Karo korespondento istorijos iš Gruzijos

Karinis konfliktas Gruzijoje jau baigėsi, politiniai žaidimai vis dar vyksta. Spalio pradžioje Rusija apkaltino Gruziją naujo karinio konflikto provokacija, tačiau kol kas viskas ramu.

Kalbamės su fotografu Artūru Morozovu, kuris į Gruziją vyko rugpjūčio mėnesį tam, kad fiksuotų, kas vyksta.

Ar norėtumei atgal į Gruziją?

Labai norėčiau šiaip pakeliaut, kitu laiku, mane sužavėjo šalis, jos žmonės ir kalnai. Žmonių ten 5,5 milijono ir visi jie išsibarstę po visą Gruziją, daug vienkiemių, mažų kaimelių. Kai nuvažiavau ten buvau šokiruotas. Ypač kuomet per Azerbaidžaną važiavome į Gruziją, ten mus išdūrė nežinia kiek kartų. Tokie azerbaidžianiečiai vairuotojai mus vežė iš Baku iki Tbilisio, kaip vėliau paaiškėjo, ne iki Tbilisio, nes mus paleido 30 km. prieš.
Naktis, stovime su tašėmis kalnuose. Susistabdėme pravažiuojantį mikriuką, iš jo išlipo žmonės, griebia už tašių. Aš – „ne, ne“, – už savo fotoaparatų. Nuvažiavome kartu su jais į Tbilisį, vienas iškart išlipo, sumokėjo už mūsų bilietus kol mes krapštėmės ir net nepaklausė iš kur mes. Nuvedė į viešbutį, sutarė dėl kainos, nes turistams jos čia truputį didesnės. Neįtikėtinas žmonių draugiškumas.

Būtų įdomus eksperimentas ten nuvažiuot be pinigų ir be viešbučio, nes visi, ką sutinki klausia, ar turi pinigų, kur gyventi, Visi kviečia pas save, vaišina. Kažkur dar skaičiau, kad reikia netylėti, kad tu lietuvis. Nes tai didelis koziris. Lietuviai kaip ir artima šalis, bet jau kaip ir Vakarai, sektinas pavyzdys. Būna, kad parduotuvėje nepaima pinigų. Taksistai irgi nepaima.

Įdomus momentas ten pradėti kalbėti rusiškai. Kreipdamasis nori iškart apsidrausti, kad tu ne rusas. „Tai bet mes iš Lietuvos“, – sakai. Paklausi: „Ar vis dar kalbate rusiškai?“. Kaip ir Lietuvoje, užsieniečiai jiems įdomu. Buvo daug žmonių, kurie net nepaklausę iš kur tu, galbūt galėjai būti tas pats rusas, vistiek yra svetingi.

Sakei, kad atvažiavot per Azerbaidžaną, tai neatskridot iškart į Gruziją?

Dvi dienas laukėme lėktuvo iš Rygos, o kai sulaukėme paaiškėjo, kad atšaukė reisą, nes šalia Tbilisio oro uosto numetė dvi bombas. Artimiausias skrydis buvo į Baku. Skridau su kolega Liutauru, jis daug dirbęs Azijoje. Man buvo šiek tiek baisu, aš jo klausiu: „Bet mes Azerbaidžiano vizų neturime“. Mergina iš Air Baltic irgi klausia: „Jūs vizas turite? Gi nuskrisite ir nepraeisite patikrinimo“. – „Ką darom?“, – klausiu. „Ramiai, – sako jis man, – ten Azija“.

Nusileidžiame Baku, oro uoste prie stalo sėdi diedukas, šalia padėtas štampas ir du tušinukai. Viza – 60 eurų. Nueini prie kito dieduko, kuris irgi sėdi prie staliuko, nuotrauka – 10 eurų. Liutauras sako: „Aš savo turiu nuotrauką.“ – „Ne, formatas netinka.“

Nukala. Paduoda, susimoki tą 60 eurų, o jis antspaudą uždeda net nežiūrėdamas. Nuotraukas velniai žino kur deda.

