WEB 2.0 EXPO Berlyne

„Ateitis jau seniai čia, tik ji nevienodai pasklidusi“ – ši citata, ko gero geriausiai apibūdina nuojautą, kad ieškodamas tinkamoje vietoje ir tinkamu laiku, gali užklupti tinkamą idėjos nuotrupą ir paversti ją sprendimu čia ir dabar. Kartais įkvepia kasdienybės frustracija, kartais – tiksliai žinai, kur galima gauti koncentruotą šios dar nepaskleistos ateities dozę.

O‘Reilly media ir Techweb organizuojamos Web 2.0 konferencijos (www.web2expo.com), skirtos IKT naujovėms – taigi, pasauliui, kuriam dauguma mūsų sąmoningai ar nesąmoningai priklauso vien turėdami mobilų telefona, jau nekalbant apie kompiuterius – yra rengiama keletą kartų per metus skirtinguose kontinentuose, nuo San Francisko iki Tokijaus. Jos tikslas – dalintis inovatyvių paslaugų ir produktų dizaino, programavimo, reklamavimo ir strateginio vystymo patirtimi. Vienas iš maloniausių šio suvažiavimo bruožų – dalyvių įvairovė ir paprastumas: daugiamilijoninių kompanijų vadovai ir šiuolaikinio interneto „legendos“ šalia gudrių studentų ir niekam nežinomų inžinierių. Todėl šiemet, kaip ir praeitais metais, nutarėm su kolega keliauti semtis įkvėpimo į Berlyną.

Apsigyvename pas bičiulį hakerį, dirbantį Google duomenų centre. Miegas serverinėje, tamsūs ir aptakūs, kad nepažeistų konfidencialumo sutarties, pasakojimai apie gyvenimą korporacijos viduje, espresso per 10 sekundžių – priešingybė spalvingiems pranešimų slaidams ir optimistiniam įsitikinimui, kad plačiajuosčio ryšio laikais kiekvienas gali savaip išgelbėt pasaulį. Priminimas, kad visa ko apačios išlieka tos pačios jau ne pirmą dešimtmetį, o Džordžas Orvelas buvo optimistas. Ta kita pusė, kurios irgi nevalia pamiršti.

Pagrindinės tezės, kuriomis nusakoma, kaip vystysis ateities technologijos, nesikeičia jau keletą metų. Medijos konverguoja ir paprasti kasdieniai daiktai mokosi komunikuoti. Realybė ir virtualus pasaulis vis labiau susilieja į vientisą drobę. Mes audžiam socialinį tinklą, aš ir tu, nors vakar buvom nepažįstami, o rytoj būsim pamiršę vienas kito vardus, nes sergam vis sunkesne informacinės perkrovos stadija. Tavo mobiliakas geriausiai žino, kas yra tavo draugai. Tavo televizorius neberodo tau reklamų, užtat įterpia susimokėjusių firmų prekinius ženklus į mėgstamiausią filmą – ar pastebėjai, kad herojus vieną kartą rūko „Marlboro“, o kitą – „Lucky Strike“? Tačiau metams bėgant, šios tezės, kartais stačiai plagijuojamos iš klasikinių mokslinės fantastikos veikalų, apauga patirtimi, išmintimi ir realiais taikymo pavyzdžiais. Būtent jais ir dalinasi pranešėjai, kurių besiklausant ausį retai nurėžia madingi ir bereikšmiai rinkodaros buzzwordai.

Iš praėjusios konferencijos (dar viena priežastis, įtikinusi, kad važiuoti verta ir šiemet) parsivežėme projektą Vibe (vibe.lt). Žaislinis portalas sau ir kolegoms, pabandymas suprogramuoti naujas sąsajas, sistema, kurią įtrauki į telefoninių kontaktų sąrašą kartu su kitais draugais. Vieną vakarą, draugas, netyčia žiūrėdamas per petį į mano ekraną, paklausė:
Ei, o kas čia?

Ir intymioji vienatvė su kolegomis baigėsi. Net nežinau, ar šis paviešinimas mane labiau glumina, ar džiugina. Viena vertus, staiga tu netenki saugaus ir jaukaus prieglobsčio, kita vertus, stebi augantį organizmą kaip nuosavą vaiką ir kiekvienas jo ūgtelėjimas atneša staigmenų ir malonių rūpesčių.

Šį kartą grįžome ne su projekto idėja, o su paprastu įsitikinimu. Tiek per pranešimus, tiek per neformalius alaus susėdimus buvo diskutuojama apie (tada dar tik prasidėjusią) krizę ir galimas jos pasekmes IT inovacijų sektoriui. Buvo nuskambėjusi viena aiški mintis: yra svarbu daryti tai, kas svarbu. Vienas Bosnijos gyventojas, po 10 metų grįžęs į savo miestelį, tuščią po etninio valymo, kiekvieną rytą atsikėlęs nufotografuodavo pagrindinę gatvę ir įdėdavo į savo blog‘ą. Po pusmečio šis asmeninis puslapis peraugo į emigravusių bendramiestelėnų portalą. Dar svarbiau – žmonės ėmė pamažu grįžinėti ir svetainės pagalba tartis dėl miesto atstatymo. Svarbu daryti tai, kas patinka. Svarbu daryti tai, kas suteikia prasmės jausmą. Kuo toliau, tuo daugiau bus kuriama projektų, sprendžiančių realias realių žmonių problemas ir sudarančių atsvarą įprastiems laisvalaikio naikinimo įrankiams. Nes juk laisvalikio mes ir taip turim per mažai, tiesa?

Paskutinę dieną palikome mano senam berlynietiškam fetišui – Vokietijos technikos muziejui. Mirkti jame būtų galima geras tris dienas, jeigu ne savaitę, tačiau turint vos kelias valandas belieka intuityviai susirasti įspūdingą vietą – senovinių garvežių depą. Užverčiau galvą ir tūnojau galvodamas apie tai, koks vientisas ryšys nusidriekia tarp šio masyvaus metalinio dramblio, už lango švytruojančių S-Bahn ir U-Bahn šviesų, vilnietiško traukinio iš Stoties į Oro uostą, nesibaigiančių ir neprasidedančių bėgių tarp neuronų ir nuolat pabėgančios beveik pagautos ateities.