„Labas vakaras mieli žiūrovai, žinau pasiilgot manęs. Žinau kokį žada rytdienos orą, žinau apie rungtynes. Kas dedasi gyvūnijos pasauly arba kaimynų kieme, su kuo ir kiek vakarieniaujat – žinau tiesa ar ne. Kodėl tiek daug mokat už elektrą, kaip mokosi jūsų vaikai, žinau, kad …. gavot iš niekur ir niekur jūsų neleis, žinau, kas mezga be jokio patento ir iš kur gauna siūlų dažų, žinau, kas kuo dabar nepatenkintas žinau, kad tai negražu.” (Dainos teatras – “Išjunk televizorių”)
Priversti Jus jaustis ypatingais ir unikaliais, toliau kai jau tapsite vienodais, bus visai nesunku pasakyti, ko jūs norite. Mano ego žino ko trokšta jūsų unikalumas. Pretenzingo skonio skaitymėlis, kur juodos it koka kola avys, atmieštos keliasdešimčia mililitrų cukranendrių spirito išminties ir skiltelė laimo ironijos.
Parašyti Jums skanų straipsnį apie mano savaitės su trupučiu trukmės bekpekinimą autostopu po Balkanus. Būkim biedni, bet teisingi – Jūs ten nebuvot, o aš nenoriu maitinti jus konservantų prikimštais skanėstais. Kelionių aprašymas yra šėtono išmislas. Ne kitaip. Aš nepretenduoju patenkinti jūsų unikalumo. Susikurkite jį patys. Viliuosi, kad šis straipsnis paskatins kažką susikrauti kuprines ir tempti jas patiems. Juk kaip Jums perteikti tokius dalykus kaip kad pavyzdžiui laiko pojūčio netekimą, kai, rodos, betranzuojant po 40 celsijų saule prakaitas užpila tą šizofrenišką detonuojantį „tik tak tik tak“, ir viskas ima skęsti vaizdų jūrose, kol galop malonus orgazmas taip nualina, jog norisi tiesiog nusisukti ant kito šono, baigti glamones ir tyliai užsnūsti. Kitą rytą jau ropštiesi iš miegmaišio vilkiko kabinoje, vairuotojas kaičia primusą iš kurio tuoj tuoj pasklisiantis turkiškos kavos aromatas privilios dar pora „salam aleikum“. Štai todėl mano istorija negali būti jūsų istorija, o laikui bėgant turbūt ji nustos būti ir mano. Atmintis ją išbraukys, išgarins, išcenzūruos, ir visa liks panašu į saulės nutviekstą foto juostelę.
Vaikystėje nusiskynę ilgas smilgas ant jų verdavome žemuoges ir jas dovanodavome mamoms, sesėms, arba kaimynų iš gretimos trobos dukrai, kuri buvo vardu Justė ir praganė pievose svetimą kepurę, kurią vėliau sušienavo traktoriai. Oh well. Bet tos žemuogės ir visa… buvo taip gryna ir tyra lyg Nemunas Smetonos laikais. Todėl šįkart nesinori jokių įmantrybių. Jos alina, ir sudrumsčia akimirksnius to dostojevskiškai svarbaus grožio.
–
Prisipažinsiu, nenupirkau Tau brangių saldainių ir glėbio raudonų rožių. Geras raudonas sausas vynas ne mano kišenei, o ką jau kalbėti apie tą finikietiško purpuro suknelę. Turiu tik saują suvertų it tos žemuogės nuotraukų ant skaitmeninės gijos. Tikiuosi to užteks.
Pasirašo Diokletijanas.
Ir taip iš Splito, kur miestas, skirtingai nei Dubrovnikas, jums neįkyri. Čia ant kranto brezentu apklota sena valtis į kurią įsmuko katė. Įsmuko vidun lyg koks sekamas šnipas. O viduje keli maži kačiukai. Akli štai. Akli kačiukai Splite. Ir tik vėliau jie nedrąsiai pro kampo briauną iškišę galvutes žvilgtels, kas ten dedasi. Bindzendami krantine bandys surasti Diokletijano rūmus.
O kai vėliau jūs atsidursite Makedonijoje, klajodami po Ohridą miestą nueikite prie Ohrido ežero. Ten gyvenanti močiutė, turi stebuklingą balionėlį, kuriuo pripučia gražiausių gėlių visame Ohride. Gėlių aš pats nemačiau, tačiau keblumai bandant nupaveiksluoti šį inovatyvų sodininkystės būdą (Močiutė vis išlįsdavo į balkoną atseit palaistyti gėlių. Mhm. Net ir kvailam aišku, kad pripūstų gėlių laistyti juk nereikia. Neapgaus.) turi reikšti, jog čia esama paslapties.
Dar Ohride žvejojo maža mergytė. Pavėsyje prisėdu ant akmens, nusiimu fotoaparatą ir žiūriu į ją pro savo fotoobjektyvą. Žiūriu kaip ši užmerkia lagūnoj sietelį, į šį įplaukia keletas kilbukų ir tada kilst į viršų! Spragt!
Bet grįžkim dar į Splitą. „Godine Prolaze Ljubav Ostaje“ – jei teisingai suprantu kroatiškai – „Metai praeina, o meilė lieka“. Splito „Haiduk“ – vienas iš dviejų populiariausių futbolo klubų Kroatijoje. Visoje Dalmatijoje sienos nudažytos meile savo mylimam klubui. Ir ta meilė neblėsta jau šešiasdešimt metų. Organizuotas sirgalių klubas „Torcida„ buvo įkurtas 1950-aisiais ir yra laikomas seniausiu tokiu klubu Europoje.
