LFF: Trys dokumentiniai apie Ameriką iš skirtingų pusių

„We Live in Public“ apie interneto milijonierių, maniaką ir nelabai stabilų ekshibicionistą Josh Harris, kurio jau niekas nebeprisimena. „American: The Bill Hicks story“ apie outlaw stand-up komiką Bill Hicks, kuris skaldė bajerius ne apie Roką Žilinską, o įkaitų dramas ir karą. „45365“ apie miestelį kažkur pietuose, kuris turi savo etatinius nusikaltėlius, savo futbolo komandą, savo paauglių dramas ir nulį ambicijos, tuo ir fainas, jei ten negyveni.

“WE LIVE IN PUBLIC” (2009, rež. Ondi Timoner) pasakoja apie vieną iš dot-com pionierių Josh Harris, kuris savo pinigus leido įsteigdamas pirmą online televiziją, suvarydamas 100 Niujorko menininkų į bunkerį mėnesio ilgio maksimaliai filmuojamoms bakchanalijoms, o galiausiai savo namuose įmontavo sensorines kameras, kurios transliavo jo privatų gyvenimą jaunimui chatroome. Josh paskui truputį išprotėjo, bankrutavo ir užveisė obuolių ūkį, o dabar Etiopijoje treniruoja berniukų futbolo komandą. Etiopijoj, beje, gan patogu slapstytis nuo kreditorių.

Filmą režisavo Ondi Timoner, „Dig!“ autorė, kuri už Brian Jonestown Massacre ir The Dandy Warhols sekiojimą ir jų ekscesų fiksavimą užsidirbo Sundance prizą. „We Live in Public“ kūrybinis procesas užtruko, pasak Ondi, 10 metų, nes Josh tai pradėdavo mokėti jai pinigus už jo eksperimentų filmavimą, tai viską nutraukdavo ir reikalaudavo sunaikinti medžiagą, nes įsižeisdavo dėl internetinių komentarų: „Josh is a bit cyber-narcissistic“.

Timoner, pasirodo, didžiąją pastarosios dekados dalį „We Live in Public“ laikė kažkur užkišus, kol netikėtai pastebėjo, kad pati dažniau nei kasdien rašo feisbuko status updeitus, twitterina ir žiūri youtubą. Tai ją truputį nustebino ir išgąsdino, kaip ir kitus žmones, kurie neužaugo su internetu. Tada ir prisiminė Joshą, kuris dar 90-taisiais visiems aiškino, kad žmonės tik ir laukia, kol galės save kiek įmanoma parodyti kitiems ir stebėti, kaip gyvena aplinkiniai, o internetas tam – pats tas. Režisierė gerai pasirinko laiką filmui, nes dabar apie savanorišką privatumo atsisakymą šaukia visi, kas netingi. „We live in Public“ melžia aktualiją, bet daro tai subtiliai. Gal dėl to, kad autorė pati visur pabuvojo: dirbo Josh televizijoj, gyveno bunkeryje ir bendravo su jo mergina, kuri gyveno jų 24/7 filmuojamam bute.

„We Live in Public“ nėra daug moralizavimo, dramatizmo ir gąsdinimų, o tik paprastas Josh Harris asmenybės portretas su ganėtinai aiškiom paralelėm į mus, kasdienius ekshibicionistus. Verta pasižiūrėti prieš twitterinant kokią sriubą dabar valgai.

„AMERICAN: THE BILL HICKS STORY“ (2009, rež. Matt Harlock & Paul Thomas) vėlavo jau kelis metus, tai suinteresuota publika jį sutiko išskėstom rankom ir šiltai. Bill Hicks,stand-up komikas, apie kurį pas mus, spėju, mažai kas girdėjęs, savo karjerą pradėjo penkiolikos Teksase, lokaliam humoro bariuke. Bill skaldė gerus bajerius, tačiau prasidėjęs rokenrolas (alkoholizmas ir tt.) jam truputį pagadino gyvenimą. Susitvarkius su problemom misterio Hickso stiliukas truputį pasikeitė – jis savo programoj pradėjo komentuoti valdžią, karą, narkotikus ir šiaip žaisti su nelabai linksmom temom. Amerikos publikai tai nebuvo šeštadienio entertainmentas: „I don’t come here to think“, sakė vienas žiūrovų. Todėl buvo išbandyta kita lokacija – Didžioji Britanija. Ir bingo, jackpot! Amerikoj, po 15 metų karjeros Mr. Hicks vis dar rengdavo pasirodymus mažų miestelių kultūrnamiuose, o štai Anglijoj varydavo stand-up perpildytuose teatruose. Bet, aišku, viskas negali baigtis idealiai, todėl gyventi happily ever after Bill sutrukdė mirtis nuo vėžio 32 metų. Kaip gaila.

Istorija būtų ne ypač ypatinga, jei nesi hardcore Bills Hicks fanas. Visokios priklausomybės, publikos abejingumas ir kitos panašaus tipo problemos šou biznyje tikrai nėra naujiena, bet Bilo outlaw asmenybė veža visą filmą. Autoriai labai gerai palaiko ritmą maišydami interviu su giminėm ir draugais, live pasirodymais ir animacinėm jo gyvenimo iliustracijom. Šita dalis ir įdomiausia – net patys autoriai nežinojo, kaip įvardinti tokią techniką: iš įvairiai zoominamų ir judinamų egzistuojančių nuotraukų konstruojamos prisiminimų iliustracijos arba su užkadriniu naratyvu, arba dialogais tarp veikėjų. Vien dėl to verta pamatyt.

Žiūrėti turėtų tie, kurie po „Humoro klubo“ (TV3) prarado gyvenimo džiaugsmą.

„45365“ (2009, rež. Bill Ross & Turner Ross). Broliai režisieriai išsikraustė iš pavadinime pašto kodu referencinamo miestelio į Los Angeles, o ten, pavargę nuo viso feiko, nusprendė padaryti filmą apie savo hometown. Miestelio portretas piešiamas pagal tai, kaip autoriai jį prisimena – paprastų žmonių gyvenimas paprastam miestelyje. „A story about some hick town, I don’t know“, kaip apibūdino šalia manęs sėdintis vyriškis. Matom merginą, kuri tūsinasi su draugais ir telefonu pastoviai ginčijasi su boyfriendu; matom mokyklos futbolo komandą, kuri ruošiasi vietinėm varžybom; matom alkoholikę bei narkomanę motiną ir tokį pat jos sūnų; matom patruliuojantį policininką, kuris pasakoja apie tai, kaip areštuoja miestelio gyventojus, o po penkiolikos metų – jų vaikus, dėl tų pačių nusikaltimų, tuo pačiu sumuodamas filmo esmę.

„45365“ piešiamas portretas rodo, kad šitas miestelis nesikeičia. Nėr skirtumo, ar ten kažkur pastato Walmartą, ar kad dabar vietinis trailer trash valgo Makdonalde, Subway ar KFC, o ne smulkiose privačiose užkandinėse. Viskas visada taip pat. Ribota. Stovintis vanduo. „We moved out because we wanted to do things that we couldn’t do there“, sakė režisieriai. Taigi, smagu prisiminti, kaip viskas buvo miela ir paprasta, bet grįžti ir pasilikti nebesinori.

Skirtas publikai, kuri išvažiavo ir kartais jaučia tą neaiškią nostalgiją. Idant suprastų, kaip dainavo Pulp, kad „you can never come home again“.