Šis žaidimas neturi pavadinimo

Prieš 200 000 metų, kai žemė buvo be formos ir tamsa dengė gelmes, Dievo dvasia praskrido virš Afrikos vandenų ir žmogus iškeliavo iš dykumų socializuotis. Akivaizdu, jog Afrikoje žmogui nelabai pritiko, ir po 200 000 metų, tų pirmųjų žingsnelių, į Afriką socializuotis žmogus grįžta nebent juodame BMW „niauktais langais“ ir tik 5 žvaigždučių viešbutyje.

Neabejodamas Dievo omnipotencija, darau prielaidą, jog ir andainykštis pirmasis žmogus, ir šis „naujasis rusas“, abu buvo palytėti dieviškojo „Tebūnie šviesa!“ ir iki dabar šviečia ne blankdami, o tiesiog keisdami bangos ilgį, kryptį, dažnį ir šiaip viską, ką toje šviesoje galima pakeisti. O šviesti žmogui reikia – tik ne apie gatvės lempas kalbu, kurios kelią į artimiausią „načnyką“ nušviečia, o apie žmogaus sąmonės šviesą, kuri savo dieviškąja prigimtimi šviečia žmogui kelią per gyvenimą.

Paradoksalu yra tai, jog šis žmogaus gyvenimo kelias neretai ir būna „iki načnyko ir atgal“, – kitaip tariant, toji sąmonės šviesa transformuojama pagal savo metafizinius parametrus į paprasčiausią lempą, kuri dar ir mirkčioja. Optimistas pasakytų: „Bet lempa stacionari, o va sąmonė šviečia žmogui bet kuriuo keliu einant“. Tada ir kyla klausimas, kokia ta mūsų šviesa, kuri lydi žmogų kiekviename žingsnyje, jei dažnas net paprasčiausiam kely pasiklysta, – o nūdienoj pasiklysta net ne kely, o sankryžoje, kur iš kiekvienos pusės šviečia vis ryškiau. Tai kas ir iš kur mums iš tikrųjų šviečia? Kodėl ta šviesa dažnai būna tokia ryški, kad net akina? Šiuos klausimus ir bandysiu išspręsti savo esė, šviesdamas ir mirksėdamas, bet, tikiuosi, nieko neakindamas.

O atsakyti į šiuos klausimus visai nesunku. Šviečia mums pinigai, kitaip vadinami „bapkėmis“, „bašlium“, „doleriais“, „šlamančiais“ ir dar krūva švankių ir nešvankių žargono žodžių, susijusių su praktine pinigų funkcija. Interneto svetainėje www.fun-with-words.com radau teiginį, jog žodis „pinigai“ savo alternatyvių pavadinimų kiekiu nusilenkia tik žodžiams „seksas“ ir „gėrimai“ (net eskimai su savo sniego pavadinimais lenkia galvą prieš pinigo galią). O šviečia pinigai iš mūsų pačių į mūsų pačių sąmonę. Tai sudėtingas procesas, iš dalies atstojantis net gyvenimo prasmę, pripildantis žmogų gyvybinės energijos (tiksliau, gyvybinės energijos iliuzijos), aiškinantis būties klausimus – trumpai tariant, visokeriopai padėdamas žmogui gyventi. Bet prieš kalbant apie iliuzinę pinigų šviesą, reikėtų trumpai išsiaiškinti paties pinigo istoriją ir jo primityviausias funkcijas.

Turbūt pati pirminė pinigo funkcija buvo palengvinti žmogaus gyvenimą. Žmogus iš prigimties yra sociali būtybė, negalinti (arba sunkiai galinti) išgyventi visiškoje vienatvėje. Kolektyvinis darbas didina našumą – nuo seno žmonės būrėsi į gentis, kaimus, miestus, imperijas ir t. t. O kad palaikytum ryšį su kitu, reikia iš to gauti naudos (paradoksalu, nes jau pats ryšys savaime yra didžiulė nauda). Natūriniai „kirvis už plaktuką“ mainai, resiproksiniai „aš tau – tu man“ mainai – visa tai buvo pagrįsta tarpusavio kompromisu, asmeniniu kiekvieno iš dalyvių mąstymo lygmeniu. Dažnai ir pats tikslas buvo tiesiog sustiprinti tarpusavio santykius, o ne įgyti kokių nors materialinių gėrybių. Vis tik kapitalistinis žmogaus mąstymas greitai suvokė, jog turėdamas plaktuką galėsi bendradarbiauti tik su žmogumi, kuriam to plaktuko reikia, – ir tik tada, jei jis turės tai, ko reikia tau. Reikėjo kiekvienam prieinamo, kiekvienam reikalingo, stacionaraus savo verte laike vieneto, kuriuo ir tapo pinigai.

