Tiktai penktą kartą Lenkijoje vykęs OFF festivalis pulsavo ramybe, nebuvo ten daug, kitiems festivaliams būdingo šėlsmo, bendruomeniškumo, marihuanos, girtuoklių ir tūsovčikų, nes viskas čia orientuota beveik vien į muziką. Nežinau ar tai gerai, bet toks jau tas OFF – sausas įstatymas kempinguose, sausas įstatymas koncertų vietoje. Gėrimai, maistas buvo pardavinėjami tiktai atskiroje aptvertoje erdvėje iš kurios nebuvo galima išsinešti net alaus bokalo. Iš kitos pusės, dėl to visur buvo švaru ir tvarkinga.
Atstumai taip pat nedžiugino, nuo kempingo iki palapinės tekdavo eiti apie kilometrą, bet nuėjus viskas buvo gerai – 4 scenos arti viena kitos. Dvi didžiosios atviros scenos mBank ir Lesna stovėjo centrinėje teritorijoje, pakraščiuose buvo įkurtos tentinės Trojka Offensyva bei Eksperymentalna. Dar kalėjimiška apsauga, visur patikrinimai, kruopštūs patikrinimai, krapštymasis net piniginėj, pasijutau kaip koks narko dileris, kai apsauginis ištraukęs mano tabaką ėmė jį uostyti. WTF pagalvojau fuck off OFF. Bet ne, viską atpirko muzika, visos tos nesąmonės su organizacija nuo festivalio atėmė gal tik dvidešimt karmos taškų iš šimto. Taigi muzika.
Pirma diena prasidėjo atpalaiduojančiomis, šiltomis chillwave melodijomis, kurias skleidė Toro Y Moi. Nors faktiškai Toro Y Moi kūrėjas yra vienintelis Chaz Bundick, tačiau ant scenos jie buvo trise, dar būgnininkas ir bosistas, tai gyvino pasirodymą, publika ramiai siūbavo, bet jau po penkių dainų ėmė pabosti vienodokas bytas ir ėjome žvalgytis kitur. Išstudijavę žemėlapį ir įsiminę kursavimo kelius sulaukėme The Horrors. Aptemptakelniai gąsdintojai bandė šiurpint postpunkiškais ritmais ir oldschool‘iniais sintezatorių garsais, tačiau jų pasirodymą gadino nesutvarkytas garsas, bosai taip kapojo, kad buvo neįmanoma išstovėti arti, traukėmės toliau, vis tiek sudėtinga, rezonavo širdis, skrandis, teko visai atsitraukti.
Nupėdinom į scena Lesna, ten Art Brut užbaiginėjo koncertą, greitos pankiškos dainos, atviras bendravimas su publika nuteikė linksmybėm, kaip tik užgrojo“ Emily Kane“, dėl kurios čia ir atėjau, nuoširdu, dar pora dainų ir pabaiga. Efterklang pradžia, atrodo jau trečią kart juos matau, ir visąlaik man jie atrodo skirtingi, panašiai kaip didelis miestas, per kurį eidamas visąlaik pastebi kažką naujo. Lengva elektronika, postrokas – daug telpa į jų muziką, dvigubi būgnai, smuikas, gitaros, sintezatoriai, laptopas – jokios tuščios erdvės, tokias grupes maloniausia stebėti gyvai. Išėjau užsisvajojęs, o jau The Fall pasiruošę. Ekscentriškas Mark E. Smith‘as apvertė mano emocinę būklę 180 laipsnių, scenoje vyravo chaosas, agresija, nerimas ir panieka. The Fall seneliui buvo pastatyti 3 mikrofonai, nekoordinuotais judesiais šlaistydamasis dainavo tai į vieną, tai į kitą, priėjęs maigydavo sintezatorių, galiausiai išsitraukęs popieriaus lapą skaitė savo psichodelinius eilėraščius, tokios žvaigždės niekad neužgęsta. Pirmai dienai įspūdžių užteko. Miegas.
Pabudome, reikia išsimaudyt, oho, prie dušų šimtmetrinė eilė, betgi mes „trijų ežerų slėnyje“, einame ieškoti paplūdimio. Pasirodo, toks tas ir slėnis, industriniai užteršti ežerai, su užrašais „maudytis draudžiama“, negerai, bet nusišypso sėkmė ir randame baseiną po atviru dangum, rytmečio tikslas pasiektas, į koncertus eisim švarūs. Ilgai chill‘inam, nes iki 20 val. groja vien tik lenkiškos grupės, asmeniškai nelabai įdomios.
