Brutalaus pasaulio grožis

Julija Svetlova – fotografė kosmopolitė. Gimusi Sibire, gyvenusi Lietuvoje, Rusijoje, ir Pietų Afrikos respublikoje, dabar gyvena ir kuria Londone. Susitinkame žaliajame Bethnal Green rajone, kur ji mėgaujasi anglišku saulėtu rudeniu. Čia – garsieji Londono Rytai, kur įsikūrusios madingiausios Londono galerijos ir vyksta nepakartojamas naktinis (ir ne tik) gyvenimas. Ir galima dar kartą su džiaugsmu įsitikinti, kad ne visi lietuviai puola į picų kepėjų ar statybininkų karjeras idant uždirbtų išsvajotus pinigus.

Susitariam, kad pasakojam tiesą ir tik tiesą. Nes neįdomu, kai koks nors menininkas tik pasakoja kad padarė tą ar aną projektą.

Būtinai, nes man irgi patinka tokie interviu, ypač tie, kurie pasako kažką svarbaus. Pavyzdžiui, man įdomu skaityti žymios aktorės Inos Čiurikovos gyvenimo tiesas. Ji tarsi pasako tas išvadas kurias pats ilgai bandei sugeneruoti. O interviu su klausimais „ką valgai pusryčiams“ ir „koks tavo mėgstamiausias gabalas“ nuobodūs.

Koks tavo šūkis?

Mano „art statement“ (liet. šūkis) – „My art works feel the gap for beauty in the days of global brutality“ (liet. Mano darbai užpildo brutalaus pasaulio grožio nišą). O straipsnį apie save pavadinčiau „Grožis, ne menas išgelbės pasaulį“.

Kodėl fotografijos srity Londone išgarsėja tik gėjai?

Išgarsėja ne tik gėjai. Dar išgarsėja kilę iš labai turtingų ir garsių šeimų. Kitas kelias skintis į šlovės viršūnę – tai pastoviai aplikuoti į visokias finansavimo ir menininkų rėmimo programas, kad kurti ir vystyti savo portfolio, tapti savarankišku menininku, gebančiu pilnai save aprūpinti.

Dailininkams ir iliustratoriams lengviau, nes per jų baigiamųjų darbų pristatymus gali ateiti kokie nors kolekcionieriai iš Saatchi&Saatchi ir nupirkti visą kolekciją.

Bet vis tiek lengviausia gėjams, o geriausiai, kai vienas iš partnerių yra iš mados pasaulio, o kitas – fotografas. Pavyzdžiui, Henry Holland yra manekenės Agyness Dyen draugas, o jis ir turi partnerį fotografą. Agyness išgarsėjus, ir Henry Holland draugas staiga tampa jaunu perspektyviu menininku, minimu spaudoje ir kitur. Fotografas Tim Walker irgi gėjus, o jo partneris dirba mados srity. Merio Testino – irgi. Terry Richardson biseksualus. Tačiau Terry nuotraukos iš tiesų sukėlė sumaištį. Jis kartu su Jurgen Teller tarsi pradėjo vizualinio pankroko revoliuciją.

Labai dažnai gėjų dizainerių partneriai dirba mados namų finansų valdytojais, tai irgi sustiprina ryšius. Pvz., Matthew Williams. Kažkada buvę mažuma, dabar jie tapo labai įtakinga dauguma.

Koks yra dabartinis vizualinis menas?

Neseniai lankiausi Venecijos architektūros bienalėje, ten pastebėjau kad aiškių ribų tarp skirtingų meno sričių nebeliko. Architektūra bando integruoti visus kitus menus, kad gautųsi inovatyvus sintezės produktas. Menas sukasi aplink koliažus, new media, maišytas fotografijų technikas.

Ar nėra taip, kad Londone menas yra mados dalis?

Ne, čia gyvena labai daug žmonių, kuriems tas menas yra nusispjauti. Yra trys pagrindinai fotografijos meno centrai – Niujorkas, Paryžius ir Londonas. O menas madingas ten, kur tai yra naujiena. Pavyzdžiui, Rusijoje. Neseniai Rusijoje tauta tarsi prisikėlė iš letargo miego, atsikratė senųjų meistrų spaudimo. Steigiasi daug naujų galerijų ir vyksta daug parodų, o dėl to, kad visa tai nauja, staiga visiems parūpo.