„Bapkės“ turi atlikti 4 pagrindines funkcijas:

1. Medium of exchange;
2. Unit of account;
3. Store of value
4. Standard of deferred payment.

Visos šios funkcijos turi leisti žmogui: naudojantis pinigais vykdyti mainus, naudojantis pinigais nustatyti tikrąją prekės vertę, bendradarbiauti skirtingų tautų atstovams, gauti išliekamosios vertės ir t. t. Iš šių 4 principų ir kyla visos išvestinės pinigų funkcijos, kurių čia neaptarinėsiu. Nesunku pastebėti, kad supaprastinus visas šias funkcijas, pinigas iš esmės veikia kaip tarpininkas. Perduoda vertę, padeda suprasti, paaiškina, iš siųstuvo A perduoda impulsą į imtuvą B ir vice versa. Žodžiu, viskas vis dar teoriškai lieka asmeniniame lygmenyje. Ir galbūt taip ir buvo, kai pasaulis dar buvo jaunas ir žmones į karus lydėjo jų dievai, jiems vadovavo karaliai ir imperatoriai, o apie žmogaus laisves ir teises dažniausiai buvo sapnuojama (ir visi tai vadino košmarais).

Bet religijos smuko, ideologijos griuvo, ir pas mus, trypdama Markso ir Engelso lavonus atžygiavo demokratija, kaip ir prieš ją buvusios valdymo formos nešdama progresą ir geresnį gyvenimą. Nesunku pastebėti, kad demokratija vien pirmaisiais žingsneliais sugriovė daugiau, nei pastatė: žmonės, pavargę nuo priespaudos, taisyklių ir įstatymų, lengvai sutiko nugriauti dar vieną stabą, kuriuo tikėjo tūkstančius metų. Taigi griuvo centralizuota valdžia, asmenybės kultas, autoritetas ir sužydėjo asmens laisvė ir individas. O sužydėjo maitinamas būtent iliuzinės pinigų šviesos, apie kurią kalbėjau. Demokratija per 50 metų nepakeis to, kas žmones vedė į priekį 500 metų, ir tik retas dabar pastebi, kad Didysis Brolis vis dar mus stebi. Ir stebi jis mus ne bet kaip, o per prabangius D&G saulės akinius, iš 3 aukštų vilos su baseinu Rubliovkoje.

Ir net ne jis stebi – į jį žiūrime mes, o jis tik spigina deimantais ir akinamo baltumo American smile, kuri mums sako: „Pinigai – tai laisvė, tai mano namas ir šie akiniai, baseinas, kuriame neplaukioju, ir keturios mašinos, kuriomis nevažinėju, tai etiketė ir progresas, ir, kas be ko, laimingas gyvenimas“. Visa tai – ne kas kita, o laisvasis žmogaus sąmonės srautas, šimtus kartų perfiltruotas reklamos, pripildytas svajonių ir dabar laisva vaga tekantis pinigų link.

Aiškiai matyti, jog viršuje išvardytos 4 pinigų funkcijos tikrojo pinigų poveikio (o gal ir tikslo) nepaaiškina. Tai lyg nagrinėti šviesos spindulį, atsižvelgiant tik į jo bangų savybes ir nepastebint fotonų. Toliau aš ir nagrinėsiu tą pinigo spindulį, bandydamas pažvelgti už Didžiojo Brolio nugaros.

All I ask is the chance to prove that money can’t make me happy. – Spike Milligan
Don’t stay in bed, unless you can make money in bed. – George Burns

Viršuje pateikiau dviejų komikų citatas apie pinigus. Tokios specialybės asmenis pasirinkau todėl, jog šie žmonės dažniausiai turi bent menką gebėjimą pažvelgti už užuolaidos ir ironizuoti, o ne agresyviai kaltinti. Dažnai būtent humoras atskleidžia opiausias visuomenės problemas, dėl kurių jau net verkti nesinori – bet pasijuokti jau galima. Abi citatos, iš pirmo žvilgsnio, yra lyg dvi vienas kitam prieštaraujančių mokymų aksiomos. O iš tikro tai dvi to paties medalio pusės. Tai XXI amžiaus gyventojo pagrindas po kojomis, jį varanti gyvybinė energija.

