Na zdraví! – Čekijos alinių nuotykiai

„Šiaip tas jų alus tikrai skanus – jei norėčiau prasigerti, tai prasigerčiau”, – leptelėjo pas mus į Prahą pasisvečiuoti atvykusi draugė iš Lietuvos. Ne ji pirma, ne ji ir paskutinė – dar neturėjome svečio, kuris nenorėtų susipažinti su čekišku alumi.

Prisiminiau, kaip kadaise Lietuvoje kas antras naujas pažįstamas, paklausęs iš kur aš, būtinai pridėdavo man jau išbanalėjusią frazę: „Ooo… Utena… Alaus kraštas”. Jau ir juokinga darosi, turbūt niekada neatsikratysiu „alaus palydos”. Ir vis dėlto, alaus gėrimo kultūra Čekijoje tokia keista, kad negaliu apie ją neparašyti – mano išlepusioms mergaitiškoms akims pasirodė, jog jos čia tiesiog nėra – vos įėjus į aludę išgąsdina girtų čekų pergrūsta patalpa bei iš kranų be perstojo pilamas ir pilamas alus! Tačiau apie viską iš pradžių.

Alus kaip laisvalaikis, alus kaip religija

Čekijoje alus atsirado taip seniai, kad niekas net nežino, kada. Nors rytinės Čekijos dalies Moravijos gyventojai labiau didžiuojasi savo vynu nei alumi, tačiau „vakariečiams” alaus gėrimas su draugais čia tikriausiai labiausiai gerbiama tradicija iš visų, kurias tik čekai žino. Ši šalis pagal išgertą alaus kiekį pirmauja pasaulyje – per metus vienas gyventojas čia išgeria 156,9 litrus. Jei atmesime vaikų skaičių ir negeriančių žmonių skaičių, tai kiek gi litrų per metus išgeria alaus mėgėjas? „Alus kūną daro gražų” teigia čekų liaudies patarlė ir kaip to patvirtinimą pusryčių kavinėje matai „rytinę grožio procedūrą” atliekantį – didelį bokalą alaus siurbiantį kostiumuotą dėdę. Manęs, naivios panelytės, jau nebestebina ir 15.30 val. mieste linguojanti girta mergina. Ilgai darbo pabaigos laukiantys tingūs čekai, ir ypač vyrai, dažnai laiką po darbo skuba leisti aludėse (pivnice) ar alaus daryklų baruose (pivovar). Te nesupyksta čekai ant manęs, tačiau „gerus vyrus“ bemedžiojančioms lietuvaitėms Čekiją siūlyčiau praleisti – alkoholizmas čia didžiausias Europoje. Nusprendus kurį nors savaitgalio vakarą pasistaipyti ir su draugais praleisti laiką „jaukioje kavinėje”, vietoj „Restaurace”, į kurį ką tik įėjai, greičiausiai pakliuvai į grubaus interjero mediniais, nebūtinai nuvalytais, stalais ir kietomis kėdėmis „papuoštą” salę, pilną rėkaujančių ir alaus bokalus kilnojančių čekų. Skirtingų šaltinių duomenimis 60-80% čekų idealus laisvalaikis – „kaboke” maukiant alų.

Alus, kaip Lietuvoje krepšinis, čia religija. Internete ne vienas blogas skirtas išimtinai alui. Deja, juose retai rasi įvairesnių temų, na pavyzdžiui: „Kaip mes prisigėrę ieškojom gražios padavėjos”, „Šiandien pats gaminau alų”, „Alaus vakarėlis (su nuotraukom)” ar pan., beveik visur pateikiama informacija panaši – „Alus tokioj ir tokioj aludėj”. Taigi, nenuostabu, kad šalies turizmas laikosi ne tik dėl gražių vietų (kabaretų ir striptizo klubų), bet ir dėl gėrimo, kuriuo nuoširdžiai mėgaujasi ir didžiuojasi patys gamintojai.

