Kiekvienais metais vasaros pradžioje Rytų Berlynas kviečia pasinerti į kultūrų mišrainę, vadinamą Berlyno Kultūrų Karnavalu ir sutraukiančią tūkstančius smalsuolių. Publikacija apie šiųmetį, vakar pasibaigusį festivalį ir festivalių istoriją.
Šių metų linksmybės
Pirmą festivalio dieną netoli Hallesches Tor stoties driekiesi kilometriniai prekybiniai stendai, kuriuose galima nusipirkti įvairiausių „tradicinių“ prekių. Prekybos mastai ir metodai stipriai priminė Vilnietišką Kaziuko mugę, tik čia vietoje veltos vilnos buvo galima nusipirkti kašmyro skarelę, o alų užkąsti rytietiškais makaronais, kuskusu bei indiškomis samosomis.
Prekyviečių mugę paįvairino improvizuotas mimų teatras, vaidinantis tiesiai ant žolės ir tyčia įsimaišydamas į minią. Labiausiai įsiminė valytojas, kuri šlavė žolę savo judesiais sukeldamas dar daugiau dulkių ir chaoso. Keletoje scenų pasirodė nemažai vietinės reikšmės saviveiklos grupių, grojančių viską nuo Turkish Rock iki Italian Dub.
Trečią karnavalo dieną vyko pagrindinis renginys – eitynės. Jas pradėjo labiausiai karnavalinei kultūrai nusipelnę brazilai paauksuotais geltonais apdarais, daugybe būgnų ir gundančių kūnų. Toliau sekė viskas kas „papuolė“ Berlynui po ranka – Kamerūnas, Šveicarija, Kroatija, Laosas. Įpusėjus eitynėms karnavalas virto į subkultūrų paradą. Viena po kitos sekė techno, dancehall, reggae, hiphopo mašinos. Daugumoje mašinų šoko energingai ir šventiškai nusiteikę dalyviai, judinantys pusnuogius kūnus. Mašinas sekė galybė gatvėje šėlstančių ir jau kiek apsvaigusių gerbėjų. Karnavalo nuotaika išplito į visą miestą – kai kurios kavinės surengė improvizuotus open air techno vakarėlius. Karnavalą vainikavo ir šiukšles nuo gatvių nuplovė smarkus lietus, atgaivinęs minią įkaitusių kūnų.
Berlynas – kontrastų miestas
Karnavalas Vokietijos kontekste ganėtinai naujas dalykas. Žinoma, visų pirma jam įtaką padarė daugiakultūrinis Berlyno veidas. Dabar Berlyne gyvena daugiau nei 3 milijonai žmonių, beveik pusė milijono iš jų neturi Vokietijos pilietybės. Daugiausiai atvykėlių yra iš Arabų šalių, Turkijos. Ne per seniausiai kartu su kitomis Europos Sąjungos šalimis Berlynas pajuto ir Rytų Europos gyventojų plūstelėjimą. Čia, kaip ir Paryžiuje ir Londone, maišosi tautos. Bet ar tikrai jos maišosi?
Kaip taikliai pastebėjo Belfasto meras, Berlynas yra kontrastų miestas. Rytų ir vakarų priešprieša vis dar aiškiai matoma išoriškai. Ypatingai tai atsispindi architektūroje. Tačiau Berlynas nenori ištrinti istorijos – vietoje plastinės operacijos šis miestas pasirinko pastovią miesto veido kaitą. Dėl nesustojančių statybų darbų Berlynas (buvo) vadinamas labiausiai besikeičiančiu miestu pasaulyje. Dar ir dabar čia yra erdvės rekonstrukcijoms ir nekilnojamo turto vystymo projektams. Turistų trasos driekiasi netoli griūnančių pastatų, kuriems reikia renovacijos ir kuriuose veisiasi krūvos pusiau legalių meno galerijų, barų ir landynių.
