Vytautas Stanionis bei Robertas Narkus ir t.t.
Kitus projektus pasiūlė užsienio kultūros institutai. Pavyzdžiui, Prancūzijos kultūros atašė Julien Couzy pasiūlė parodyti Bogdan Konopka darbus, o Žaneta Šimkūnaitė, kuruojanti Goethe’s instituto parodas Lietuvoje – Vokietijos agentūros Ostkreuz projektą.
Lenkių Olos Buczkowskos ir Karolinos Bregulos projekto pristatymo festivalyje idėja gimė Lodzės meno centro kuratorei, o galerija „Program” Varšuvoje bei Lenkų institutas Vilniuje pagelbėjo įgyvendinant šią idėją.
Kiti autoriai patys mane susirado parašę elektroninį laišką. Tokiu būdu festivalį papildė iš tiesų puikūs Mindaugo Komskio, Damien Peyert, Andrej Grants projektai. Kai kurie iš jų bus pristatyti Fotosesijų metu. Paskutinė paroda „1ąKartą” gimė jaunų kuratorių Šalnės Bučiūtės ir Viktorijos Ivanovos iniciatyva, kurios rezultatas – iki šiol paslaptis.
Bet festivalis neapsiriboja vien parodomis. Kokie dar renginiai numatomi programoje?
Fotosesijų vakarų metu bus sukurta fotografijos, kino ir gyvos muzikos platforma, kur vyks filmų ir portfolio darbų peržiūros. Šis renginys labiau „fokusuosis” ties fotografijos reiškinio problematika ir pristatys jaunų fotomenininkų kūrybą neformalioje erdvėje.
Jauniems menininkams skirtas ir Vytauto Michelkevičiaus inicijuotos kūrybinės dirbtuvės „Galerijos Akademija”, skirtos permąstyti galerijos erdvę bei sampratą, kurių rezultatas turėtų pasirodyti leidinio pavidalu. Šis, pirmas, „In Focus” festivalis, apima gan plačią renginių, laikotarpių, autorių skalę.
Nuotraukos – iš Harri Palviränta ir Spessi Hallbjörnsson parodos „Skandinavija: kasdienybės akimirkos”, Lietuvos fotografijos klasikų paroda „1922…”
Komentarai