Dar bagažas dingo. Vienintelis transportas – taksi, artimiausia autobusų stotelė už 30 km. „Šimtas eurų“, – sako taksistas. Visi švilpauja atsipūtę, vistiek pavaikščiosi ratais ir ateisi, nes nėra kaip kitaip. Su vienu taksistu susitarėm, nusiderėjom, jis mus turėjo nuvežti iki Tbilisio. O nuvežė iki kažkokių garažų Baku. Ir paliko ten mus. Visas Baku pilnas dulkių, per 300 m. nieko nesimato. Taksistas nuvežė mus į autoservisus, garažus, pasikvietė kažkokį bičą. Jis pasirodo į Tbilisį veža. „Čia, – sako jis – mano mikriukas, tuoj važiuosim.“ Matom ant mašinos gruziniškai parašyta „Tbilisis“, galvojam – viskas gerai. Sumušėm rankom, o jis su taksi vairuotoju nuėjo. Įlipom į mikriuką. Važiavom per visą Azerbadžianą, 14 valandų, kelių nėra, visi važinėja nerealiais greičiais, kas papypsins – pirmas. Paleido tamsoje 30 km iki Tbilisio, žmonės padėjo išlipti, tada vairuotojas sako „susimokėkit už bilietus“. Tuomet supratom, kad anas vyras, kuriam mes sumokėjom, buvo taksisto draugas.

Buvo Azerbadžiane, kad ateini į kavinę, užsisakai kokį šašlyką iš vištienos, o tau vis neša ir neša ir vėliau paskaičiuoja trigubai didesnę kainą, tada sakai, kad mes tiek neužsisakėm, jie numuša kainą dvigubai.

Gruzijoje visiškai kitoks mentalitetas. Jie labai svetingi, visi kaip viena šeima.

Kiek laiko buvai Gruzijoje?

Tris geras savaites. Kolega dar liko ten, važiavome be atgalinio bilieto.

Kaip patekai į Gruziją?

Dirbu naujienų agentūrai „Lava“. Mano kolega su kuriuo kartu važiavome – patyręs karo žurnalistas, svajojau su juo dirbti. Mūsų kelionė buvo neplanuota ir spontaniška – toks jau tas naujienų agentūros darbas – gainiotis karštas naujienas. Aišku, vertingiausia ten būtų buvę nuvažiuoti prieš du mėnesius, kai Rusija įvedinėjo kariuomenę į Abchaziją, vyko kariniai mokymai ir viskas apie šį besiartinantį konfliktą jau buvo nuspėjama.

Atsikėlėm vieną rytą, iš vakaro dar skaičiau internete, kad Gruzijoje prasideda neramumai, paklausiau Radio Svoboda, iš ryto paskambino kolega Liutauras. Jis operatorius. Su juo dirbti – labai įdomu ir vertinga, nes jo patirtis milžiniška.

Važiavom nušviesti įvykių, nors nebuvo garantijos, kad ar kažkas pavyks. Aišku, kažkokie skaičiavimai buvo, bet konkurencija ten milžiniška. Prie mūsų netikėtai prisijungė žurnalistė dirbanti agentūroje, kuri glaudžiai bendradarbiauja su BBC, ją sutikome Rygoje. Tipiška vokietė turinti penkis vaikus, ir prieš tai dirbusi sporto žurnaliste. Daug kam reikėjo medžiagos, tad ji atskrido dirbti.

Kai mes nusigavom į Tbilisį per kelias dienas ši istorija patapo tokia didelė, kad ten suskrido krūvos žurnalistų. Visi didžiausi dienraščiai, naujienų agentūros turėjo savo žmones.

Po antrojo Gorio užėmimo, šalia mūsų stovėjo daugybė žurnalistų, visi su kameromis, vairuotojais ir darė stand-up’us, o fone važinėjo rusų tankai. Iš visų pusių aplink Gorį pristatė daug patikros postų. Gavosi taip, kad šalia įvažiavimo į miestą žurnalistų buvo labai daug, žinoma ant kelio buvo ir kelios policijos užkardos, privalėjai įrodyti, kad esi žurnalistas ir  atsakai pats už save. Karinės pajėgos išdėliotos, kas kilometrą pabūklai, patrankos.

