19-tas Tarptautinis modernaus šokio festivalis netradiciškai prasidėjo Vilniuje su Ben J. Ripe „amour espace” dar rugsėjo 27-ąją. Mums, ten nenuvykusiems Pinos Bausch fanams, pletkai buvo įdomūs. Vilniaus publika, sakė, reagavo audringai: kas plojo atsistojęs, kas iš salės bėgo. Paprastai tokios reakcijos meninių renginių organizatoriams labiausiai patinka, tad jei kada norėsit sugadinti jiems nuotaiką – sėdėkite savo vietose ir po spektaklio kelis kartus pliaukštelėje rankomis išeikite namo.
Kaune festivalį pradėjome kelione laiku. Prieš metus oras buvo toks pat prastas, o Policininkų dienos scena nesikuklindama plėšė savo „širdyje-manyje-tavyje-saulė-pasaulis“ dainas ir dar per vidurį spektaklio kalė fejerverkų. Užjaučiu jų karmos skyrių, vėl turės ką veikti ištisus metus.
Festivalio lankytojų kalbos sukosi tik apie tai, kaip visur suspėti: Kauno meno bienalė, Kauno kino festivalis ir Tarptautinis modernaus šokio festivalis Kaune prasidėjo tą pačią spalio 1 dieną. Nors Birutė Letukaitė lyg teisindamasi mums sakė, kad festivalis šiais metais kuklus, šiomis žiaurios konkurencijos sąlygomis (ne paslaptis, kad trijų festivalių veiksmas vyksta dviejuose kvartaluose, kuriuos apeiti užtrunka 10 min.) jis surinko pilną salę kultūros dar neišsekintų žiūrovų. Buvo jauku, sava ir paprasta, be popmpastiškų kalbų ir šventinių vyrų su kostiumais.
Pirma diena: fejerverkai ir kontaktinės praktikos N-14
Po praėjusių metų pasipiktinusių tėvų, žiūrovų ir žurnalistų šūksnių, šiais metais kai kurie šokiai programoje nuženklinti N-14 ir N-18. Tai ne draudžiamasis ženklas (dokumentų niekas netikrina), o tiesiog įspėjimas jautriesiems. Nuogas kūnas dorą žmogų juk ir pražudyti gali. Tad saugokis, žiūrove.
Marcel Leemann fizinis šokio teatras (Šveicarija) „100 m2”
Marcel Leemann, kaip prisipažino ir pats, yra vidutinės klasės choreografas ir šokėjas. Šis skirstymas į klases veikiau reiškia žinomumo lygį (ir iš to uždirbamus pinigus), nei kūrybinę ir atlikimo kokybę. Daugelį „100m2“ suviliojo vaizdo klipu, kurį organizatoriai išplatino per puslapį, FB ir pranešimus spaudai. Įtaigus ir griežtas ritmas, daug fizinio ir intymaus kontakto, estetiški tvirto kūno vaizdai – mes jūsų rankose, Leemannai.
Savižudybės, išėjimo tema nuosekliai lydėjo visą spektaklį. Šitas išėjimas visai ne hamletiškas, ne herojiškas, atsisakant šio beprasmio pasaulio ir kvailų žmonių, tai veikiau desperatiškas, savidestrukcinis veiksmas, išeitis iš nuolat smaugiančios būsenos. Bendrą nuotaiką trupei pavyko perteikti neprastai, tam net pasitarnavo policijos dienos fejerverkai pokšėti ėmę tik ekrane parodžius pistoletą.
Tačiau išpildymas vietomis šlubavo, o kalbant tokiomis temomis žiūrovą apmėtyti klišėmis labai paprasta. Tam greičiausiai ir buvo skirtas vaizdas ekrane. Nebylus šauksmas vonioje, peilio ir rankos žaidimai, šypsena mirusiojo veide ir mūsų jausmai jau perdegė.
Kita vertus, atlikimas – šio pasirodymo stiprioji pusė. Asuza Nishimura ir Marcel Leemann kūnų dialoge daug fizinio ir labai intymaus kontakto, kuris akių nepaleidžia visą spektaklį. Struktūriškai ir funkciškai apšvietimu padalinta erdvė – netradicinis ir veikiantis sprendimas spektakliui suteikiantis geometrijos ir neleidžiantis žiūrovui blaškytis.
Galiausiai, pridėtinės vertės čia suteikė ir paties Marcel po spektaklio papasakotos istorijos:
– spektaklis vadinasi 100m2, nes tai išmatavimai erdvės, kurioje jie savarankiškai pradėjo repetuoti;
– užkadrinis balsas, tai balsas trečio neatvykusio šokėjo, kuris įsijautė į tekstą nurašytą iš mums nežinomo filmo;
– Marcel turėjo tapti staliumi, bet nuėjo su mergina pašokti baleto, tada dirbo kioske, užsidirbo pinigų baleto mokyklai, o po baleto nukeliavo į šiuolaikinį šokį;
– jo partnerė Asuza Nishimura anksčiau irgi šoko tradicinius japoniškus šokius;
– Šveicarijoje projektai rašomi taip pat kaip Lietuvoje. Kai parašai projektą ir gauni finansavimą – improvizacija nebeįmanoma.