Kaip mums teigia energijos tvermės dėsnis, energija iš niekur neatsiranda ir niekur nedingsta. Mes puikiai žinome, kur dingsta žmogų varanti energija: dingsta ji, visų pirma, darbo vietoje, tuomet parduotuvėse, kai kuriems laimingiesiems – lovoje su mylimąja (-uoju) ir t. t. Šios energijos išliejimas – postmodernios visuomenės gyvenimo tikslas. Kuo labiau tu ja taškaisi į visas puses, tuo palankiau į tave žiūri aplinkiniai, tuo „nuostabesnis“ žmogus tu esi. Kaip sakė viena draugė: „Postmodernizmas – tai vieno žmogaus masturbacija“. Tai atvirkščias veiksmas sublimacijai, kuri ne vieną civilizaciją vedė į aukštumas, tai nesibaigiantis procesas, semiant energiją iš savęs ir visada ir visur siekiant pasiekti mažiausios potencinės energijos būseną.

Tad kur keliauja ta energija, išsiaiškinti nesunku, bet sudėtingesnis klausimas – iš kur ji atsiranda. O atsiranda ji iš tų dviejų citatų, kurias pateikiau viršuje, iš dviejų tos pačios monetos pusių, dviejų viena kitai prieštaraujančių, bet lygiai teisingų idėjų. Žmogų varanti energija atsiranda iš paties tikriausio kognityvinio disonanso, tikslingai sukurto, nupoliruoto ir išblizginto. Jo net nereikia siūlyti žmonėms – jie patys jį pasirenka savo gyvenimo kely. Aš galiu būti laimingas be pinigų, bet pinigų man reikia, kad būčiau laimingas. Aš nekenčiu negrų ir rasistų. Aš už demokratiją, bet nemanau, kad turiu įtakos valstybės likimui. Stipresnis individualizmas – ir sykiu milžiniška depersonifikacija megapoliuose. Konstitucija užtikrina žmogaus laisves ir saugumą, bet dauguma žmonių nepasitiki savo teisine sistema – ir vis dėlto didžiuojasi, kad jų konstitucija buvo iškovota per kraują ir kančią. Kognityvinis disonansas kiekviename žingsnyje: žmogaus viduje kuriama didžiulė įtampa, generuojanti milžinišką energijos kiekį. Energija kelia frustraciją, nepatogumo pojūtį, vienatvė darosi sunki, o sublimacija tikrai nepadės. Juk aplinkui visi tik ir sako: tu gali pasiekti viską, jeigu tik nori, vienintelis pralaimėjimas – tai nieko nesiekimas. O norinčių padėti eikvoti tavo energiją su žiburiu ieškoti nereikia: reklamos, mirgantys stendai skelbia naujausias nuolaidų akcijas, prabangias mašinas reklamuoja pusnuogės merginos, aprasoję alaus bokalai kviečia į „tikrų vyrų“ kompaniją atsipūsti – o jeigu ir tai nemalšina frustracijos, padės prozakas.

Akivaizdu, jog visa tai žmogui ne tik nepadeda, bet dar ir kenkia. Bet sykiu padeda sukti milžinišką ekonominį aparatą: pinigai turi judėti, kad gamintų dar daugiau pinigų, kad gamintų dar vieną amerikietišką svajonę ir teiktų mums vis naujų, kaskart vis labiau stebinančių, bet visada vienodai tenkinančių staigmenų ir atrakcijų. Ne veltui Šopenhaueris savo veikaluose smerkė pernelyg aktyvų, viskuo besidomintį žmogų. Šiais laikais toks žmogus – tai visiškas idiotas, išsprogusiomis iš laimės akimis perkantis Chelsea futbolo komandos kepuraitę Disneilende, kuris pastatytas Tokijuje. Visam tam tinka ir vokiečių filosofo Peterio Sloterdijko laimingo žmogaus apibrėžimas: kvailas ir turi darbą.