Veiksmo centre prasidėjo žurnalistų konkurencinė kova. Vis kažkas priartėdavo arčiau, kiti dar arčiau, tuomet kažkas sugalvojo, kad reikia nueiti pas rusus paimti interviu. Ką, negi šaus į tave? Tie nuėjo, visi iš paskos. Viskas, jau šalia: BTR, rusai. Žinoma, nieko jie (rusai) iš pradžių nesako, išskyrus: „Mums neduotas įsakymas kalbėti.“ Bet po kažkelinto klausimo atsipalaiduoja: „Jūs kariai ar taikdariai?“ – „Taikdariai.“ – „Nežinot, kiek čia viskas bus?“ – „Nežinom.“ To ir užtenka žinioms ar video. Tada kažkoks asilas išėjo iš krūmų, man atrodo sakė vienam žurnalistui: „atiduok kamerą“. Tas: „ne, ne“. Taigi jis išsitraukė ginklą, užsitaisė ir pradėjo šaudyti į žemę, kažkam prie kojų, kulka atšoko, kažkam pataikė į petį, bet jis buvo su neperšaunama liemene.

Kai atvažiavome į Gorį, manėme, kad kažkam dar tai bus įdomu, bet pamatę šimtus žurnalistų nusprendėm važiuoti visai į kitą Gruzijos pusę.

Pabuvome kelias dienas Goryje, Tbilisyje. Buvo labai neaiški situacija, vis kalbėjo, kad puls Tbilisį. Rusai privažiuodavo ir vėl atsitraukdavo. Nusprendėme važiuot į Batumį, Zugdidį.

Link ten vedė du keliai. Vienas – traukiniu, kitas būtų užtrukęs dvidešimt kelias valandas per kalnus, nes pagrindinė magistralė, per kurią kelias būtų trukęs šešias valandas, buvo visiškai užimta rusų. Ji eina per Gorio miestą. Kai traukiniu pravažiavom Kaspio miestą, už 10 minučių atbėgo mašinistas ir pasakė, kad subombardavo tiltą, kuriuo mes pravažiavom. Tai buvo pagrindinis geležinkelio tiltas. Manau, geležinkelis iki dabar nesutaisytas. Ten strigom, bet visai sėkmingai. Daug važinėjome, buvome nuvažiavę iki Abchazijos.

Iš kur jūs perdavinėjote žinias?

Mes perduodavome iš vieno miesto, kuriame buvo internetas.

Kodėl buvo teisingas sprendimas važiuoti ten, kur jūs važiavote?

Ten žurnalistų praktiškai nebuvo, visi buvo Tbilisyje, Goryje. Dabar, visų nuotraukos iš ten vienodos. Negali pakelti tokios konkurencijos. Buvo pasamdyta daug gruzinų su neperšaunamomis liemenėmis, kurių namai ten, giminaičiai, jie žino kaip patekti pas kaimyną į balkoną ir todėl jie visai kitaip fotografuoja ir filmuoja. Tokių nuotraukų kaip jie – nepadarysi, nes tiesiog nežinai miesto. Jie, galima sakyti, su fotoaparatais ar kameromis kovoja už savo šalį, kaip kareiviai ginklais.

Todėl nusprendėme traukti visai į kitą pusę. Ir tada, kai subombardavo tiltą, o pagrindinė magistralė buvo kontroliuojama rusų, atgal negalėjai grįžti, tik tuo keliu per aplinkui. Ten likome mes ir keli žurnalistai. O ten Juodoji jūra, uostas, Abhazijos siena šalia – tokios pat „karštos“ vietos.

Kaip žmonės reaguodavo į kameras? Juk vyksta nelaimė, o jūs tuo tarpu fotografuojate.

Aš labai to bijojau. Kiek teko Lietuvoje fotografuoti gaisrus, avarijas, dažniausiai, prieina ir sako: „ką tu darai?“ Lietuvoje žiniasklaida nepasitikima, jei tave pamato su fotoaparatu, net kokiam kaime, nustums, sakys, kad nenori, nes tai žmonėms asocijuojasi su apgavystėmis. Aišku, ir priklauso nuo fotografo, kaip jis bendrauja.