Ir štai pirmas koncertas – These Are Powers, netikėtai įtraukia į scena Eksperymentalna. Vienas iš festivalio atradimų. Trijulė iš Amerikos kapoja minimalistinius, abstrakčius bytus, ex-Liars bosistas noizina iš savo instrumento, vokalistė šūksniais kuria raganišką atmosferą, publika šėlsta. Išsiprašom pakartojimo ir jie mus atšaldo ramia daina. Valandą nieko įdomaus nevyksta, slankiojam aplinkui, išgeriam alaus ir sulaukiam danų Mew. Kaip ir tikėjausi kopenhagiečiai groja energingai, profesionaliai ir užvežančiai, stiprus aukštas balsas skverbiasi į širdį, liejasi emocijos, užplūsta nostalgija, kai dainuojama „Am I Wry,?No“. O po koncerto mergaitės prašo jų autografų.
12 nakties turi groti dvi mėgstamos grupės Dinosaur Jr. ir Radio Dept. Nusprendžiu pirmiausiai nueiti į Radio Dept. Jau pirmais akordais švedai pūsteli šiaurietiško šalčio, sintetiniai būgnais, užfūzuotos gitaros, nuostabus balsas – suprantu, tą žmogų, kuris sugalvojo stilių shoegaze, svaigstu nuo muzikos ir ne tik muzikantams, bet ir man norisi spoksoti į žemę, į batus. Susikaupęs pabundu ir jau bėgu scena mBank pas Dinosaur Jr. Publika įsisiūbavus, lendu gilyn, lengvas pogo, dinozaurai groja geriausias savo dainas iš klasikinių albumų: „The Bug“, „You’re Living All Over Me“ ir „Green Mind“, pagroja ir The Cure koverį „Just Like Heaven“. J Mascis‘as suka savo žilus plaukus ir turi tiek pat energijos, kaip prieš 20 metų, pajuntu tą pačią dvasią, kurią jaučiau žiūrėdamas filmą „Sonic Youth, Nirvana, Babes in Toyland, Dinosaur Jr., Ramones – 1991 – The Year Punk Broke“. Dinozaurai nesensta, tik pražilsta, galbūt. Išsisunkęs lėtai nueinu į scena Lesna, ten publiką jau vėsina vokiečiai Lali Puna. Elektronika čia maišoma su indie roku. Indietronic‘ai pasirodo super nuoširdūs, ypač vokalistė ir klavišininkė Valerie Trebeljahr, kuri po kiekvienos dainos dėkoja publikai, kad jų vis dar klauso, galbūt net perdėtai, droviai ir nepasitikinčiai, tačiau tai dar labiau priartina muzikantus prie žmonių. Po to aš tolstu nuo žmonių ir lendu į scena Trojka Offensywa, sukuosi tabako, prieina lenkas ir paprašo susisukuti, vėliau ateina jo draugai ir susuka stipriau, rūkom ir jau kalbamės apie Digital Mystikz. Galvoju, kad labai tiks lengvas apsvaigimas prie dubstepo, tačiau mistikai, kapojai žiauriai sunkiai, bosų kruša perveria kūną, ilgai neištveriu ir pavargęs traukiu miegot.
Keistoka, kad sekmadienį grojo geriausios grupės, bent jau man, gal dėl to ryte nesijuto kempingų tuštėjimo meto, mes irgi niekur neskubėjome. Dieną vėl valdo lenkiška muzika, ilsimės, stebim kylančius lėktuvus ir skaičiuojame sklandytuvus (OFF buvo įkurtas šalia oro uosto). Vakarėja ir patraukiame link scenų, scena Lesna jau groja Casiokids. Norvegai kažkaip nesudaro rimto įspūdžio, atrodo taip pat kaip ir jų naudojami casio sintezatoriai – vaikiškai. Minimalistiniai ritmukai tiktų labiau į mokyklos diskoteką, bet pažiūrėti įdomu: viena gera vieta pasirodyme, kai jie nusemplina publikos riksmą ir po to sumiksuoja iš to reivuką. Ilgai neužsibuvęs einu į scena Trojka Offensywa.
