Tikriausiai sunku būti savo kartos simboliais. Būtent tokiais patapo Massive Attack po savo genialiojo pirmų albumų trio, kurie ne tik sukūrė naują trip-hop žanrą, bet kartu su tamsiais dub ritmais, prislopusiu hip-hopu, jausmingomis melodijomis ir atkapstytais puikiausiais balsais, pridėjus graffiti viršelius bei trumpametražiams filmams prilygstančius video klipus – visa tai pavertė grupę viena inovatyviausių ir ryškiausių laikmečio vardų. Vėliau vis didėjo pertraukos tarp naujų įrašų, vyko abejotinos vertės „greatest hits“ turai, sudėties pokyčiai, privertę kiek pamiršti kolektyvą. Dabar, net po septynerių metų pertraukos Massive Attack naujas albumas – „Heligoland“.
Nors Massive Attack visada buvo pakeliui su kviestiniais vokalistais, šį sykį jų daugiau nei kada nors anksčiau. Grupė pasiūlo išmėginti indie roko pasaulyje jau seniai nutrintus balsus naujoje elektronikos apsuptyje. Visų pirma tai Tunde Adebimpe iš pakvaišusio kolektyvo Tv On The Radio, kuris atidaro albumą su „Pray For Rain“ – nepadoriai nuobodi, ištęsta, beformė ir tik kiek būgnais aptrankyta melodija, kurią antroje pusėje vos išgelbėja malonus elektro fonas, primenantis geriausias Massive Attack tradicijas. Iš minėtos kategorijos dar galima rasti bene sėkmingiausių Radiohead pasekėjų, grupės Elbow vokalistą, kuris per daug nenutolsta nuo savo kolektyvo muzikavimo ir nors paklaikęs ritmas kažkur šone gyvena savo atskirą gyvenimą, viskas pakankamai prailgsta. Daugiausiai žadėjęs duetas su nuo Blur atsikūrimo linksmybių ir Gorillaz kvaitulio pabėgusiu Damonu Albarnu „Saturday Come Slow“ taip pat nuvylė – vokalas čia pavargęs, į neviltį varantis liūdesys taip pat neapžavi ir kiek primena po Coxono išėjimo sustabarėjusią Blur kūrybą.
Taip pasitvirtina sena istorija – geriausiai grupės šalčio apsupti skamba moteriški balsai. Nesvarbu ar tai vienas geriausių devinto dešimtmečio singlų „Unfinished Sympathy“, ar tobula harmonija „Teardrop“ – panašūs kūriniai visada buvo geriausia, ką Massive Attack darė. Ir „Heligoland“ perliukai – hipnotizuojanti „Paradise Circus“ ar jau ankščiau trip-hop niūrume išbandytos Topley Bird pasirodymai „Psyche“ ir „Babel“ puikiausiai kartoja prieš tai minėtųjų sėkmę „Girl I Love You“ taip pat nuneša į šauniausias „Mezzanine“ tradicijas su monotoniškai kraupoka palaima.
„Heligoland“ problema yra ta, kad kuo toliau klausai šį darbą, tuo sunkiau darosi suvesti, jog tai vis dar to pačio kolektyvo muzika. Idėjų, žanrų bei nuotaikų įvairovė kartais atrodo per didelė ir neleidžia pajusti vientiso albumo įspūdžio. Kolektyvas taip pat kiek nutolo nuo savo šaknų, tačiau priešingai nei jų bendraminčiai Portishead sugrįžimo albume „Third“, Massive Attack kartais skamba kiek neapsisprendusiai ir neužtikrintai. Kita vertus, grupei taip retai leidžiant į pasaulį naują muziką bei turint tokį statusą, be abejo stipriai kyla lūkeščiai bei reikalavimai kiekvienam jų išleistam garsui. Kai albumą pabaigiančioje „Atlas Air“ pasigirsta puikiai pažįstamas monotoniškas bytas, beveik šnabždantis Robert Del Naja vokalas, supranti, jog viskas su šiuo albumu pakankamai neblogai ir mielai suksi jį dar ne kartą.
Splitting The Atom
Ore vertina 7 iš 10
Vasario 20, 2010 14:04
Labai sutinku, vertinčiau panašiai, sutinku ir dėl antros pastraipos. Puiku, gera recenzija, nuomonė sutampa.
Vasario 21, 2010 01:14
Nu nevermind, nesitikėjau, kad ir tave užverbuos kirilas savo meškeryba music’e. Juk tave iš*is čia, į ką panašus paliksi? Užjaučiu iš anksto.