Genialiųjų bepročių scena

Kol Peter Doherty mėgina sužavėti savo skandalų ištroškusius fanus ne kuo kitu, o būtent muzika, tačiau patiria fiasko, o Amy Winehouse nykstantis kūnas nedingsta nuo žurnalų viršelių, kyla noras pažvelgti kiek giliau į beprotybę scenoje.

Savo 1971-ųjų metų interviu žurnalui „Roling Stones“ Syd Barrett prasitarė: „Mano galvoje pilna dulkių ir gitarų“. Ši citata tapo erdvėlaiviu leidžiančiu nusikelti į nestabilios psichikos roko muzikanto vidinę galaktiką, išduodama erdvę esant tuščią ir sugriautą, tačiau, tuo pat metu vis dar kupiną muzikos. Tomis dienomis Barretas buvo žinomas ne tik kaip Pink Floyd gitaristas ir dainų autorius, bet ir kaip solistas.

Vėlyvuoju šeštojo dešimtmečio, kitaip – psichodelikos klestėjimo, laikotarpiu, minia žavėjosi atlikėjo žaismingu kitoniškumu kasdieniniame gyvenime. Barretta turėjo infantilų gabumą apversti viską aukštyn kojomis, laviruojant tarp iškreiptos psichodelinės fantazijos ir pilko britiško gyvenimo būdo. Alternatyvioji Anglija tapo mistine vieta, kurioje apstu varnų baidyklių, kostiumų, gnomų ir dviračių. Deja, prasidėjus septintajam dešimtmečiui tiek likusiems grupės nariams, tiek fanams, tiek pačiam Syd tapo aišku, kad išskirtinės fantazijos peraugo į rimtą psichikos sutrikimą. Tikėtina jog tai buvo piktnaudžiavimo LSD inspiruota šizofrenija.

Barrett ne vienintelis išgyveno pralaimėjimą beprotybės demonui vėlyvaisiais šešiasdešimtaisiais, jis tebuvo vienas iš ekskliuzyvinio, itin gabių muzikantų būrio, kurio visi nariai savo jaunatvišką sielą stimuliavo psichodeliniais narkotikais iškeldami savo kūrybinio potencialo ribą iki maksimumo. Tų laikų muzikos vartotojų minia žavėjosi haliucinogenais, kaip neatsiejama kultūros dalimi. Barrett atveju šis susižavėjimas turėjo įtakos jo asmeniniam gyvenimui iki pat mirties, kuomet save vadinantys piligrimais žmonės atvykdavo į jo namus trokšdami sužinoti kuo daugiau apie patirtis, nors Syd jau kurį laiką nebesidomėjo niekuo.

Syd istoriją žino visi, tačiau rūgšties laikmetis iškėlęs daugybę įstabių asmenybių turėjo dar keletą nelaimingų sielų išgyvenusių panašų likimą. Tokie kaip Rocky Erickson iš The 13th Floor Elevator, Brian Wilson iš The Beach Boys ir Peter Green iš Fleetwood Mac. Iškrypėliškas minios alkis žurnalų viršeliams išdabintiems pamišimo iškreiptais muzikantų veidais reikalauja skandalų.

Svetimas psichinis nestabilumas – geriausia tų dienų tema vedamiesiems žurnalų straipsniams. Žmonės nori žinoti kiekvieną menkiausią smulkmeną, net tuomet, kai smulkmenos visai nesusijusios su muzika. Sensacija tampa Brian Wilson haliucinacijų įkvėpta idėja pripilti smėlio ant įrašų studijos grindų, visiems svarbu kodėl Syd Barrett nusiskuto antakius, kaip Rocky Erickson ištvėrė elektrošoko terapiją.

Šios istorijos buvo perrašytos tūkstančius kartų kiekvieną mėnesį iš skirtingų perspektyvų visuose garsiausiuose žurnaluose. Ir šios rūgšties įtakotos asmeninės apokalipsės istorijos, sudaro tik dalį vienų žmonių tragedijų, kurios tampa desertu kitiems žmonėms.
Mažiau spaudoje eskaluotas, bet ne mažiau vertas dėmesio – Daniel Johnson, kurio istorija praskiesta nesibaigiančios kovos prieš šizofreniją ir bipolinį afektinį sutrikimą vienu metu, keliaujant nuo vieno žlugdančio įvykio prie kito laike ir erdvėje. Daniel negalėjo išmesti iš galvos gilaus įsitikinimo, kad daugybė žmonių ir vietų yra valdomi šėtono.