Paklausę Marcel patraukėme kas sau į žvarbią Kauno rudens naktį.
Apie trupę: www.marcelleemann.ch
Antra diena: muzikos ir ovacijų srovės
Antrą dieną festivalis įsibėgėja dviem šiltai priimtais ir malonią ausiai muzikinę pusę turinčiais spektakliais. Po Auros „Interjerų“ žiūrovai ploja net atsistoję. Kauno publika, apskritai, pasižymi dosniomis ovacijomis, priverčiančiomis šokėjus išbėgti po kelis kartus ant scenos ir net ašarą nubraukti. Na bet apie viską nuo pradžių.
Liublino šokio teatras (Lenkija) „NN. Dovana Vaclavui Nižinskiui”
Vaclavo Nižinskio daug žadanti šokėjo karjeros eiga – pagrindiniai vaidmenys vos sulaukus pilnametystės, išskirtinis dėmesys iš novatoriško ir sėkmingo operos ir baleto prodiuserio jam atvėrusio Maskvos ir Paryžiaus scenas, ir abejingų nepalikę paties pastatymai, netilpę į baleto ir padorumo ribas, visi bylojo apie nepaprastą potencialą ir išskirtinumą. Bet pastatymas „NN. Dovana Vaclavui Nižinskiui“ ne apie savo laikmetį aplenkusį menininką vs. tradicijose suragėjusią visuomenę, bet apie kovą prieš save patį, mat labiausiai visur akcentuojamas Nižinskio karjeros bruožas buvo jos tragiška pabaiga – 30 metų bergždžios kovos prieš nervinį išsekimą sekusia šizofrenijos diagnozę.
Nesvarbu ar žvelgsi į duetą kaip tarp ligonio ir ligos, ar tarp dviejų tame pačiame žmoguje slypinčių nesuderinamų jėgų, jis alsuoja įtampa ir kančia, matyt akcentuojant kad šios Nižinskį lydėjo ilgiau nei sėkmingi daug žadančios karjeros akordai, kurie ir mūsų atmintyje nublanksta prieš psichinės ligos mistinę galią. Spektaklio choreografo Rišardo Kalinovskio ir kartu duetą įgyvendinusio Wojteko Kaprono „dvikova“ arba pasidavimo ir pasipriešinimo šokis sužavėjo jėga, plastika ir šokėjų ekspresija, kurios būtų pakakę net be baltų chalatų-sienų-triukšmo-šviesos ir įvairių atsiliepimų sulaukusios video grafikos, kad žiūrovą pakviesti į psichiatrinės užkulisius.
Dueto dalyvių kontaktas – čia kineziterapinis, švelnus lytėjimas, siekiantis pasiekti vis dar jaučiančias žmogaus gelmes, čia šokėjų fizinius duomenis pabrėžiantys jėgos impulsų mainai, primenantys kontaktinį šokį. Susipažinus su Nižinskio biografija spektaklį buvo galima skaityti kaip knygą, ieškant asociatyvinių kablių vedančių ir giliau į istoriją ir į patį spektaklį. Spalvų atsisakymas, atsidavimas garso takeliui išnaudojant tiek sceninius elementus, tiek partnerio kūną ženklino klasikos ir modernybės susiliejimą, kur vistik dominavo pirmoji.
Apie trupę: www.ltt.art.pl , www.kilku.com
Kauno šokio teatras „Aura“ (Lietuva) „Interjerai“
„Interjerai“, pastatymas, su kuriuo Kauniečiai jau turėjo progą susipažinti pavasarį Dramos Teatro Parketinėje salėje, atspindėjo savo kūrimo eigą. Šokis sulipdytas iš improvizacijų metu atrinktų judesių, kuriuos šokėjai atlieka sinchronu, pavieniui ir bemaž atsitiktiniais duetais, kurie tai pasižymėjo nuoširdžiais ir rūpestingais apsikeitimais, tai paviršutiniškais kontaktiniais apsikeitimais – visai kaip realybėje. Improvizacinę šokio prigimtį išdavė ir kiekvieno šokėjo individualus to paties veiksmo atlikimas, juo išreiškiama nuotaika ir reakcija į supančius „interjerus“.
Tai labai estetiškas spektaklis ir pakankamai lengvas net nepatyrusiam žiūrovui, ar tam, kuris atėjo su vaikais. „Auros“ šokėjai statyti šito spektaklio trenkėsi net į Boną, kur mėnesį leido improvizuodami su čekų choreografu Karel Vanek.
