Two Doors Cinema Club –Tourist History (Kitsune, 2010)

Kai vasarą „Positive“ latviai nukišo Two Doors Cinema Club į antrarūšę sceną pagroti penktadienio popietę, airiai atrodė kaip laimingi studentai, gaunantys truputi dėmesio ir daug nemokamo alaus. O dabar jie jau turi debiutinį albumą, kuriam recenzijas skiria ir interviu prašo visokie New Musical Express ar The Times. Gal tai jau rimta?

„Dviejų durų kino klubas“ pavėlavo į jau tolokai nuvažiavusį taip išpopuliarėjusio electro-rock žanro traukinį su Klaxons, Delphic ir kitais alternatyviais elektronikais pakeliui. Todėl šalia laptopu kuriamų ritmų grupė dar sugalvojo pridėti žiupsnelį Vampire Weekend minimalizmo, iš TVF išmoko kaip ekonomiškai taupyti kūrinių trukmę, o įkvėpimo tekstams greičiausiai sėmėsi iš pavasarį pamesto septintokės dienoraščio. Rezultatas išėjo paviršutiniškumu persmelktas pusvalandžio trukmės albumas su lengvai įsimenamomis melodijomis, kurių kokia pusė tikriausiai pasiskolinta iš The Kasnors kolektyvų, įdainuotomis naivumu trykštančiu, o kai žodžių galūnės per daug nepanašios sudėlioti – viską nekaltu „uuuu“ užbaigiančiu balsu.

Sunkiausias klausimas iškyla – kuo tai skiriasi nuo visos galybės kitų vasaros festivaliais ir youtube peržiūromis gyvuojančių kolektyvų? Tikriausiai tuo, jog Two Doors Cinema Club net nebando atrodyti kaip nors rimtai ir neturi to „aš žinau apie šį gyvenimą kažką , ko tu nežinai“ veido. Ir šis albumas grupei jo tikrai nepridės. Tačiau tai nesutrukdo jam neštis keletą energingų, labai melodingų ir būtinų išgirsti kūrinėlių, kaip kad „This Is A Life“ ar atskiru singlo leidimu pagerbtas „Something Good Can Work“.

„Tourist History“ neturi nei vienos baladės ar kokios liūdnesnės atkarpėlės – tai tarsi vėjavaikiškai prašvaistytų dienų garso takelis su dešimt skirtingų ir linksmų nuotykių. Kad ir bene skaidriausia albume „Undercover Martyn“, spinduliuojanti tokia „kiekvienas duoda hi5 kiekvienam” nuotaika ar Bloc-partiška ir visiškai užkrečianti „I Can Talk“. Tikriausiai čia vienas iš tų atvejų, kuomet originalumo stoką kompensuoja jaunatviška ekspresija bei lengvumas.

Su šiuo debiutu Two Doors Cinema Club sėkmingai įsiliejo į britišką indie sceną ir net pyktis dėl Šiaurės Airijos (iš čia pastarieji kilę) negali užgožti albumo sėkmės. O jei kurio vasaros festivalio programėlėje išvysite šį vardą, tikrai verta šalia nusipiešti varnelę ir praleisti valandėlę kartu. Ne, tai dar nėra labai rimta, tačiau pakankamai smagu.

Something Good Can Work

ORE vertina 8 iš 10