Desitka, dvanacka ir kitos Belingo apgaulės

Šiuo metu šalyje yra net apie šimtą alaus daryklų, besinaudojančių idealiomis sąlygomis auginti apynius. Turistai dažnai stebisi, jog populiariausias alus čia yra 10 ir 12 laipsnių, neretai gausi ir 18 laipsnių alaus ar vieno iš stipriausių ir sodriausių – 19 laipsnių. Tačiau nereikia apsirikti. Šalia alaus nurodomi laipsniai yra XVII amžiuje profesoriaus Karlo Belingo (Carl Balling) sugalvotas metodas, pagal kurį žymimas salyklo, naudoto gaminant alų, kiekis. Čekų tarpe populiari dešimties laipsnių „desitka” iš tikro dažniausiai turi maždaug tris procentus alkoholio, o dvylikos laipsnių „dvanacka” – 5 procentus. Kad ir kaip ten būtų, kartais smagu stebėti trumpam į Prahą atvykusius turistautojus, kurie išgėrę pusę bokalo čekiško 18 laipsnių alaus ir galvodami, jog ką tik išgėrė gana stipraus alkoholio, dirbtinai apgirsta, o sužinoję, kelis procentus alkoholio turinčio alaus iš tikro ką tik gėrė, laužo galvą, kaip dabar pateisinti savo „girtumą”:). Mažą alkoholio kiekį šiame gėrime kompensuoja skonio ir kvapo sodrumas. Tikriausiai todėl aludė Čekijoje neretai ir reiškia aludę – vietą, kurioje nerasi nei riešutukų, nei keptos duonos – nieko, tik alų, kurio įgudusiems gėrikams reikia išgerti nemažai, kad pradėtų nebeklausyti akys ir kojos. Vietose, kuriose galima rasti ir ką užkąsti, nesunku pastebėti, jog čekų virtuvės maistas puikiai tinkamas užsigerti alumi – gana riebūs kiaulienos kepsniai, karka, miltiniai „kniedlikai“… Dietai čia tikrai ne vieta.

Tikras alus čekams – pilstomas, gaminamas iš rankomis renkamų apynių ir geriamas 7-10 laipsnių Celsijaus temperatūros. Buteliuose parduodamas produktas yra mažiau vertinamas dėl konservantų, tuo tarpu skardinėse parduodamą alų vietiniai „nurašo” turistams. Jiems pritaikytos ir vietos, kuriose galima paragauti įvairiausių rūšių alaus. Posakis „pritaikyta turistams” čia reiškia matavimą pagal kainą… Man pačiai buvo gana keista pastebėti, kad kavinėje, kurioje pusė litro alaus kainuoja nuo 35 CZK (apie 5 lt), interjeras bus prikimštas muziejinių ar kaimo eksponatų, tačiau visiškai ne toks, kokį rasi „čekams pritaikytose” kavinėse, kur renkasi vietiniai ir alus nekainuoja daugiau nei 35 CZK. Kartą į vietinį „kaboką” man atsivedus dvi moteris iš Lietuvos, viena bedė pirštu į meniu ir tyliai paklausė: „Matai, kiek čia alus kainuoja?..” Kita taip pat tyliai suniurnėjo: „Matau…” Ką jos čia matuoja supratau tik tada, kai moterys paaiškino, jog vakar alaus gėrė prie pilies, kur jis buvo dvigubai brangesnis. Na ką gi, natūralu – kur turistai, ten ir parduodami dalykai tampa „vertingesni”.

Kuo skiriasi polotmavé výčepní nuo světly ležák

Dažnoje aludėje ir bet kurioje kitoje vietoje, kur tik galima nusipirkti alaus, galioja ir nerašytos taisyklės. Pavyzdžiui užsisakius tiesiog alaus (pivo), padavėjas net nepasitikslinęs atplauks su standartiniu, pusės litro bokalu, pripildytu lengvo, šviesaus 10 laipsnių alaus. Tuo tarpu mažesnį kiekį alaus gausi tik užsisakęs male pivo, o norint paragauti stipresnio ar tamsesnio, teks aiškiai nurodyti, kokios rūšies alaus atnešti. Kartu su alumi ant stalo gali atsirasti ir popierėlis, ant kurio padavėjas padės brūkšnelį. Brūkšnelių skaičius yra kliento išgerto alaus bokalais skaičius. Padavėjai čia kažkodėl tiki, kad vietos alui skrandyje visada atsiras, todėl ne retoj aludėj tuščias kliento bokalas padavėjui yra ženklas atnešti dar vieną. Kartais meniu prie alaus pavadinimų galima pamatyti tokius žodžius kaip lehké pivo, výčepní pivo, ležák ar speciálni. Šie alaus stiliai diferencijuojami pagal alaus stiprumą. Lehké pivo bus praktiškai be alkoholio – iki 8 laipsnių (pagal Belingo skaičiavimą), výčepní pivo – populiarusis 8-11 laipsnių, ležák – 11-13 laipsnių ir speciálni – nuo 13 iki 18 laipsnių alus. Stipriausias – Porteris, kuriame ne mažiau nei 18 laipsnių pagal Belingą. Kalėdų ir Velykų proga populiaru gaminti svatečný pivo – šventinį alų. Visų stilių, išskyrus Porterį, alus būna šviesus (světlé), vidutinio tamsumo (polotmavé) ir tamsus (tmavé arba černé). Nors, pavyzdžiui, visai šalimais esančioje Vokietijoje tamsus ir juodas alus būna kitoks, Čekijoje tmavé ir černé alus nesiskiria.