Kai fotografavau Gorį, kuomet viena močiutė buvo sužeista, jos kaimynė žuvusi, ji man rodė savo žuvusios kaimynės kruvinus drabužius ir aš su ja kalbėjau, vėliau išsitraukiau fotoaparatą ir nufotografavau. Atėjo jos anūkas, paklausė iš kur aš ir dar ašarosę pasakė: „Ačiū, kad esi, kad tai darai, nes reikia, kad pasaulis matytų“. Kelis kartus žmonės mums dėkojo už mūsų darbą.

Po Gorio bombardavimo mačiau tokį vaizdą: sėdi žmogus vienas prie savo sugriautų namų, daugiau nieko nėra, dar gal pats susižeidęs. Tuomet nėjau ir nefotografavau, galvojau jam drama, o aš sau fotografuoju kaip turistas. Kai įsidrąsinau, pamačiau kad viskas yra atvirkščiai. Buvo žmonių, kur vedėsi į savo sklypus rodyti kaip pomidorų lysvės subombarduotos ar kokias skyles namų lubose, ar skeveldras mašinose.

Tokie dalykai neįdomūs, nes nebėra tikrų emocijų, tokių, kokios jos yra pas moteriškę, kuri neteko savo namų ir yra visiškoje nežinioje. Kai kalbiesi su ja, atrodo, kad nors aplink yra visas pasaulis, tu jai vienintelis kuriam ji rūpi.

Goryje nutiko labai sukrečiantis dalykas. Mes atvažiavome po bombardavimo, namai dar degė. Viename kieme sėdėjo dvi moteriškės, pasidėjusios arbatinuką. Stiklų pilnas kiemas, namai liepsnoja, nieko šalia nėra. O jos sėdi ant kėdutės su tuo arbatinuku vandens, aplink laksto  jaunas šuniukas. Ėmiau su jomis kalbėtis ir tai turbūt baisiausia kas man nutiko toje kelionėje. „Nieko nebeturim, – jos man sako, – nieko“. Vaikai kažkur išvažiavę, o gal jų net nebuvo, pinigų nėra, o jei yra, tai maisto nebėra kur nusipirkti, nes iš Gorio visi pabėgo. Apie humanitarinę pagalbą dar nė minties nebuvo. Paprašiau vienos, kad parodytų man savo namus. Atėjome, ji atsidarė spintelę, padavė džiūvėsių ir sausainių, ji man juos tiesia praplėšusi pakelius, bandžiau atsisakyti, bet įgrūdo, nors neturi pati ką nusipirkt. Labai sunku, nes tu turi pinigų kišenėje, gali duoti bent dešimt larių, bet už kampo yra dar vienas, o už kito dar vienas.

Kadangi Gruzija jau po antrojo karo per šį dvidešimtmetį, daug šeimų palaidojusios kažką iš artimųjų. Daugiau nei pusę moterų vilki juodus drabužius. Beje ir dauguma vyrų, ypač kaimuose.

Ar pačio veiksmo dalyviai reaguoja kitaip, kuomet yra daug kamerų?

Nepasakyčiau. Aišku, kai buvo tas didysis mitingas, jaučiasi truputį pasimaivymas. Bet atsiminkime, kai pas mus buvo sausio 13, niekas turbūt nenorėjo pozuoti.

Kolega pasakojo, kad karo zonose yra žmonių, kurie būtinai nori būti išgirsti, nors jiems nieko baisaus neatsitiko. Jie nepalaidojo vaikų, bet jų daržą subombardavo. Man iškart pasakė, kad bus tokių, kurie į namus tempsis viską rodyti. Bet atskiri, kuris tas žmogus, o kuris ne.

Žmonės nevilty, skausme ir nelabai kas reaguoja, neįdomu jiems kaip atrodo jų plaukai, visi daug labiau norėtų atgauti savo žuvusius artimuosius, pasistatyti namus ar gyvulius pašerti.

Tie, kurie tikrai nukentėjo, retai kada puls patys pasakoti. Dažnai būna, kad net paklausi jų, o jie nekalba. Tuomet tiesiog apie kažką pakalbi ir tada jie atsiveria. O būna tokių, kurie pasiima už alkūnės ir tempia. Bet tokių aš nedaug sutikau.

Kas nutiko, kodėl dingo internetas ir neveikė telefono linijos?