Sienos griuvimas – šansas menininkas
Berlyno Kultūrų Karnavalas – tai miesto atsakymas gyventojams. Berlyno Kultūrų Karnavalas buvo įkurtas 1995 metais, kuomet, aišku, „dėka“ tos pačios Berlyno sienos, mieste vyko socialiniai, kultūriniai ir ekonominiai pasikeitimai. Tai buvo recesijos ir užaštrintos įtampos tarp miesto bendruomenių metas, kuomet virė aštrūs debatai dėl imigrantų, o pastarųjų srautas nemažėjo, o tik didėjo. Verslo centrų koncentracija Frankfurte bei Miunchene tapo priešprieša žemoms nekilnojamojo turto kainoms Berlyne. Pigus, atviras ir demokratiškas Berlynas atvėrė duris profesionaliems (ir visokio plauko) menininkams iš viso pasaulio. Įsitempusi tarp rytų ir vakarų Vokietijos sostinė tapo menininkų meka, išgarsėjusi elektroninės muzikos scena.
Būtent praeito dešimtečio kultūriniai ir socialiniai kataklizmai lėmė Berlyno Kultūrų Karnavalo atsiradimą. Karnavalą sumastė „Werkstatt der Kulturen“ žmonės, kurie siekė suteikti nediskriminuojančią ir atvirą kultūrinę kūrybos platformą menininkams, intelektualams ir nepriklausomoms organizacijoms. Pirmasis festivalis įvyko 1996-aisiais. Tada jis buvo mažytis – dalyvavo virš dviejų tūkstančių atlikėjų ir penkiasdešimt tūkstančių žiūrovų. Praėjusiais metais festivalyje dalyvavo keturi su puse tūkstančio atlikėjų ir aštuoni šimtai tūkstančių žiūrovų. Šiais metais miestas sulaukė beveik milijono žiūrovų.
Atskirtis tarp Rytų ir Vakarų nedingsta
Europos kontekste Berlyno festivalis nėra unikalus – nuo 1964 metų organizuojamas žymusis Londono Notting Hill karnavalas, o Rotterdame nuo 1984 metų organizuojamas Zomercarnaval, įkvėptas įmigrantų iš Cape Verde salų bei Pietų Amerikos. Praeitais metais šis Berlyno festivalis tapo be galo svarbus Europos Sąjungos biurokratams, nes būtent praėjusieji 2008-ieji, buvo dedikuoti Europos tarpkultūriniam dialogui. Tokio pobūdžio festivaliai turi potencialo paskatinti bendravimą tarp kultūrų, net jeigu kai kam jie gali pasirodyti paviršutiniškas gatvės teatro principais organizuotas margaspalvis renginys.
Dabartinis festivalio organizatorių rūpestis – įtraukti kuo daugiau dalyvių. Net esant dideliam karnavalo populiarumui kai kurios imigrantų grupės abejingai žiūri į dalyvavimą tokiuose renginiuose, dalinai ir dėl to, kad jų kultūroje tokios šventės yra neįprastos. Kitas miesto galvos skausmas – skatinti kultūrinę integraciją išvien su mokslo reforma. Pavyzdžiui, Berlyno turkai jaučiasi nuskriausti – net pusė jų yra bedarbiai ir trečdalis jaunimo nelanko mokyklos. Čia daug kas įžvelgia tos pačios sienos problemą: Vakarų Berlyno gyventojai labiau linkę burtis ir veikti drauge. Vakarų Berlyne mažumos susitelkė viena su kita ir netgi išvystė savą finansinę ir administracines sistemas. Rytų Berlynas – atvirkščiai – tik nedaugeliui imigrantų tapo tikraisiais namais. Dar dabar Berlyno siena yra gyva žmonių galvose, su kuria kovoja festivaliai ir įvairiausi meno projektai.
Galerijoje – nuotraukos iš praėjusių metų festivalio. Šiemet vaizdai buvo bene identiški:
Komentarai