Laužytų bytų bei pritrenkiančio grožio kreivų muzikinių landšaftų kūrėjas (Chris) Clark ne per seniausiai driokstelėjo savo nauju albumu. „Warp“ vėliava beveik visada reiškia kokybę, originalumą ir nenuspėjamumą, o šis senbuvis dar nespėjo išleisti blogo albumo. Intriguoja.
Beieškodamas naujų išraiškos priemonių, Clark pasuko sunkiai nusėjama linkme. Pasikinkęs efektais perkoštą vokalą, alsuojantį synthpop melodija, šnypščiančia bosų masę bei įmaišęs žiupsnelį acid bei truputį senosios „Warp“ mokyklos ingredientų, kūrėjas klampina mus į šaltą elektroninės melancholijos liūną. Vietomis pasiutusiai kreivą, vietomis pasakiškai gražų.
Įžanginis „Outside Plume“ suskamba kaip prislopintas „Body Riddle“ reivas. Nepaisant to, nepakartojami šaižūs bei laužyti bytai tarsi sprūste sprūsta iš kolonėlių. Taip, Clark kol kas dar savame amplua. Tačiau šis amplua persimaino su pirmaisiais „Growls Garden“ garsais ir… vokalu. Šis klampus rūgštaus synthpop perlas mena gerokai pasunkintus Telefon Tel Aviv, jei ne viduryje kūrinio įsijungęs stiprus žemų dažnių pasispardymas. Clark vokalas vertas atskiros temos. Per krūva efektų perkoštas sodrus žemas balsas dvelkia sintetiniu šalčiu, gąsdina ir vietomis suskamba net kažkiek….gotiškai. Clark garso sienoms tai prideda dar daugiau savitumo.
„Rainbow Voodoo“ – dar vienas iššūkis muzikanto gerbėjams. Ritmas gerokai suintensyvėja, o albumo autorius griežtą kapotą, bet nuotaikingą IDM perkošia vos ne jungle manierai būdingu vokalu. Nuotaika kyla, rankos į viršų taip pat.
http://www.youtube.com/watch?v=YA587QmR7XkClark – Rainbow Voodoo
Jos nenusileidžia ir skambant geriausiomis acid tradicijomis persmelktu „Look Into the Heart Now“. Clark čia vynioja ne blogiau nei Luke Vibert. Tiesa, daug sunkiau bei su žiupsneliu melancholijos. „Luxman Furs“ tipenimas vėl grąžina muzikantą į savo vėžes. O „Totem Crackerjack“ staiga pradeda intensyvią bytų ataką, kuri iš šaižaus reivo perauga į pianino lašais krapnojančią ramybę. Ne toks intensyvus „Future Daniel“ toliau tęsia ramesnį toną savo lėtesne ritmika bei liūdnai triukšmingom melodijom.
Trumpas ambient interliudas atveda į dar vieną albumo perlą bei Clark‘o vokalinių galimybių išbandymą „Talis“. Šis liūdnas numeris padvelkia žiemišku šalčiu, tarsi įkalintu sunkiuose IDM rimtuose bei svajingoj elektroninių garsų sienoj. Galbūt kai kurios natos net turi kažkokio dream pop braižo. Panašia nuotaika persmelkta ir likusi albumo dalis. Lėtas „Suns of Temper“ savo tingiais bytais murkdo dar giliau, o „Absence“ savo svajingom liūdnom kilpom kilsteli aukštyn ir ramiai užbaigia darbą.
Taigi, subtilią melancholiją sujungti su trykštančiu purvinu elektroniniu garsu atlikėjui pavyko. Du skirtingi muzikiniai elementai čia trykšta, žaidžia, kartais pasimuša, bet sugyvena darniai, nes po aštriu paviršium slepiasi subtilus, gražus bei vientisas (daugiau mažiau) turinys. Clark dainuoti gali. Bet gal sekančiam albume sulauksim ir gitarų?
8,5/10
Komentarai