Informacinis rezervatas: nepilnamečių apsauga ir pažiūrų diskriminacija

Birželio 16 d. (vakar) Seimas priėmė „Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymo pakeitimo įstatymą“. Įstatymo įsigaliojimo data numatyta 2010 kovo 1 d. Iki to laiko jį dar turi patvirtinti prezidentas.

Įstatymo pataisoje numatytos viešosios informacijos blokai, kurie daro neigiamą poveikį nepilnamečių vystymuisi, tarp jų tokios kategorijos kaip: informacija sukelianti baimę ar siaubą, kai rodomas sąmoningas turto gadinimas ar naikinimas, kuria teigiamai vertinama nusikalstama veika ar idealizuojami nusikaltėliai, kai rodomas žmogaus hipnozės seansas, kuria agituojama už homoseksualius, biseksualius ar poligaminius santykius.

Šio įstatymo priežiūrą atlieką Žurnalistų etikos inspektorius (toliau ŽEI), taip pat savo kompetencija atsakingos tokios institucijos, kaip Lietuvos Radijo ir Televizijos komisija, Kultūros ministerija, Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos komisija, Policijos departamentas prie VRM ir kitos.

Nuobaudos už šio įstatymo pažeidimus dar nenumatytos.
Įstatymo tekstas.

Kodėl Ore kalba apie šitą įstatymą?

Nes yra viešosios informacijos rengėjai, kurių trečdalį auditorijos sudaro 15-18 metų asmenys.
Nes šis įstatymas apriboja žiniasklaidos galimybes skleisti informaciją ir atstovauti pažiūras bei gyvenimo būdus.
Nes šio įstatymo įgyvendinimas svarbus klausimas interneto žiniasklaidai, kuri turėtų riboti savo skleidžiamą informaciją nuo 23 iki 6 valandos.
Ir svarbiausia: nes sunkiai įmanoma tampa diskusija, kurioje pasisakytų skirtingas pažiūras turintys žmonės.

Apie įsitikinimus, agitavimą, diskusiją ir informacinį ramadaną

Priimtas įstatymas žiniasklaidoje apibrėžia kaip nepilnamečių vystymuisi kenksmingą informaciją, kuri „agituoja už homoseksualius, biseksualius ir poligaminius santykius“. Remiantis tokiu įstatymu nebeįmanoma tampa vieša diskusija, kurioje viena šalis palaiko homoseksualius, biseksualius ar poligaminius santykius, todėl pažiūrų skleidimas, jei prilyginamas agitacijai (ši sąvoka įstatyme neaiškinama), gali būti baudžiamas. Šis skirsnis prieštarauja žmogaus teisių konvencijos 10 straipsnio pirmai daliai: „Kiekvienas turi teisę laisvai reikšti savo mintis ir įsitikinimus. Tai teisė laisvai laikytis savo nuomonės, gauti bei skleisti informaciją ir idėjas, valdžios pareigūnų netrukdomam ir nepaisant valstybės sienų“ (ŽTK).

Toks įstatymas gali tapti pretekstu uždrausti Baltijos šalių lytinių mažumų eitynes, kurios numatytos 2010 m. Vilniuje.

Nesileisiu į gilesnę šios įstatymo dalies kritiką, pasakysiu tik tiek, kad tai simptomiškas ryšio su realybe praradimas, ypatingai atsižvelgiant į tai, kad daugybė kultūrinės informacijos Lietuvoje yra finansuojama ES struktūrinių fondų lėšomis, kur tarp kasmetinių prioritetų būna netolerancijos (o taip pat ir dėl lytinės orientacijos) mažinimas.

Toliau įstatyme rašoma: „Kai rodomas sąmoningas turto gadinimas ar naikinimas“, „kai vartojami nešvankūs posakiai, žodžiai ar gestai“. Jei filmams, kaip „Kovos klubas“, dar įmanoma priskirti meninę kategoriją, kas bus su transgresyviais animaciniais serialais kaip „Pietų parkas“ arba laidomis kaip „Jack Ass“?

Sąmoningas turto gadinimas ir naikinimas yra tam tikrų subkultūrų gyvavimo mieste dalis, apie tai kuriami filmai, TV serialai, rašomos knygos ir kiti kultūriniai produktai, kurie, remiantis šiuo įstatymu galės būti kriminalizuojami. Sąmoningu turto gadinimu užsiima graffiti entuziastai, Klaipėdoje sąmoningu turto naikinimu galėtų būti laikomas važinėjimas riedlentėmis ir riedučiais.
Plačiau visus „kenksmingos“ informacijos punktus komentuoja Nida Vasiliauskaitė.

