OASIS „Dig out your soul“, 2008

Daugiau nei 10 metų OASIS taip troško tapti alternatyvaus roko grupe, šįkart pasisėmę amerikietiškos psichodelinio roko tradicijos, pasiskolinę akordų iš The Doors, anglų darbo klasės herojai atrodo savo tikslą pasiekė. Bet kas iš to?

Didžiausias brolių Galagherių ginklas visada buvo ne gitaros, ir ne tekstai, o ilgas ir kandus liežuvis. Ir dabar, nieko naujo nesugalvoję, tiesiog pareiškę, kad jie vis dar geriausia roko grupė pasaulyje dabar, ir apskritai po bitlų niekas daugiau jiems neprilygsta, jie į pasaulį paleido naujausią savo darbą „Dig Out Your Soul“.

OASIS visada tikėjo, kad iki genialumui nereikia daug – tiesiog perfrazuoti ir pergroti bitlus. Ir jei ankstyvaisias laikais grojant nerūpestingą britpopą tai puikiai pasiteisino, tai išblėsus jaunystės periodui viskas nebebuvo taip sėkminga. Pradžioj rokeriais tapti nepavyko vien įsijungus fūzą ir prailginus visas dainas trimis minutėmis albume „Be Here Now“, vėliau neužteko ir nieko nekeičiant pergroti britų rokenrolo klasika „I Am The Walrus“ ar „My Generation“. Paskutiniame albume „Don‘t Believe The Truth“ OASIS tiesiog bandė groti, naudodami tokį patį akordų skaičių, kiek turi ir gitaristų. Mančesterio stadioną surinkti užteko,bet kažko daugiau – kažin.. Ieškojimų kelias nesibaigia ir su naujausiuoju „Dig Out Your Soul“.

Šįkart OASIS bando atrasti save psichodelinio roko rėmuose, tiesa kiek nedrąsiai – titulinis singlas „The Shock Of The Lightning“ skamba labai pažįstamai ir jau ne kartą girdėtai. Tačiau pokyčių daug, „Grateful Dead“ saskambio „The Nature Of Reality“ yra bene pikčiausia, ką jie kadanors įrašė. 60-ųjų rokenrolo ritmų čia yra ir daugiau, tai ir „Soldier On“ pabaigoje ir vėl (kokia staigmena) bitlų „Tomorrow Never Knows“ labai primenančiame kūrinyje „To Be Where There‘s Life“. Tiesa, galima rasti čia ir visiškų nesusipratimų – „(Get Off Your) High Horse Lady“ skamba kaip Alabamos furgonelio gyventojo saviveiklinė daina, grota prieš kokius trisdešimt metų kokiam nors vietiniame kantri festivalėlyje, fone plojant keletui draugužių. Kantri ir OASIS – bent jau aš sąsajų tarp šitų žodžių nematau.

Iš tiesų buvo ir šiek tiek gražių epizodų grupės post-britpop kūryboje. Jiems puikiai tinka žavus minimalizmas, taip derantis prie L.Galagherio vokalo, kelis kartus atsiskleidęs albume „Heathen Chemistry“ ( kad ir užburianti „Stop Crying Your Heart Out“). Net šiek tiek shoegaze stiliaus baladė „I‘m Outta Time“ – būtent tai, ką geriausia ši grupė gali daryti. Norisi paminėti ir kitą išsiskiriantį epizodą „Falling Down“ su abejingu, bet nuostabiai skambančiu Noelio vokalu. Lyg nebūtų jokių vulgarių išsišokimų.

Blogiausias dalykas, susijęs su OASIS, be jokios abejonės yra melodijų vogimas. Jei ankstyviausiųjų dienų hitą „Cigarettes And Alcohol“ galima nors kiek pateisinti dėl jauno amžiaus (nors visgi manau tai įžuliausias toks atvėjis roko istorijoje), tai grupei, jau grojančiai beveik dvidešimt metų – tikrai ne. Ir visdėlto šios tradicijos jie nesugebėjo atsisakyti, senovinio skambėsio „Waiting For The Rapture“ gitaros intro tiesiog aklai nukopijuota nuo The Doors „Five To One“. O tai yra šlykštu.

Kalbant apie tekstus, kažkur toli į lankas OASIS nenuklydo, tiesiog liko anglų darbo klasės didvyriai su pasakomis apie panų kabinimą ir įdomiais Lennono perfrazavimais, kaip kad: „Erdvė ir laikas yra čia ir dabar, bet tik tavo mintyse“ arba „Meilė yra laiko mašina/sidabriniame ekrane/visa tai mano mintyse/meilė yra litanija/stebuklinga paslaptis“. Galite ieškoti ir ieškoti begalės prasmių. Gal pavyks rasti.

Apskritai, albumas įdomus, tačiau tikrai geru įrašu jį pavadinti sunku. Gal tai ir yra geriausias jų albumas nuo „Morning Glory“ laikų, nors greičiau vidutiniškiausias renkantis iš silpnų… Tikriausiai vėl minios anglų per koncertus mandagiai išklausys keletą naujųjų kūrinių, bet vistiek patyliukais lauks „Live Forever“ ar „Don‘t Look Back In Anger“. Ir panašu, kad taip bus visada.

Ore vertina 6 iš 10