Patarimai, kokio bokalo griebtis Čekijoje

Nežinantiems, kokį čekišką alų užsisakyti, galėčiau patarti paragauti paties populiariausiojo Pilsner Urquell arba „karalių alaus” Budvar. Populiarus Staropramen daryklos alus, o pažįstama juokėsi, kad visa jos šeimos vyriškoji pusė „prilipo” prie vėlgi vietinių mėgstamo dideliais kiekiais siurbti Gambrinus, gaminamo Pilzene. Parduotuvės marga nuo įvairiausių rūšių alaus, kavinės ir aludės dažnai stebina pasirinkimo gausa, o nedidelės alaus daryklos su neretai tik ten parduodamu alumi yra daugelyje Čekijos miestų. Nemažai tokių savo alumi neaprūpina prekybos centrų, todėl einant pro tokias daryklas, verta užeiti ir į vidų. Prahoje populiari darykla „Pivovarský dům”, siūlanti klasikinį Štěpán alų, o taip pat ir bananinį, vyšninį ar šampaninį alų.

O mes, lankydamiesi Brno, niekada neužmirštame užeiti į Pegas daryklos aludę. Vis dėlto, iš tokios galybės išskirti tik vieną ar kitą alaus pavadinimą, reiškia tą patį, kaip sakyti, jog Lietuvoje yra tik dvi gražios moterys.

Ruoškit pilvus kelionei į Čekiją ir na zdraví!

Redakcijos vyrų prierašas

„Alaus gėrimo kultūra Čekijoje tokia keista, kad negaliu apie ją
neparašyti – mano išlepusioms mergaitiškoms akims pasirodė, jog jos čia tiesiog nėra!“ Netiesa! Bet atleistina! Juk hospoda – tai vyrams sutvertas pasaulis.

Turbūt nepastebėjote, bet pirmajame jos kambaryje klesti kilmingųjų riterių kultūros pasaulis. Jei alų toje pačioje hospodoje gersi kasdien kelis metus iš eilės, gali tikėtis tapti jos riteriu, arba štamgastu. Šie riteriai turi savo asmeninius bokalus, saugomus lentynoje; savo pastovią vietą prie stalo, kuo toliau nuo tualeto durų ir pagaliau – privilegiją gauti alų tiesiai iš pipos (krano), iš pačio alinės viešpačio, vadinamo hospodský arba výčepní rankų. Taip apeinant niekam nereikalingus kliento-padavėjo santykius. Kartu tai proga sužinoti ir aptarti visas gatvės (miestelio, rajono, šalies, Visatos) naujienas greičiau ir išsamiau nei iš bet kurios Lietuvos žinių tarnybos…

Antrajame alinės kambaryje, kuriame sėdi visokie nepastovūs priklydėliai, klesti čekiško dialogo kultūra. Čia kiekvienas turi teisę prisėsti prie jūsų ir užvesti diskusiją esminiais šio pasaulio klausimais, tokiais kaip futbolo teisėjo teisingumas ir moralė, esama kainų ir algų harmonija, moteriškasis grožis bei jo laikinumas ir panašiai… Čekų antropologai pastebi, kad sėdint didesnei diskutantų kompanijai, išsivysto net ritualas kartu pakilti ir eiti į tualetą, tęsiant karštą diskusiją ir tenais, atėmus galvą į sieną… Jei esate ne disputo, o susilaikymo kultūros atstovas – nieko tokio. Kitiems diskutuojant, galite tyliai ramiai stengtis pasiekti malý bobr – tai yra išgerti 6 bokalus alaus neapsilankant geroje vietoje. Legendos pasakoja apie aludžių susitvardymo kultūros gigantus, pasiekusius velký bobr, tai yra dvylika…

Kultūrinei veiklai plėtoti, Čekijos aludėje rasi ir kitų kultūros artefaktų, tokių kaip televizorius ledo rituliui ar futbolo rungtynėms su Olandija žiūrėti; fatalistai gali džiaugtis lošimo automatais su vyšniomis; tikslumo vertybių propaguotojai – dartais ar čekiška biliardo versija karambol. Azarto ar intelekto kultūros atstovai gali prisėsti prie stalo, kur žaidžiama kortomis, dažniausiai mariáš. O kur dar pianinas, kuriuo įkvėpimo apimtas kas nors pirmą nakties būtinai bandys grot???

Sakoma, kad hospodų dėka Čekijoje gera dešimtimi procentų mažiau bepročių, nei kaimyninėse šalyse; deja, tuo pačiu panašiu procentu daugiau alkoholikų. Taigi ar jums verta šiuo jūsų gyvenimo momentu apsilankyti alinėje – spręsti jums patiems…