Vaikystėje Daniel buvo sumanus ir kūrybingas, tačiau vėliau viskas pakrypo kita linkme. Jo mama ėjo iš proto dėl vaiko keistų piešinių ir be galo lakios vaizduotės, bei vadindavo jį „nenaudinguoju Aukščiausiojo tarnu“. Baigęs mokyklą Johntson pabėgo iš namų ir kiek pasiblaškęs vienur ir kitur apsistojo Ostine, įsidarbindamas McDonald’s restorane salės darbuotoju. Ten ir prasidėjo flirtas su muzika – Daniel susipažino su vietiniais muzikantais, bei dainininke Kathy McCarty, kuriai pavyko atskleisti keistą ir trapų vaikino talentą.

Po pasirodymo viename iš ankstyvųjų MTV show 1985-aisiais, Johnston tapo vietinės reikšmės įžymybe ir vaikino nuotraukos puikavosi vietinėje spaudoje. Lygiagrečiai laiko kreivei ėmė reikštis pirmieji nestabilios psichikos požymiai. Neilgai trukus – pirmas skandalas, David be suvokiamos priežasties sumuša savo vadybininką ir neišvengia atsakomybės, nors vadybininkas, gerai prikultas metaliniu strypu per galvą, vistik išgyvena.

Sekančius 20-imt metų, genialusis atlikėjas, su maniakinės depresijos diagnozės štampu ligos istorijoje, dalį laiko praleidžia ligoninėse, likusią dalį nuolat priiminėdamas ir atleidinėdamas vis naujus vadybininkus, pasirašinėdamas trumpalaikius kontraktus, su stambiomis įrašų studijomis ir niekada nenustodamas kurti dainų, kurių pagrindinės temos – tikros meilės tyrumas ir visame kame dominuojantis Šėtonas.

Feuerzeig, ištikimas ilgametis David Johnston fanas, filme apie atlikėją „Velnias ir Daniel Johnston“ priverčia susimąstyti, užsimindamas, kad esminė genijaus savybė buvo trapumas, kuri žavėjo minias, tačiau buvo pražūtingas jam pačiam.

Aukščiau minėtame filme pateikiama nemažai filmuotos medžiagos iš Johnston pasirodymų scenoje, kurių metu, nepaisant kartais sudrebančio balso, jis įgauna užkariautojo vaidmenį. Tarytum scena būtų vienintelė vieta, kurioje jis gali gyventi gyvenimą, jam primestą paties likimo.

Tačiau kai kurių pasirodymų metu pavargęs ir susigūžęs žmogaus vaizdinys priverčia žiūrovą suvokti stebint neišnarpliojamą žmogiškosios pasąmonės labirintą. Dauguma fanų mano, kad jų dievukas beveik visuomet dėjo pastangas pasitraukti nuo scenos reikiamu momentu, verčiau parodydamas per mažai, nei per daug, tačiau pati minia nuolat geidė sensacijų.

Nepaisant ligų suėstos sąmonės, Johnston išliko dievinamas indie roko scenoje, jo frazes savo dainose naudojo tokios grupės kaip Nirvana, Teenage Fanclub ir Sonic Youth. Daniel sugebėjo tuo pat metu priversti publiką eiti iš proto, kuomet pats klaidžioje savo tankiose pamišimo giriose.

Daniel Johnson ir jo fanų santykio atveju galime išsikelti klausimą: kada šlovinimas tampa išnaudojimu? Ar žmonės ėjo į jo koncertus norėdami būti paveikti svaiginančiai nekaltos muzikos ar norėdami pamatyti pamišusį vyrą, kuris kažkada koncertavo kartu su Sonic Youth, nepaisant, kelemečiam vaikui nusileidžiančio intelekto? Kiekvieno koncerto metu keletas žurnalistų sureikšmindavo triukšmus užkulisiuose, bei ne ten nukreiptą Daniel žvilgsnį. Tačiau jis buvo įvertintas labiau nei nuvertintas, nes tai ką kiti atlikėjai bandė suvaidinti, Johnson darė ištiesų. Pačioje muzikos esmėje slypi didelis skirtumas tarp nesąmoningo atsidavimo ir apsimestinio tyrumo.

Jei kokia vietinė niekam tikusi scenos beždžionė tiesioginio eterio metu nusiluptų kojų nagus naudodamasi plaukų segtuku, o po to išbėgtų į gatvę ir daužytų savo batu mašinų langus ar jos/jo muzika taptų geresnė? Ir už kiek dienų ar savaičių tai būtų pamiršta?

Syd ir Daniel dainos laiko kapsulėje atkeliavo iki šių laikų, kaip fenomenalūs unikumai, tačiau nepaliekant paraštėje aplinkybių kuriomis vyko kūrybos procesas. Kad ir kaip nesinorėtų to pripažinti, tačiau svetima beprotybė miniai sukelia tiek pat euforijos, kiek ir geras rokas.