Iš Kroatijos traukėme tolyn į pietus, į Albaniją, šalį kuri tiesiog yra kitokia. Karvės pririštos magistralėje, degalinių daugiau nei automobilių, o vienintelė tikra mašina yra Mercedes. Nenuneigsi, kad Mercedes yra gera mašina.
Ilgus dešimtmečius šalį valdė gan paranojiškas diktatorius Enveras Hoxha. Priešais paskalbęs Vakarus, tuojaus jais paskelbė ir Sovietų Sąjungą, Jugoslaviją ir Kiniją. Užsienio televizija bei radijas buvo uždrausti, kaip uždrausta buvo turėti ir nuosavą automobilį… iki pat 1991-ųjų. Hoxha‘i matyt sapnuodavosi priešai ir galimas Albanijos užpuolimas, tad…. visoje šalyje jis įsakė pristatyti daugybę bunkerių. Stovi tie bunkeriai ligi šiolei, kaip kokie grybai.
Po Makedonijos atsidūriau Niše – trečiame pagal dydį Serbijois mieste. Niše nutiko įdomių dalykų, mat man dar pradėjus savo kelionę po Balkanus, Zagrebe užsimaniau apžiūrėti šiuolaikinio meno muziejų. Važiuojant link ten autobusu klustelėjau vieno ponulio, kurioje stotelėje man lipt lauk. Po muziejaus vakare nusibeldžiau į animacijos festivalį. Sėdžiu, žiūriu multikus ir tik krepšt krepšt kažkas už rankovės – ogi tas pats ponulis: „So how did you like Museum?“.
Ir prasidėjo šnekos su gerbiamuoju. Taip ir taip. Žurnalistas. Serbas. Gyvenanatis ir dirbantis jau daug metų Kroatijoj. Ach taip – korumpuoti Briuseliui besilankstantys Kroatijos politikai, ach taip Miloševičius ir Tadičius ir Bosnija. Mhm Važiuoji į Serbiją? Jeigu nori pamatyti tikrą Serbiją vyk į Nišą. Atseit tikra Serbija. Vienas vietinis Nišo couchserferis(žmogus besinaudojantis couchsurfing.com paslaugomis, – red. past.) vėliau man parašė štai ką:
„Vienaip ar kitaip, tas Zagrebo žurnalistas turbūt niekad nebuvo Niše. Mano nuomone Nišas nė kiek nepanašus į tikrą Serbiją. Žmonės ten ilgus metus siekia autonomijos nuo Belgrado centrinės valdžios. Mentalitetas, dialektas, maistas, vietinė kultūra šiek tiek skiriasi nuo to, kas laikoma tikrai serbiška. Nekalbant jau apie tai, ką aš čia Zagrebe girdžiu apie pagrindinę Serbijos dalį (Nišas pagal vietinius standartus net NELAIKOMAS Serbijos centrine dalimi, veikiau identifikuojamas pietine Serbija, kuri laikoma šiek tiek skirtinga nuo likusios šalies teritorijos). Negaliu nesinervinti kai išgirstu tą įprastinį bulšitą skleidžiamą žmonių, kurie niekad nebuvo ten ir sako taip vien dėl to, kad miestas nepastatytas tiesiai ant šalies sienos arba nėra sostinė. Mano nuomone serbiškiausia Serbija yra centrinė Serbijos dalis šalia Kragujevac, kitaip dar vadinama Shumadijos regionu, o taip pat visa vakarinė šalies dalis.“
Visgi Nišas buvo gana įdomus.
Visur pilna tos senos Jugoslaviškos dvasios. Komerc export ir senas geras Gorenje. Dar dega (Beje po balkanu išmokau skaityti šitą žodį. Ne Gorenje, o Gorenje, kas išvertus iš Slovėnų kalbos reikštų degimą.). Lyg šiandien būtų vakar.
Bet visgi kai ko jau ir nebėra. Pvz., didžiojo Jugoslavijos komunistų partijos pirmininko Josifo Bros Tito. Jei būčiau gilus komunistas, būčiau tuoj pat priklaupęs ir taręs, Tėve atleiski jiems, nes jie nesupranta, ką daro.
Ir pabaigai noriu atiduoti duoklę visiems vilkikų vairuotojams. Už jų gerumą, vaišingumą, ir ypač už kabinose antrame aukšte esančias lovas, į kurias taip malonu atgulti po ilgos dienos.
Štai šis vardu buvo Ozkan. Važiavom su juo nuo Serbijos iki Zagrebo. Kai vakare sustodavom didelėje mašinų stovėjimo aištelėje jis užkurdavo primusą pačirškindavo kiaušinienės su jautiena, ipildavo rakijos (anyžių dektinė, kuri maišoma su vandeniu pasidaro balta lyg kokoso pienas) ir sakė man: „Drink and eat“. Gretimai stovintis kompanijonas klausė iš kur aš: „Are you from Russia?“ „No – Lithuania.“ „Aaa. I have a second wife from Belarus. Here name is Oksana. She gave me two children.“ Nežinau kodėl, bet buvo kiek juokinga. Lažinuosi Jis niekada nebuvo našliu.
Komentarai