Alternatyvi Kanų programa

Šiemet Kanuose vėl kepina saulė, taksistai priskaičiuoja 4 eurus kol įsėdi į taksi, ir jei tik turi badge (akreditaciją), padavėjai kavinėse visada šypsosi maloniau ir linki nuostabaus festivalio. Nuotaika pakili, didelio miesto rūpesčiai pasimiršta ir norom nenorom pradedi gyventi vietine rutina: vėlyvi pusryčiai, pirkiniai kino „turguje“, filmas, bent pora vakarėlių. Tačiau net ir aš (festivalyje pirmus metus) patvirtinčiau veteranų nusivylimą – šiais metais Kanuose daug ramiau. Nebėra tų pašėlusių vakarėlių, 23 val. viešbučių holai ištuštėja, o paplūdimio klubai nebelaukia kol pasibaigs šampanas ir antrą valandą ryto išprašo svečius.. Gal Kanai išėjo į pensiją? Šiemet jiems jau 62.

Pernai kolega Romas Zabarauskas išsamiai apžvelgė konkursinius ir kitus svarbiausius / verčiausius dėmesio filmus. Man šįkart įdomiau ne tai, kad auksinę šakelę gavo Michael Haneke, ar kaip Lar von Triero „Antikristas“ šokiruoja žurnalistus, o tai, ką dar galima pamatyti Kanuose.

Atsiribokime nuo festivalio stereotipo – raudono kilimo ir fotoaparatų blyksnių. Festivalis orientuotas į kino profesionalus ir yra produktyviausias metas įvairaus plauko prodiuseriams. Jie nežiūri filmų – jie apie juos kalba, o tada parduoda. Jei esi jaunas entuziastingas kino kūrėjas ir nesugebi įtikinti prodiuserio vienu genialiu sakiniu – nieko nepeši.

Didžiulis „Kino turgus“ (Marché du film) veikia nuo paties festivalio įkūrimo 1959 m. Iš viso pasaulio čia susirenka bene 10 000 prodiuserių, platintojų ir mecenatų. Prekyba filmais prasideda pagrindinės festivalio erdvės – Palais rūsyje, ir klaidžiais stendų, katalogų ir vizitinių kortelių koridoriais tęsiasi dar per du aukštus. Tarp kino pasaulio banginių stendų randu ir mažytį Baltijos šalims skirtą kampelį. Jis tuščias, bet lankstinukuose rašoma apie Kristinos Buožytės „Kolekcionierės“ peržiūrą, o dviejuose skirtingų metų kataloguose sudėtos tų pačių filmų nuotraukos…

„The World Cinema Foundation“ ir „Cannes Classics“ programos

Festivalis kasmet surenka filmų daugiau nei dešimčiai skirtingų programų, tarp jų konkursinė (laukiamiausia), specialūs seansai, kritikų, režisierių programos, klasikinių bei trumpametražių filmų pristatymai.

„Cannes Classics“ – programa, veikianti tik nuo 2004 metų, pristato ne tik kino klasikų (P. Germi, M. Antonioni, S. Leone, J-L. Godard, J. Tati) filmus, bet ir neseniai rastas, skaitmeniniu būdu restauruotas ar ypač retas kino juostas. Naudojuosi galimybe, nes pamatyti šios programos filmus paprastoje kino salėje bus sunku.

Programą pristatyti atvyko pats „The World Cinema Foundation“ įkūrėjas Martin Scorsese. Ši ne pelno siekianti organizacija gimė „natūraliai iš mano meilės klasikiniam kinui“, sako Scorsese ir pristato „vieną genialiausių egiptietiškų filmų“ – Shadi Abdel Salam „Al Momia“ (1969). Scorsese papasakoja visą ilgą reto filmo istoriją, ir kaip rastas rausvas (magenta) 16mm filmo kopijas pavertė 35mm inter-negatyvu… Didingo ir įspūdingo „Al Momia“ prodiuseris buvo Roberto Rosselini, o muziką jam kūrė Mario Nascimbene. Scorsese teisus; filmui, pasakojančiam apie faronų kapų plėšikų gentį, netrūksta paslaptingumo. Įtampą kuria ilgi personažų žvilgsnių kadrai, paklaikusios akys ir nuo saulės susitraukinėjantys vyzdžiai, o dykuma piešiama iš visai nematytų originalių perspektyvų.

Dar vienas labai kinematografiškas filmas – Fred Zinnemann „Bangos“ (Redes, 1936). Nenuostabu – filmo operatorius buvo Paul Strand, todėl čia ilgi ir iš pirmo žvilgsnio nuobodūs kadrai yra kaip nepaprastai jautrios fotografijos išsitęsusios laike. Arba kaip fotografijos, animuotos meksikiečių kompozitoriaus Silvestre Revueltas smuiku. Ypatingai mažo biudžeto beveik dokumentinis filmas, kuriame visi personažai, išskyrus du pagrindinius aktorius, yra tikri žvejai, o ir siužetas atitinka kaimiečių realybę.

„Kadrai iš žaidimų aikštelės“ (Images from the Playground, 2009) Stig Björkmano, Ingmaro Bergmano mokinio ir pagalbininko pusvalandžio trukmės poetiškas dokumentinis filmas. Kai šeštame dešimtmetyje I. Bergmanas gavo savo pirmąją Bell&Howell rankinę 9,5mm kino kamerą, kasdieninis draugų ar kolegų filmavimas jam tapo žaidimu. Bergmano jaunystės pokštai, pažintys su mūzomis Harriet ir Bibi Anderson ir dinamiškas montažas. Nežmoniškai Kanų karštinei oponuojantį filmą iliustruoja šviesus ir nostalgiškas švedo Matti Bye „Juodasis valsas“ (Valse Noire).