Alva noto muzika lengvai pripratina prie foninio vaizdo, kuriame neišvysime nei sudėtingų šokio viražų, nesuformuluosime ir siužetinės linijos, mūsų neužvaldys jausmai ir sudėtingos socialinės temos. Tokie jau tie improvizacijose gimę projektai. Techniškai nesudėtingas ir malonus akiai ir ausiai – toks yra „Improvizacijos“.
Apie trupę: www.aura.lt
Trečia diena: kas apibrėžia ir laužo
Ant scenos mus vėl pasitiko festivalio organizatorės Birutė Letukaitė ir Gintarė Masteikaitė, rankose jos laikė itin gražų mikrofoną per kurio garsinį filtrą mus pasveikino ir palinkėjo elgtis kultūringai. Šalia jų stovėjo mums nematyta mergina. Taip prasidėjo spektaklis.
Trupė „Johannes Wieland“ (JAV) „newyou“
Jei pradėti nuo galo, Johannes Wieland šokio pastatymas „Newyou“ buvo geriausia, ką man yra tekę matyti. Nepasigėdijus jau antram sakinyje mestelėti klišę – neužtektų visų ant scenos besimėčiusių buteliukų (su vardan neutralumo nulupinėtomis etikėtėmis) turinio, kad nuplauti šokio paliktą įspūdį. Dar druskos? Kalbėdamas apie modernų šokį po pirmos festivalio dienos, Šveicaras Marcel Leeman sakė, kad šiame žanre kažką išskirtinio ir tikrai įspūdingo pamatysi kartą per penkioliką metų. Tikiuosi jis teisus, nes tai reikštų, kad kadanors vėl išeisiu iš pasirodymo apimta tokio afekto kaip šiandieną.
Šiandien jų visų gimtadienis, ir jie labai labai laimingi, mus tikina šokėjai. „Ar laimė pasirinkimas?“ žiūrovų klausia šokio spektaklio pasakotoja. „Jei taip, ar esi laimingas? Ir jei taip – kodėl?“ tęsia impozantiška ilgakojė, grobuoniškai auditorijoje ieškodama savo aukos. Įdumbame savo kėdėse – nejau reiks nuoširdžiai atsakyti? Čia ji nuspėja mūsų mintis, ir klausia: „juk neatėjote čia tam, kad gerai praleisti laiką, ar ne?“. Galutinai sukausčiusi mūsų dėmesį į save, Eva grįžta į sceną, kur vieną po kito demaskuoja pasirodymo kolegas. Nulupus visus gynybinius mechanizmus prasideda tikroji terapija, ir … šokio dalis. Jos nebus, buvome patikinti, bet juk viskas ką ji sako yra melas. Jie šoka. Pats šokis labiau primena klasiką – šokėjai juda daugiausiai stačiomis ir dideliu tempu atlikinėja įmantrius šuolius, išlaiko aštrių linijų pozas. Be visų kitų aspektų, pasirodymas išsiskiria ir santykiu su publika. Šokėjai nuolatos gręžiasi į žiūrovus, laiko žvilgsnius, neslėpia nuotaikos, kalba į du iš rankos į ranką perduodamus mikrofonus. Mes, savo ruožtu, ištikimai tarnaujame jiems tobulai sutelktu dėmesiu.
Blyškus, bevalis interaktyvumas, toks būdingas XXI a. programiniams sprendimams (būtų tai „like“ mygtukas ar žymė) ant scenos išnyra įdomiomis formomis. John neturėdamas mikrofono spragteli pirštais ir ekrane įsijungia jo antras aš, su kuriuo ir tenka aiškintis santykius. Kol Eva reikalauja atsakymo iš virtualaus Johno visi mes šioje salėje saugūs, tarsi sėdėtume kitoje pusėje ekrano. Tačiau tik jam pranykus skaitmeninės šviesos sraute, prasideda realybės realybės šou, kurio potencialiais dalyviais esame kiekvienas. Eva vienintelė nejaučia ribos tarp scenos ir žiūrovų salės. Kalbindama, kreipdamasi į žiūrovą ji tampa mediumu per kurį imama dalyvauti spektaklyje. Matyt, šis asmeniškumo lygmuo – dar viena priežastis, kodėl spektaklis taip įtraukia: kiekvieną sekundę jaučiamės taip lyg beveik jame dalyvautume, lyg nebūtume vien žiūrovais.
Pabaiga, o ji, deja, neišvengiamai ateina, gali būti gera arba bloga, o Eva siūlo mums pasirinkti. Ir iš tiesų – koks skirtumas ar nykštys į viršų ar apačią, juk vistiek viskas nebūna taip, kaip atrodo.
