Tvankų gegužės 21 dienos vakarą “Menų spaustuvė” prisipildė interaktyvios ir sąžiningos teatrinės dvasios. “Audronio Liugos Produkcija” rodė vieno įdomiausių suomių režisieriaus Kristiano Smedso ir aktorės Aldonos Bendoriūtės bendrą darbą „Liūdnos dainos iš Europos širdies“ (premjera 2006 metų rugsėjo 27 d. “Meno Forte”). Spektaklis pagal F. Dostojevskio psichologinį romaną „Nusikaltimas ir bausmė“ perkelė žiūrovus į intymų Sonios pasaulį, pripildytą kančios, blaškymosi ir išgyvenimų.
Prieš einant į tokį monospektaklį galima nusiteikti skeptiškai. Kas galėtų į 90 minučių sceninio veiksmo sutalpinti visą genialaus Dostojevskio romano išmintį ir pergyvenimą? Kristiano Smedso sumani interpretacija tokios koncentracijos ir nesiekė. Spektaklio epicentre atsidūrė Sonia ir jos gyvenimo peripetijos. Pakvietus į savo mažą, skurdų kambarėlį, susodinusi aplink save žiūrovus, Sonia pažvelgė kiekvienam į akis ir nebyliai tarė: „Dabar jūs išgirsite tai, kas gali atsitikti visur ir visiems“.
Užmezgusi intymų kontaktą su žiūrovu, Sonia pradėjo pasakoti Dostojevskio istoriją per savo asmeninę prizmę. Scenoje pasirodė ir jos tėvo, ir pamotės, ir paties Raskolnikovo gyvi paveikslai, tačiau tik pačios Sonios asmenyje arba perkeltinę prasmę įgavusių daiktų pavidale. Simboliškai ir fragmentiškai perpasakota kūrinio fabula atskleidė visai kitokį požiūrį į „Nusikaltimą ir bausmę“.
Aldona Bendoriūtė scenoje drąsiai rodė Sonios psichologinį gyvenimą, pasitelkdama taupią, bet netradicinę sceninę raišką. Nesant scenoje niekam kitam, tik jai ir žiūrovui, aktorė įtraukė stebėtojus į jautrų personažo gyvenimo permąstymą, kuris reiškiasi ne tik atvirai klausiant ar retoriškai sušunkant, bet ir fiziškai prisiliečiant prie žiūrovo. Režisierius išstatė gyvą, bet sudraskytą Sonios sielą, kuri sudainavo dešimt liūdnų dainų-epizodų iš savo širdies. Gyvi Sonios prisipažinimai, atrodė, tuoj išsiverš iš krūtinės dar vienu Brechtišku klyksmu. Tai nepatogi, tačiau be galo įdomi vaidyba – sunku suprasti, ar staiga scenoje atsiradęs kirvis tikrai nesmogs, ar pilnas vandens kibiras nešliūkštelės į ranka pasiekiamus žiūrovus…
Atrodytų teatras – tai tokia vieta, kur gyvenimas perteikiamas truputėlį tauriau ir maloniau, nei būna iš tikrųjų, tačiau čia scenoje stovėjo personažas, kuris galėtų būti atėjęs tiesiai iš gatvės. Toks paprastas ir tuo pačiu sudėtingas kaip ir kiekvienas psichologiškai sulaužytas žmogus. Aktorei gyvai bendraujant su žiūrovais, sunku suvokti ir nuspėti, kaip veiksmas pakryps toliau.
Paties Kristiano Smedso rašyta ekranizacija atspindi Sonios išgyvenimų šerdį – nuo nešvaraus būdo padėti savo bejėgei šeimai iki žymiojo Raskolnikovo prisipažinimo. Personažas, taip sunkiai pakėlęs siųstas negandas, net neklausia – kodėl man taip? Ar kada nors bus geriau? Ar tos nepajudinamos, aukštesnės jėgos palengvins būtį, jeigu galiausiai tyliai prisipažinsi – „Aš kaltas“?
Tokiu dvejais žodžiais išreikštu sąžinės apnuoginimu pasibaigęs monospektaklis žiūrovui tarsi sako, jog ir pats personažas nesiruošė nei aiškinti nei sužinoti, kodėl gyvenimas klostosi taip keistai. Klausimas kitas: ar mes pajėgūs ką nors pakeisti?
Komentarai