Rusai ne per seniausiai įsigijo žymius aukciono namus (angl. auction house) Philips De Pury.

O kokie mados vėjai pučia fotografijoje?

Na, mados fotografija tapo labiau atsipalaidavusi, nėra tokių „išlaižytų“ fotosesijų. Gal tai dėl to, kad mados žurnalų išeina begalės, ir fotografų armija nebespėja išbaigtai daryti fotosesijų. Viskas perauga į konvejerį. Čia turbūt dar galioja tas spiralės teorija – jeigu prieš kurį laiką buvo madinga juodai balta fotografija, po to būtinai tik spalvota, o vėliau vėl grįžta juodai balta. Taip ir su įmantriomis sudėtingomis fotosesijomis – jos jau praeitis, bet tai nereiškia, kad jos negrįš.

Vienas iš pavyzdžių gali būti tas pats dodgy stilius. Imkime kad ir Jurgen Teller nuotraukas Marc Jacobs kampanijai, arba Yves Saint Laurent fotosesijas. Pastarųjų herojė Gisele Bundchen puikuojasi raudonom tarsi nuo „muilinio“ fotoaparato blyksčių akim. Šitas stilius rodo suplėšytas pėdkelnes, tarsi po sekso susivėlusią šukuoseną. Prie šio stiliaus populiarėjimo nemažai prisidėjo ir Londono mados diktatorių ID ir Dazed&Confused propaganda.

O tai kas tada dabar underground?

Nežinau kas dabar underground, gal tai visgi nėra tik tai tiek rytų Londono menininkai, eksponuojantys savo neįdomius darbus neįdomiose vietose.

Manau, tai ir tie, kurie daug ką daro rankomis, pvz daro senovinius bromo-chromo spaudinius tamsiame kambaryje su raudonomis lempomis, kaip mūsų tėvai ir panašiai. Net ir juostinė fotografija dabar yra underground, nes ji jau nebėra industrijos dalis. Juk fotosesija, atlikta su juostiniu fotoaparatu yra brangesnė. Galbūt underground dabar yra analoginė fotografija, juostelinė, skaidrinė. Polaroid judėjimas yra irgi underground , nes Polaroid juostelių nebegamina, ir pasaulyje likę tik expired juostelės. Bet štai Polaroid mėgėjai vis dar laikosi, net išleidžia erotinį Polaroid žurnalą.

Kokia fotografijos rūšis tave domina?

Kelionių, meninė fotografija, kartais socialiniai reportažai. Keiptaune (Pietų Afrikos Respublika) lūšnynuose praleidau keletą dienų su savo draugu. Valdžia ten stengiasi pakelti lūšnynų gyventojų savimonę, todėl ten yra netgi visuomeniniai centrai (angl. community centers), juose netgi dariau parodą. Man patinka daryti socialinius reportažus neįprastose vietose. O reportažai apie alkoholikus, invalidus ir narkomanus man neįdomūs. Arčiau širdies man visgi abstraktus foto menas.

Koks mėgstamiausias rytų Londono klubas ir kodėl?

Klubuose retai lankausi, bet mėgstu išgerti kokiam nors funky pub‘e, kur galima ir išgerti, ir pasišnekėti ir pašokti jei norisi. Dar pastoviai varau į vyno restoranus, parodų atidarymus ir visokias meno muges ir festivalius, pvz. kaip neseniai vykęs „Frieze Art Fair“.

Ką labiausiai myli Londone?

Viską myliu! Orą, architektūrą, namų spalvas, atsipalaidavusius gatvių turgelius, community spirit(liet. bendruomenės dvasią), gardeners art (liet. sodininkavimo meną), parkus, gėlės visur ir visada, karalienės Viktorijos laikų kapines, vandens taksi, šviesas, gyvenimo ritmą. Bet labiausiai myliu toleranciją. Londonas – pats tolerantiškiausias miestas pasaulyje.

Kodėl nemėgsti keturkapių nepatenkintų moteriškių Lietuvos turguose? Ką jos tau primena?
Tos moterys yra koncentratas visų tų energijų ir minčių, kurios man labai svetimos ir nemalonios. Jos kaip signalas ko reiktų vengti- šiuro požiūrio, nelankstumo, stereotipų ir smegenų plovimo.

Susigalvok kokį nors klausimą sau pati ir atsakyk į jį.

Tu tiki stebuklais? Taip.