Apie trupę: www.johanneswieland.org
Liublino šokio teatras (Lenkija) „Kosmosas“
Multidiscipliniškumas ryškus šio festivalio bruožas, daugybė trupių nevengia video ar garsinių improvizacijų. VJ čia išsikovoja panašias teises kaip kompozitoriai ir malonu matyti, kai šiuolaikinis šokis tampa susikirtimu įvairių meno sričių: nuo eksperimentinio kino, elektroninės muzikos iki klasikinio teatro ar baleto.
Autorinis Wojtek Kaproń solo mus pakviečia į Kamerinio teatro salę, kur plastikiniame kube ir įvyksta šokio plastikos, garso ir vaizdo projekcijų spektaklis. Įprasta, kad šokio teatro aktoriai kurdami solinius savo darbus pasirenka kitą kompozitorių, nei tą, kuris dirba teatre. Ir nors „NN. Dovana Vaclavui Nižinskiui“ girdėjome instrumentinį ir melodingą Piotr Kurek garso takelį, „Kosmose“ girdime visiškai kitokią, eksperimentinę, kupiną traškesių ir elektroninių garsų Konrad Chyl kompozicija.
Wojtek Kaproń demonstruoja puikų fizinį pasirengimą, daug dinamiško judesio, išskirtinės kūno plastikos. Šokio geometriją, byloja aprašymas, įkvėpė Vasilijus Kandinski, o mes išsyk imame galvoti apie Kandinskio bauhaus periodą.
Plastikiniame baltame kube daug žaidimo su šviesa ir šešėliais, tvirto kontakto su paviršiais. Visgi spektaklis atmintyje išlieka kaip maloni akiai forma, o turinys, matyt, taip ir pasilieka kažkur tarp trijų sienų
Ketvirdta diena: teatro scenoje – pop kultūra
Paskutinis spektaklis be savo ir taip nešamos žinios, praneša mums, kad iki kito festivalio laukti liko dar metai. Nežinia, ar galėjo likti nepatenkintų. Pabaiga gera – happyendas – salė, per keturias dienas suaugusi į neišskiriamą vienetą, tiek nesijuokė per visą festivalį, kaip per „Spekuliacijas“. Paskutinę dieną iš kėdžių mus vertė sodrūs pomidorų ir alaus kvapai, bei pop kultūros absurdas:
Teatras „Manantiales“ (Ispanija) „Spekuliacijos“
Paskutinę 19ojo Tarptautinio modernaus šokio festivalio dieną karūnavęs Ximo Flores spektaklis „Spekuliacijos“ prasideda scenos darbais. Girdime kaip per racijas tariamasi kelti šviesas, jos kyla, musų ūpas įkandin. Ir štai išsivynioja dramatiškas siužetas apie pasaulį užvaldžiusius zombius, kuris, kaip vėliau prisipažins patys šokėjai – ne prie ko. Tai tributas Maiklui Džeksonui, kurį žiūrovai pakviesti pagerbti tylos minute. Viena ranka dengiuosi burną, kita akis, jei jų turėčiau daugiau ir ausis prisidengčiau, kad negirdėt kaimynų krizenimo. Bet zombių viešpatavimo idėja ir pasaulį apsėdusi Maiklo Džeksono manija toli gražu nebuvo vieninteliai pasirodymo pajuokos objektai.
La Tomatina de Punol , sakoma, absurdiškiausias pasaulyje festivalis. Su dosnia 5,000 kg pomidorų dotacija ir aibe pašėlti nusiteikusių Ispanų kitaip ir būti negalėtų, bent mes taip linkę manyti – bet apie tai vėliau. Šokėjai, patys kilę iš Valencijos, šalia kurios ir esti garsusis miestelis ir La Tomatina šeimininkas Punol, žiūrovus pakviečia pasivaišinti vaizdais iš festivalio, nuo scenos dvelkiančiu pomidorų kvapu ir šio vaisiaus/daržovės apdirbimo užkulisiais.
Bet ir ne apie tai spektaklis, kurio eigoje bendraudami su publika šokėjai pamažu meta apdarus ir, kaip buvo žadėta, apsinuogina, ir kalbas keičia beviltiškas slidinėjimas po post-festivalinę sceną. Šokėjų fizinis nuogumas nublanksta prieš tai, kokie nuogi iš tikrųjų esame. Kūrinys kvestionuoja kas per velniava mus supa ir kokios absurdiškos aplinkybės nulemia mūsų taip vadinamą realybę. Kuo galime dalintis, ir ką dar norime/galime išsaugoti tik patiems sau? Esame savo gyvenimo kalviai ar viso labo absurdo teatro vergai? Atsakymų jame nėra, bet klausimai peršasi, kaip ir išvada, kad festivalio meno vadovė Birutė Letukaitė darsyk neapsiriko.
Apie trupę: www.teatrodelosmanantiales.com
Komentarai