Į ją įžengia Dum Dum Girls, rimtais veidais, be jokių emocijų pradeda nuo The Rolling Stones koverio „Play with fire“. Merginos groja 60tųjų stiliaus pop dainas su 80tųjų postpankiškais ritmais, pridėdamos garažinio purvo, o vokalistės balsas labai panašus į Siuoxsie Siuox. Viskas skamba taip tobulai, stebiu išsižiojęs, galvoju va čia tai merginos, o dar koks apsirengimo stilius, visos gotiškai juodos su suplyšusiom pėdkelnėm, iškart susižaviu ir įsimyliu bosistę. Koncertas, kai apie nieką negalvoji, tik apie jų muzika, nesinori niekur kitur bėgt ir blaškytis, būnu iki pabaigos, dar bisas, bet vistiek neužteko, tikriausiai geriausias pasirodymas Off‘e.
Vėliau berniukai No Age pridėjo dar daugiau triukšmų į ramią festivalio atmosferą. Kai paskutinįkart mačiau juos, jie buvo dviese, šįkart pasidauginę iki trijų amerikiečiai kelia dar didesnius šizofreninius, pankiškus viesulus ir uraganus. Dainuojantis būgnininkas varo taip stipriai, galvojau, kad jis ir vienas galėtų būti grupė, tačiau gitaristas ir trečias narys, kuris leido įvairius noizus iš savo elektroninių prietaisų užpildė viską iki pilnumos. No Age sugrojo senesnius, jau spėjusius į galvą įlįsti gabalus iš 2008 m. albumo „Nouns“, taip pat kiek labiau įvairiaspalvius ir ne tokius triukšmingus iš „Loosing Feeling“ EP, o koncertą užbaigė su nauja daina „Glitter“. Su kiekvienais metais jų muzika vis sudėtingėja, po „Glitter“ dar labiau pradėjau laukti jų naujo albumo. Sutemus einu į scena Trojka Offensywa, kur lenkai jau įsisiautėję šoka kartu su The Very Best. Geriausieji maišo reggae, dancehall, afrikietiškus ritmus su populiariais indie šlageriais, tokiais kaip Vampire Weekend – Cape Cod Kwassa Kwassa, Yeasayer – Ambling Alp ar MIA – Paper Planes, publikai tai labai patinka ir žvelgiu iš šono į didžiausiaus šokius OFF‘e. Be muzikos The Very Best ant scenos turi dvi šokėjas, pripučiamas palmes, kurias netrukus pasiunčia į minią lenkų, po to vokalistas Esau Mwamwaya duoda publikai degtinės butelį, atmosfera dar labiau įkaista, pats šoka ant kubų, šoka į publiką, skraidydamas ant rankų dainuoja, sugrįžęs ant scenos, pakviečia ir merginas tenai , užlipa kokią 20 panelių – visi išprotėję ir laimingi, koncertą baigia sumiksuodami Michael Jackson.
Ir paskutinis koncertas The Flaming Lips – buvo tikrai įspūdingas. Jei Roskildėje, jie man atrodė pasikėlę ir pavargę, tai Off‘e buvo priešingai – nuoširdūs ir energingi. The Flaming Lips pasirodymą verta pamatyti vien dėl įžanginės dalies, dėl karnavalo, kurį jie sukuria ir emocijų užplūstančių bežiūrint. Pradžioj pastatomos kopėčios į scenos ekraną, ekrane atsiveria durys ir flamingai po vieną lipa iš ten, fone skamba ilgos drone natos, Wayne Coyne išoka su fejerverkų šautuvu, šaudo, pasipila šimtai didelio tūrio balionių, sunku net nupasakoti, vokalistas įlipa į balioną, po akimirkos jau plaukioja ant publikos rankų miško, scenoje šoka ateiviai ir meškos, futuristinė palaikymo grupė įpučia vis daugiau popierėlių – naktis nusidažo vaivorykštės spalvomis. Šou tęsiasi gal 15 minučių, balionai pasklinda vis plačiau, vėliau The Flaming Lips groja populiariausias savo dainas, nuo 1993 m. hito „She Don’t Use Jelly“, 2006 m. „Do You Realize??“ iki naujausio „The Sparrow Looks Up at the Machine“, išlaikydaimi tą pačią pakilią nuotaiką, bet viskas kas gerai greitai baigiasi, baigiasi ir OFF. TURN OFF>>
Nuotraukos © Žilvinas Grigaitis
Komentarai