Kai pirmą naktį atvažiavome į Tbilisį, įsikūrėm neblogam viešbutyje, nuėjau į barą vandens ar alaus. „Tu ką, – sako man, – nieko nežinai? Visus žmones paleidom, rusai ateina į Tbilisį.“

Tamsu, naktis, viešbutis ant kalno. Valanda kaip Gruzijoje ir, atrodo, dar nejauti miesto. Viešbutis, šalia prezidentūra, aišku, kad visa kova vyks čia.

Jaunimas Gruzijoje įnešė daug įdomaus į komunikaciją karo metu. Ką reiškia Skype, kai telefono ryšys atjungtas? Didžiausias šaltinis naujienų buvo mergaitė, kuri dirbo administratore viešbutyje. Jos Skype visuomet įjungtas, o jai draugai pranešinėja ir iš Kaspio, iš Gorio.

Mes išėjome į viešbučio balkoną, po juo kariai žegnojasi, kažkas eina užimti pozicijų.

Išėjome parūkyt su Liutauru. Aš visas susijaudinęs, o dar vokietė žurnalistė pasakoja, kur slėptuvę reikia statytis… Šalmą užsidėjus, kurį draugai kaip suvenyrą įdavė, pilnas glėbys vandens buteliukų. Atbėga ir sako: „Aš manau, kad mums reikia pasistatyti slėptuvę, aš apžiūrėjau viešbutį, čia ta laikančioji siena, manau, mums bus saugiausia, nes jeigu ką mes galėsim trauktis ten, o ten yra kiti žurnalistai.“

Po to aiškina, kaip reikia ausų kištukus būtinai įsikišt, nes pirmas dalykas kare, kad nesprogtų ausų būgneliai.

Galvoju gal tėvams laikas paskambinti, gal merginai. Išsitraukiu telefoną skambinti, dar kažkam susukau ir staiga visur visas ryšys išsijungė. Liko tik internetas. Pats Saakašvilis sakė, kad gruzinai atjungė ryšį, aš taip ir nesupratau, kodėl. Gal kad žmonės neperdavinėtų naujienų, kad rusai ateina ar kad jie kažkur įsitvirtino ir neprasidėtų panika.

Kuomet nuvažiavome į Vakarinį Gruzijos galą, į Potį. Miestas dydžio kaip Panevėžys. Kažkas sakė, kad rusai susprogdino telekomunikacijos stotį kalnuose, interneto kavinės mieste neveikė, rusai daug ką išvogė. Interneto visame mieste nebuvo Tik Batumyje ir Zugdidyje. Tarp jų – 150 km. Todėl medžiagą buvo sunku perdavinėti, ypač kolegai video failus. Man buvo paprasčiau, kam nors įduodavau fotoaparato kortelę ir viskas. Viename mieste, 10 km nuo Aphazijos sienos, mus priglaudė vietinė televizija, ten buvo internetas.

Iš kur patys gaudavote žinias, kur kas vyksta, kur važiuoti?

Ten labai padėjo patys gruzinai. Kelias dienas ten padirbęs imi jaustis saugus, nes net jei atvažiuoja rusai, visada kažkas stovės ant kelio ir tai praneš. Kai grįžinėjom per Gorį iš aplinkinių nuniokotų kaimų priešais pamatėm dideliu greičiu atvažiuojančią mašiną įjungtomis šviesomis, kurios keleiviai makalavo rankomis ir bandė mums parodyti, kad nevažiuotume ten, po šitos pravažiavo kita tokia pati. Toliau mus sustabdė žmogus ir pasakė, kad artėja rusai. Šiaip dar padėdavo žmonės gyvenantys šalia pagrindinių kelių, bei kad ir benzino kolonėlių darbuotojai.

O ar TV, radijas suteikdavo jums kažkokių naudingų žinių?

Keisčiausia, kad Zugdidžio viešbutyje kuriame gyvenome tebuvo vienas kanalas ir tas rusiškas.

Per buvimą ten susigyveni su aplinka. Pirmą savaitę ten buvau labai įsitempęs. Vėliau susigyvenau su viskuo. Aišku, visuomet slegia tas visuotinis šalies gedulas – juodai apsirengusios moterys, jokių linksmybių mieste, žmonės nežinioje, liūdesy.

