Vilniaus senamiestyje, Šv. Ignoto ¾, atsidarė naujas kinas teatras – „Pasaka“. Savininkė (ir kitų trijų paslaptyje norėjusių likti savininkų atstovė) Greta Akcijonaitė (ex-Greta Zabukaitė iš „Skalvijos“) papasakojo, jog čia rodys nekomercinį kiną, siūlys seansus vaikams, šeimoms, moksleiviams, įsimylėjėliams, senjorams, kartais su nemokama vyno taure ar arbatos puodeliu žemiau įsikūrusioje „La Boheme“ kavinėje.
Pailsėti galima žaliame kampelyje su internetu ir knygomis, taip pat vaikštinėjant koridoriumi su keičiama paroda – šiuo metu ten kabo Natalie Shau nuotraukos. Salės trys – dvi kino ir viena video, 155, 85 ir 30 vietų, taigi talpina solidesnę publiką nei „Skalvija“ ar „Ozas“ kartu sudėjus.
Tokiam pasakiškam kino teatre įvyko Woody Allen filmo „Kad ir kas benutiktų“ premjera. „Pasaka“ išgelbėjo šį filmą, nes lietuvių platintojai buvo nusprendę jo nerodyti. Tokių išgelbėjimų bus ir daugiau, be to, „Pasaka“ platins ir pati.
Dažnai kino autoriai turi liniją, besitęsiančią per visą jų oeuvre. Almodóvaras vis pasakoja apie meilę, kaip liguistą, bet todėl tragiškai gražų jausmą, Lars Von Trier personažai dažniausiai neišlaiko ir padaro ką nors itin blogo, Šarūnas Bartas vis primena, kad gyvenimas yra beprasmiškas. Woody Allen nuolat kuria filmus apie mirties baimę, kurią nugali neracionali meilė. Kiekvienas lietuviškas kino ir krepšinio žinovas žino, kad apie Alleną reikia atsiliepti „jis darė gerus filmus 80-aisiais, bet dabar nebedaro jau. O ar žinojai, kad jis kuria du filmus per metus? Ha-ha-ha.“
Tokį stereotipą ironizuoja pats Woody Allenas – šiame filme jo alter ego akivaizdžiai yra neurotiškas kvantinės mechanikos žinovas Borisas; jis laiko save genijumi, todėl gana linksmai niekina kitus žmones, kol nesutinka jį įsimylinčios gražuolės. Vienoje scenoje apie Borisą kalbasi jo pažįstami: „Ar jis tikrai genijus, tas Borisas?“ „Na, prieš dvidešimt metų jis buvo geras fizikas…“. Kol Woody Allen žvelgia į save autoironiškai, neskubėkime jo nurašyti.
„Kad ir kas benutiktų“ yra linksmas ir teisingas mūsuose atgyvenusios arba naujai ne-madingos kairės ideologijos pašlovinimas. Borisas yra cinikas, nepraustaburnis, kietakaktis – bet širsta ant žmonių jis tik dėl to, kad jie neišsilavinę, netolerantiški, arba religiniai fanatikai (taigi dėl pateisinamų priežasčių). Dėkui Dievui, tai ne realybė, o Woody Alleno filmas, todėl visomis blogomis savybėmis pasižymėję personažai ima ir pasikeičia, tarsi įsiurbti stebuklingo Manheteno nuotaikos.
Filmas aiškiai parodo, kodėl dešinieji konservatoriai yra blogi – jie nykūs, moralistiški, nuobodūs, griežti, slopinantys savo pačių ir aplinkinių aistras. Kairieji gi seksualesni, protingesni, kūrybingesni ir laisvesni. Turbūt sunku rasti geresnį būdą išaiškinti šią fundamentalią tiesą taip aiškiai ir įtikinamai.
Tikimės, kad „Pasaka“ pratęs filmų prieš konservatorius seriją.
Komentarai