Ar tai buvo iliuzija, kai pro informacijos triukšmą prasiskverbė slapta dievinama melodija „L’Idéal“? Taip, tai buvo realybė – kovo 20 dieną Barbara Carlotti atvyko į Vilnių ir dainavo klube „New York“. Renginys buvo proginis, skirtas Frankofonijos dienai, o Barbaros pasirodymas – sukombinuotas su kitu prancūzų muzikantu JP Natafu.
Mūsų žiniasklaidos pristatyta kaip šansonų atlikėja BC veikiau yra aukščiausios klasės popmuzikos meistrė su dekadentišku atspalviu. Moteris, kaip esminį biografijos faktą pažymėjusi metus, kai pirmąsyk išgirdo Etienne‘o Daho „La Notte, La Notte“, – išties neįkainojamas, itin retas derinys šiais laikais. Iki šiol BC yra sukūrusi du albumus – Les Lys Brisés(2006) ir L’Idéal (2008). Abu jie puikūs, antrasis – beveik tobulas.
Sunku daug papasakoti apie JP Natafo pasirodymą. Ir visai ne todėl, kad jis būtų buvęs prastas. Atvirkščiai – įvaldęs lengvo nuovargio stiliuką atlikėjas labai kultūringai su ciniško atsainumo gaidele grojo ir dainavo savo melodijas – lengvas kaip šilko šalikėliai, todėl bemat iš atminties ir išslystančias. Tačiau tarp jų buvo įsipynęs ir mažas šedevras, kuris, sykį išgirstas, įstringa amžiams. Tai, žinoma, „Viens me le dire”.
http://www.youtube.com/watch?v=pU02M2wjobs
BC juoda suknia atrodė elegantiškai ir dekadentiškai. Pradėjusi nuo klasika jau tapusios dainos „Cannes“ ji spinduliavo kaip moteriškas dendizmo laikysenos pavyzdys, kur dera prabanga ir protas, vidinis kultūringumas ir išorinis žavesys, liūdesys ir juokas, švelnumas ir kandumas. Muzikantai irgi darbavosi be priekaištų, žavėdami tai stebuklingo grožio klavišinių partijomis, tai minkštutėliu būgnų skambesiu. Viską vainikavo „L’idéal“ – BC kūrybos viršūnė, aristokratiškos dvasios triumfas.
Šiame koncerte eilinį kartą buvo galima įsitikinti – išmintingiausi tie, kurie negrįžta bisui ir palieka publiką kęsti ilgesio jausmą. Sugrįžę į sceną JP Natafas ir Barbara nusirito iki „Summer in the city“ koverio. Tiesa, būtent už tai jie susilaukė audringų ovacijų. Tačiau atsisveikinimas vėl buvo gražus – drauge su kitais muzikantais nusileidusi į salę BC sudainavo akustinį „Bête Farouche“ variantą, tada jau suvisam dingo už durelių.
Klubo „New York“ aplinka – maloni ir labai tinkama tokiam vakarui. Ypač pagirtinta subtili, tiesiog nepriekaištinga įgarsinimo kokybė. Prie staliukų su užkandžiais šnekučiavosi per daug neįsimintina publika, bet tas neišskirtinumas net buvo savotiškas jos privalumas.
Tiesa, ore tvyrojo šioks toks nesusipratimas ar disonansas. Atrodė, kad vakaro atlikėjų vertė daugeliui tiesiog nebuvo žinoma, todėl nebuvo justi fluidų, tekančių tarp scenos ir salės. Ir veltui JP Natafas mezgė kontaktą, o Barbara kvietė visus šokti. Niekas per daug nesirūpino atsakinėti į JP Natafo klausimus (nors, aišku, kvailoka teirauti, ar kas žino kokių prancūzų atlikėjų), o Barbarai įteikė vynelio taurę tik po pakartotinių prašymų. Iš salės nesklido dievinimo, garbinimo ženklų, nors atlikėjai jų nusipelno ir netgi, atrodo, patys tai žino. Panašu, tas mūsų apkiautimas muzikantus kiek erzino.
Tačiau galų gale visos šios pastabos neturi jokios prasmės ir nieko nereiškia, palyginti su Barbaros Carlotti pasirodymu Vilniuje pirmą ir galbūt paskutinį kartą.
Nuotraukos ir video © Rūta Birštonaitė
Komentarai