Pastaraisiais mėnesiais Londone atsidarė pora didelių parodų pristatančių anksčiau nelabai modernaus meno žemėlapyje egzistavusias šalis, kurias taip dažnai girdėdavome minimas Bušo neapykantos kronikose. Artimieji rytai: civilizacijos lopšys, orientalistinių fantazijų taikinys, moterų priespauda ir fundamentalizmo irštva – kiek daug skirtingų, vienas kitam prieštaraujančių, bet labai gyvybingų paveikslų iškyla paminėjus šį regioną.
Modernaus meno iš Artimųjų rytų parodos atidarymas Saatchi yra atsakomoji simbolinė reakcija į pasikeitusį politinį klimatą, pasibaigus Bušo erai, galima lengviau kalbėti apie blogio imperijos meną, kuris, kad ir kaip daug kalbama apie Artimųjų Rytų kultūrinį atsilikimą ir „tradiciškumą“, yra stebėtinai gyvas ir modernus.
Parodos pavadinimas „Šydo atidengimas: Modernus menas iš Artimųjų rytų“ rodo, jog kalbama daugiau apie vakariečių persepciją, nei apie pačius Rytus. Šis straipsnis irgi neapsiima plačiai pristatyti pačios parodos ir jų autorių, o greičiau pakalbėti apie Artimųjų Rytų vietą mūsų sąmonėje. Šis istorinis regionas sulaukė iš Vakarų daugiau aistros, neapykantos, fantazijų, atmetimo, nesupratimo ir meilės nei bet kuri kita kultūra, o dabar žvelgdamas į darbus išeksponuotus Saatchi klausiu savęs, ar mes pradedame naują Orientalizmo etapą?
Saros Rahbar, Marwan Rechmaoui, Kader Attia ir kitų pristatomų menininkų darbai neabejotinai politiniai, neigiantys, teigiantys ir diskutuojantys su Vakarų fantazijomis apie Artimuosius rytus: moterų padėtį, karą, skurdą, sudėtingus santykius su JAV, terorizmą ir religiją. Tarp eksponuojamų darbų yra pilnas kambarys besimeldžiančių tuščiavidurių moterų siluetų padarytų iš folijos; perdirbta JAV vėliava, kurioje vietoj žvaigždučių prikabinti persiškų kilimų gabaliukai ir kuteliai; dvi gražuolės ornamentuotais rūbais grakščiai skerdžiančios avinėlį. Ką šie darbai pristato ir kodėl jie tokie patrauklūs snobiškai Londono meno rinkai? Vienareikšmiško atsakymo turbūt negali būti, bet spėju, kad patraukliausias parduodamas produktas iš tokių šalių kaip Iranas, Saudo Arabija ar Sirija yra jų egzotiškas Vakarų gyvenimo būdo atmetimas, kartu asmeninis menininko skausmas, kylantis iš atmetimo, nesupratimo ir klaidingų interpretacijų, su kuriomis jiems tenka susidurti Vakarų pasaulyje.
„Šydo atidengimas: Modernus menas iš Artimųjų Rytų“ pardavinėja naujųjų laikų orientalizmą, kuris stengiasi suprasti ir teigiamai įvertinti meną iš šalių, kurias laiko atsilikusiomis, nemoderniomis, tradicinėmis ir autoritarinėmis, bet kartu domisi tik tuo menu, kuris atsiliepia į stereotipus, sklandančius virš Atlanto.
Kalbant apie tai, jog įdomiausias menas pasaulio rinkai yra tas, kuris tiesiogiai atsiliepia į Vakarų stereotipus, kyla klausimas, ką ir kodėl turėtų siūlyti Lietuvos menininkai norėdami išgarsėti už Lietuvos ribų? Ir ar verta parsidavinėti kaip lėlėms, linksminančiomis Sičio kolekcionierius savo moderniomis Sibiro tremties interpretacijomis?
Nuorodos




Kovo 26, 2009 14:32
idomu