Tokia informacija „turi būti skleidžiama tik vietose, į kurias nepilnamečiai negali patekti, ir (arba) tokiu laiku, kuriuo nepilnamečiai negalėtų ja naudotis, arba kai naudojant technines priemones yra ribojama tokios viešosios informacijos sklaida“. Jei asmenys pilnamečiai, jie žiniasklaidoje tokią informaciją galės gauti nuo 23 iki 6 valandos ryto. Tai reiškia, kad visi be išimties viešosios informacinės erdvės dalyviai (laikraščių skaitytojai, tv žiūrovai, interneto naršytojai ir t.t.), pilnamečiai jie ar nepilnamečiai, turėtų negauti„kenksmingos“ informacijos nuo 6 ryto iki 23 val. vakaro.

Šiuo atveju ypatingai neaiški pasidaro interneto žiniasklaidos kanalų būklė ir būdai apsaugoti nepilnamečius nuo „kenksmingos“ informacijos. Ar norint laikytis šio įstatymo virtualioje erdvėje veikiantiems LGBT kanalams reikėtų „įsijungti“ kai sutemsta: nuo 23 iki 6 valandos? Jei jų skleidžiama informacija gali būti laikoma agitacija, ji suteikia teisinį pagrindą LGBT organizacijų viešus tinklapius apskųsti ŽEI dėl homoseksualių santykių agitavimo. Ar tokie kanalai, kaip Ore (o taip pat Pravda, G-taškas, Anarchija.lt, Start FM ir kiti) kurie nuolat peržengia „neigiamos“ informacijos kategorijas ir nevengia užsiminti apie sąmoningą turto niokojimą, kaip miesto kultūros dalį arba protesto formą, kartais idealizuoja nusikaltėlius (tarkim, graffiti menininkus, nelegalių reivų organizatorius, kartais ir Oscar Wilde), rašo apie įvairaus turinio knygas (meskalinas ir Aldous Huxley, alkoholis ir Charles Bukowski ir t.t.) gali būti teisiškai persekiojami.

Iš esmės ir neigiamos informacijos kategorijos (4 str.), ir taikymo apribojimai (5 str.) sukelia daug neaiškumų dėl terminų (agitacija, nuskaltėliai, paranormalūs reiškiniai, įsitikinimai ir t.t.), tokį įstatymą įmanoma taikyti kultūrinei informacijai, toks įstatymas diskriminuoja žmonių grupes, jų teisę skleisti pažiūras, jis eliminuoja diskusijos galimybę viešojoje erdvėje (nes teisiškai gali būti persekiojamas pažiūrų skleidimas ir informaciją apie gyvenimo būdus).

Asmeniniai pasirinkimai, tokie kaip poligamiški santykiai, ir informacija apie juos šiame įstatyme tampa viešai draudžiamais. Seimas su 68 balsų pritarimu ima kištis į privačius piliečių gyvenimus ir spręsti, kas teisinga ir gerai, o kas ne ir apie ką teisė žinoti turi būti suteikta.

Kritinės distancijos svarba ir socialinė atsakomybė

Kita didelė problema – tai viešosios erdvės dalyvių ir, matyt, įstatymo rengėjų kritinės distancijos praradimas. Tokio įstatymo priėmimas ir pritarimas jam prisiėmus tik tėvo saugančio savo vaiką vaidmenį yra klaidingas, nes būnant socialiu padaru neįmanoma atlikti tik tėvo vaidmenį. Kiekvienas, kuris yra tėvas (net tie tėvai, kurie tėviški, nors neturi vaikų), yra ir visuomenės dalis. Kasdieniame sambūvyje dalyvaujama mikro lygmenyje: mažose grupėse būnant kaimynais, indie roko klausytojais, konservatoriais, gydytojais, studentais, jonaviečiais ir t.t.

Egzistuoja daugybė kitų vaidmenų, gyvenimo būdų ir sugyvenimo formų. Taranuojantis tėviškasis totalitarizmas savo teisumu užgožia kitas galimas pozicijas, jis vienpusis ir savo siaurumą bei baimes pridengia vaiko saugumu.

Socialiai atsakinga žiniasklaida turėtų suteikti galimybę įvairioms nuomonėms ir atverti kelią diskusijai, informacija turi būti prieinama visuomenės grupėms. Ji taip pat turi saugoti pažeidžiamas visuomenės grupes nuo neigiamos informacijos ir tai Lietuvoje labai dažnai pamirštama atviru tekstu įžeidžiant asmenis dėl jų seksualinės orientacijos, rasės (legendinis tekstas „ir tarp juodaodžių pasitaiko genijų“), išsilavinimo ir t.t. Tačiau apsauga nuo neigiamos informacijos negali pereiti į cenzūrą dėl pažiūrų ir gyvenimo būdų.

Galiausiai, šiandiena jau galima truputį ilgėtis nepilnametystės, nes kas mus, pilnamečius, apsaugos nuo įstatymų, kurie sukelia baimę ir siaubą.