Beveik visi be išimties „Cannes Classics“ programos filmai rodomi keisto išplanavimo Bunuel salėje. Kėdės čia išdėstytos ne vertikaliai, bet horizontaliai, todėl jei sėdi iš krašto matosi tik pusė ekrano. Tačiau Šešiasdešimtųjų salėje pristatomas Serge Bromberg dokumentinis filmas apie legendinio prancūzų režisieriaus Henri-George Clouzot taip ir neužbaigtą filmą „Pragaras“ (L‘Enfer, 1964). Režisierius pristato filmo idėją, kilusią atsitikinai užstrigus lifte su Clouzot žmona Inès. Sužavėta filmo, žila, vis dar šarminga režisieriaus žmona pasakoja besiskirstantiems žiūrovams, koks svarbus iššūkis jos vyrui buvo šis filmas, ir apie įkvėpimą, kilusį iš 8½ ir ankstyvųjų avangardinių filmų. Filmo kadrai iš tiesų šiek tiek primena, pavyzdžiui, Andy Warhol paveikslus; tik Clouzot ieško išraiškingiausių spalvų eksperimentuodamas aktorės Romy Schneider lupų dažais ir kameros filtrais. Rezultate matome geidulingą žalią kūną rožiniame fone su cigarete artėjančia prie mėlynų lūpų.

Projektas ONEDREAMRUSH

Eksperimentinį kiną ir video meną apimantis projektas ONEDREAMRUSH apjungia screeningą ir „naktinę programą“. ONEDREAMRUSH yra 42 trumpametražiai 42 sekundžių trukmės filmai sapnų tema. Epizodus specialiai projektui sukūrė skirtingų sričių menininkai: 70-tųjų eksperimentuotojai Jonas Mekas ir Kenneth Anger, muzikantas Sean Lennon, kiti režisieriai Brian Butler, Leos Carax, Mike Figgis, Harmony Korine ir net David Lynch. Vieni filmai juokingi, kiti nesuprantami, vienas kitas – poetiškas. Pavyzdžiui, Brian Butler filmas „Night Of Pan“, kuriame persirengę satanistais blaškosi Kenneth Anger ir Vincent Gallo, kalba apie magiškus ritualus ir asmenybės pakeitimą sapnuojant. Leos Carax sapnuose nuoga moteris išvysta savo krūtimis, o Davido Lyncho 42 sekundžių sapne matom judantį siurrealistinį Dali stiliaus paveikslą. Jonas Mekas vėl kviečia džiaugtis mažais dalykais – užsimerkti dieną ir sapnuoti, klausytis paukščių ir gamtos.

Vakare projekto uždarymo vakarėlio apšilimas Martini pajūrio terasoje, o pratęsimas Chacha klube. Vakarą „pristato“ agnès b., fotoaparatai vėl nerimsta ir reikia žiūrėti po kojomis, kad neužminčiau ant puikių damų nuostabių atlasinių suknių. Privatus The Black Lips koncertas. Sunkus pankrokas rėžia ausis, o suknios geria Martini kokteilius su cinamonu, greipfrutais ir agurkais. The Black Lips pozuoja ir maivosi, bet groja energingai ir smagiai, prakaitas žliaugia, o gitaristo Ian Brown auksiniai dantys tviska besivaipant. Gaila, damos negali sau leisti atsipalaiduoti, nes juk reikia saugoti suknias, bet visgi atsiranda vienas kitas trypiantis neišmanėlis. Po koncerto grupė paspaudžia rankas visiems įžuliems fotografams ir operatoriams, naudojantiems ne skaitmeninę techniką.

Chacha fête nusimato dar smagesnė. Nemokamas šampanas tik „paprastiems svečiams“, atlaidžiai daužomos tuščios taurės, mažyčių pyragėlių padėklai sklandantys virš galvų, teptukai, pieštukai ir galimybė atskleisti savo talentą bent ant dviejų klubo sienų… Aktorės Asia Argento ir Cotilde Coureau, prodiuseris ir „Asterikso Olimpinėse žaidynėse“ režisierius Thomas Langmann, šiemet Cezarį laimėjęs prancūzų humoristas Xavier Demaison ir, žinoma, vakaro žvaigždės Julian Lennon, ir brolis Sean Lennon su drauge manekene Charlotte Kemp – garsenybės susirinkę terasoje gurkšnoja vyną. Tik gerokai po pirmos, Seanas pagaliau užlipa ant scenos ir prisistato prancūziškai, neminėdamas savo pavardės. Gyvai atliekamos Seano dainos (atvirkščiai nei jo veidas ir balsas) man nesukelia sąsajų su jo tėvu. Žodžiai lyriški ir kai kur ironiški, bet monotoniškas balsas ir vienodas ritmas migdo. Pasigendu charizmatiško tėvo energijos ir mamos pamišimo. Gražuolė manekenė, Seano mūza Charlotte, irgi suokia neįspūdingu balsu, bet užtat kaip įspūdingai atrodo!

Tačiau net ir agnès b. vakarėlis užsidaro apie antrą. Ką gi, Kanai tikrai paseno. Bet, matyt, pasenau ir aš. Ne todėl, kad įdomesniais laikau klasikinius filmus, bet ir todėl, kad įspūdžio nebedaro nei stulbinančios garsenybės, nei „tigrinės moterys“ – motina ir dukra, kurios jau 21 kartą šildosi po festivalio saule.