Lisabona – atradimų miestas. Iš jo išplaukęs Vasco da Gama atrado Indiją, Pedro Álvares Cabral laivą vėjas nunešė į Brazilijos krantus… turtingus ir šlovingus laikus menančio miesto likučių galima aptikti ant septynių kalvų miesto sienos – tai turtingas dekoratyvių keramikinių plytelių, šriftų, iškabų ir piešinių archyvas.
Vienas seniausių Lisabonos rajonų Bairro Alto (bairu altu – aukštutinis rajonas arba „Antakalnis“) – naktinio gyvenimo centras, nepripažįstantis nei savaitgalių, nei griežto ar normalaus miesto ritmo.
Čia dieną tarp meniškai dekoruotų 17-19 a. fasadų vaikšto nepailstantys Lisabonos senukai, kamuolį spardo atostogaujantys paaugliai, užklysta vienas kitas nekantrus turistas. Už keliais graffiti ir plakatų sluoksniais išmargintų sienų vyksta pasiruošimas naktiniam gyvenimui. Popietės pavėsyje pasislėpusių, skvotus primenančių namų duris varsto vegetariško maisto, alkoholio ir smilkalų maišais nešini vietiniai rajono gyventojai, laisvę išpažįstantys kaip protestą. Tokiu metu čia užsukome ieškodami tylaus kambario. Suklaidinti dienos ramybės įsikūrėme pačiame Bairro bohemos katile – Rua Noite.
Saulei leidžiantis gatvių langinės ir durys atveria vartus į kitą rajono pusę: bohemiškų džiazo, fado, reggae, elektroninės muzikos klubų ir restoranų erdves. Naktį kvartale vietos linksmybėms patrigubėja, o riba tarp lauko ir vidaus beveik ištirpsta. Iki pat paryčių išsiplėtusią gatvės erdvę užlieja neoninės šviesos, muzika, šurmulys ir minios nuodėmingųjų, atvykusių čia iškeisti saulėtą rytojų į siautulingą Lisabonos naktį. Migruojantys lėbautojai ir smalsūs užklydėliai, bet kuriame bare „įsipylę” alaus, gali išeiti į lauką ir žvilgsniu laižyti nesibaigiančių graffiti sienas arba užsukti į nepriklausomų dizainerių ir smulkių madingų prekių ženklų krautuvėlės. Gatvėse netrūksta linksmos atmosferos: energingai gitarą ir balso stygas brazdinantis juodaodis groja kažką panašaus į ritmingą kvazi-bee-bopą su Karibų džiazo elementais. Nepailstantis gatvės muzikantas vaikšto gatve nenutoldamas nuo savo būgnininko, įsitaisiusio ant vieno namo slenksčio.
Bairro šarmas ir kūrybingas dekoras užburia naktinį „šopingo” gurmaną. Bairro „butikuose” gali įsigyti vienetinių rūbų sukurtų jaunų dizainerių, o taip pat dėvėtų funky, elektro, hip-hop, punk kostiumų. Reziduojantys prekės ženklai „Onitsuka tiger”, „FishBone”, „Diesel” ir t.t., neatbaido bohemiškų lankytojų, „pasipūtelišku” vidumi ir vitrinomis. Parduotuvių interjerai primena pogrindinius klubus, dažnai čia po stogu glaudžiasi baras ar chill-out salė. Užsukę į Adidas parduotuvę galite pasijusti gatvės menininku ir markeriu paišyti sienas; kitapus gatvės esančio tatuiruočių salono personalas čia pat skausmą malšina šaltu mojito kokteiliu, o sandėlį primenančios parduotuvės interjere kuprines nuo palubių nuleidžia keltuvai. Prie naktinio ritmo prisitaiko ir dideli meno knygynai, ir savo dirbinių krautuvėlėje besidarbuojantis keramikas Pedro Cartaxo.
Vidurnaktį užsidarančios parduotuvės net nesukelia minties apie linksmybių pabaigą. Atvirkščiai – atmosfera tik dar labiau įkaista, kai iš melancholiškų fado kavinių pasigirsta audringi šūksniai ir ovacijos: DJ užleidžia trankesnį takelį. Lyg iš Rio de Janeiro karnavalo ištrūkęs plunksnomis dabintas personažas kviečia į klubą, „kuriame beldžiamasi prieš įeinant”. Naktinėmis Bairro gatvėmis galima vaikščioti ratu be jokios monotonijos, tik patiriant lengvą de javu. „Čia buvo restoranas?”, – klausiame savęs alaus stiklines ir hašišo suktines laikančių vampyrų minioje. Naktinį gyvenimą užbaigia paryčiais kursuojantys šiukšlių buldozeriai išstumdami iš rajono tuščių butelių ir plastikinės taros kalnus.
Tarp raudonai apšviesto tunelio į klubą ir kubietiško baro atrandame duris į savo laikinuosius namus. Išsitiesus lovoje, tarp kojų pirštų jaučiu naktinę vėsą ir suprantu – aš Bairro Alto, Lisabonoje, Portugalijos vakaruose.
Kitą dieną, eidami žemyn link uosto, suprantame, kad margos nuo plakatų ir graffiti sienos – tai sustabdyta naktinio gyvenimo akimirka, negrįžtamai pakeitusi rajono išvaizdą vienai dienai. Rytoj būsime sustabdyti naujai atsiradusio piešinio ar pro akis praslydusio lipduko ant plytelių. Žinau, kad apsilankius Bairro Alto po šimto naktų, atrasiu visiškai naują rajoną…
Komentarai