Kai grįžti čia, atrodo, kad gyvename rojuje. Tai kas yra pas juos, pas mus buvo prieš dešimt metų. Mes taip greit išaugom, bet to neišeina vertinti, kai gyveni čia, turbūt tas pats kaip ir su žmonėmis su kuriais mataisi kiekvieną dieną, nepastebi kaip jie sulieknėja ar paauga. Kai grįžti į Lietuvą, matai kiek mes čia daug turim.

Santykis su žmonėmis ten visai kitoks. Kai dirbi vakarietiškose šalyse, jautiesi, kad esi vienetukas, niekam nesimaišai ir nesi matomas. Gruzijoje jie žiuri į žmogų visai kitaip, visi vieni kitiem yra artimi, todėl gatvėje paklausus, kur čia galima surasti internetą, jie tave į savo namus nusives. Nebijai užkalbinti žmonių, gatvėje nebijai kažko paklausti. Atrodo, kad atvažiavai pas kažkokius seniai užmirštus gimines.

Mes niekad nieko neplanuodavom. Neiškodavome pastogės iš anksto. Bet kur benuvažiuotum, tuojau prie tavęs prieis, paklaus iš kur tu ir pasiūlys nakvynę, pavalgyti.

Stengiesi padaryti tai, kas būtų įdomu. Jei kažkur yra daug žurnalistų, važiuoji ten kur jų nėra, galbūt pasiseks. Pats galvoji, kuo užsiimti.

Važiuojant ten planavau daryti „Human story“ – reportažą apie žmones, jų kasdienybę karo metu, dramatiškus likimus. Tačiau visgi išlikome naujienų reporteriais ir kūrėme dienos įvykių reportažus.

O kaip Lietuvos ambasada?

Labai gerai. Nors Gruzijoje mažai lietuvių. Užsienio reikalų ministerija prašė nusiųsti visas savo koordinates, ką veiksi nuvykęs ir visus šalia esančių žmonių kontaktus. Kai pradėjome dirbti, skambino iš ambasados, prašė evakuotis. Tie lietuviai, kurie tuomet buvo Gruzijoje tikrai galėjo jaustis saugiai. Kas keista, britų ambasada užsidarė. Mūsų kolegė nežinojo ką daryti, nes jiems neprisiskambino. Mūsų ambasada autobusais vežė žmones iki Jerevano, skraidino. Iš tiesų rūpinosi. Aišku ši situacija – proga vienaip ar kitaip pasireklamuoti ambasadai.

Kaip rusai reagavo į žurnalistus?

Daug žurnalistų užmušta, apiplėšta. Buvo tokie amerikiečiai iš kažkurios didžiosios televizijos. Sustabdė juos rusai ar osetinai, atėmė mašiną, paleido pėsčius. Kariai duoda suprasti, kad jei greit neatšoksi, tai gali tekti fotoaparatą ar kamerą paskolinti. Sakydamas „kariai“ turiu omenį rusų karius ir prorusiškus osetinų sukilėlius. Įdomus santykis buvo tarp gruzinų žurnalistų ir rusų karių. Mes dirbom su keliais gruzinais, jie labai patriotiški, ypač jaunimas.

Turėjome budėti prie didžiulės karinės bazės, kuri buvo okupuota rusų. Prie jos stovėjo maža kaimo parduotuvėlė, netoli jos ir įsikūrėme, kad viską matytume. Vyresni rusai gainioja eilinius, tai nueik cigarečių, tai dar ką. Visą dieną ten nėra ką veikti, o tu turi ten būti, nes viduje įkaitai, kuriuos bet kada gali paleisti. Ėjom vieno kareivio pakalbinti, o jis nenori būti filmuojamas, šaukia: „Nefilmuok!“ – „Filmuosiu!“ – „Atiduok kamerą!“. Vienas gruzinų žurnalistas, vyras toks iš stuomens ir iš liemens ir sako jam atgal: „Atiduok automatą!“. Kareivis pasimetė, o gruzinas toliau: „Atiduok automatą, kodėl manęs kameros prašai? Mano darbo instrumentas yra kamera, tavo – automatas. Aš neinu pas tave į namus ir nefilmuoju. Esu Gruzijos akredituotas žurnalistas.“