Nagrinėti ir ieškoti tiesos, kas už viso to slypi, taip pat beviltiška, kaip ieškoti adatos šieno kupetoje. Žymiai įdomiau ir naudingiau kaip tik ne ieškoti tiesos, o kreipti dėmesį į visuomenės reakciją. Aplinka tokia dirbtinė, kad net atbukusi dauguma supranta, kad kažkas viską aplink valdo. Kažkokia mistiška jėga – gal prezidentas Obama, bet labiau tikėtina, jog Vladimiras Putinas, Masonų ložė. Visa tai, aišku, persmelkia Da Vinčio paslaptys (gerai, kad Danas Brownas paaiškino), o galų gale virveles tampo Illuminati, apie kuriuos nieks nieko nežino, bet labai daug kalba.

Ko šita atbukusi dauguma nesupranta? Kiekviena tokia konspiracijos teorija tik stiprina sistemą, apie kurią jie nieko neišmano, bet užtat aktyviai su ja kovoja. Ne veltui visus linksmiausius anektodus apie KGB ir parašė patys KGBistai. Pirmiau visi perka „Da Vinčio kodą“, o tada – „Iškoduoti Da Vinčio kodą“, kur ant pirmosios knygos smagiai pilamos pamazgos. Ir visoje šitoje makalynėje klimpsta žmogus su aukštuoju išsilavinimu, kurio jam nereikia, skatinamas klausinėti ir abejoti, bet niekada nerasti tiesos, uždirbti pinigus, bet, dar svarbiau, jų atsisakyti, turėti žmoną ir du vaikus, bet išsiskirti „pigiai ir greitai“, niekada nenustoti domėtis, ir svarbiausia – vartoti ir vartoti ir vartoti. Ir žmogui nuolat liepiama rinktis tarp vienos už kitą geresnių (teisingesnių, lengvesnių, garbingesnių ir t. t.) pozicijų, jam duodant tik dispozicijas, stipriai kontroliuojant iš jų kylančias tendencijas. Tokia, sakyčiau, apgailėtina žmogaus padėtis postmodernioje visuomenėje, nesibaigianti perplexed conscience būsena, kai pasirinkimai kiekvieną kartą labai svarbūs, ir kiekvieną kartą labai nereikšmingi.

Taigi aišku, kokios jėgos skatina mechanizmą suktis, bet nė kiek ne mažiau svarbu suprasti, kokiomis priemonėmis žmogui užmerkiamos akys, sykiu palaikant jo nepaliaujamą judėjimą. Kaip jau minėjau, nei religijos, nei iškilios ideologijos žmogaus nebeverčia aukoti taip branginamos energijos. Kadangi globalieji informacijos tinklai leidžia sužinoti, perskaityti, lyginti ir daug plačiau vertinti net paprasčiausius politinius manevrus, kontrolės užduotis iš pirmo žvilgsnio sunkėja – tačiau paskaičius tarp eilučių galima pastebėti, jog tai ir yra pats kontroliuojamasis veiksmas. Aš jau kalbėjau apie iliuzinę pinigų šviesą ir Didįjį Brolį savo viloje. Galima teigti, jog jis ir yra aukščiausias laiptelis valdžios hierarchijoje.

Ant jo pečių krenta sunki užduotis – paliesti kiekvieno žmogaus sąmonę ir paversti ją dar vienu ekonomikos mechanizmo krumpliaračiu. Žmogui suteikiama iliuzija, kad tūkstantmečiais vykęs progresas pagaliau duoda saldžių vaisių, ir jis, būdamas čia ir dabar, gali naudotis visokeriopais patogumais ir malonumais, kas be ko, būti dėkingas ir dar progresuoti pats. Reikia pastebėti, kad dvasinis progresas net nebėra minimas – savaime suprantama, kad progresas yra materialus (mano nuomone, tai regresas). Tai ir yra viena iš kontrolės formų: progreso iliuzija, kuriai žmogus turi būti dėkingas ir ją skatinti. Taip Didysis Brolis sugebėjo paliesti kiekvieno žmogaus sąmonę: visi nori patogesnių namų, didesnio gyvybės draudimo, gražesnių rūbų ir t. t. Po plazdančia Amerikos vėliava staiga susiburia begalės žioplių, kurie su kuo nuoširdžiausia šypseną garbina šią pasaulio despotę. Aš neneigiu, kad žmogui reikia vedlio, kuris sociumą vestų kaip avių kaimenę, bet piktinuosi, jog mus veda dar didesnio materializmo link – kurio ir taip apstu. Veiksmingiausias šio kontrolės mechanizmo aspektas – interpretacijos varžymas. Neužtenka žmogui vien išvysti prabangius „ratus“, kad jis norėtų juos įsigyti: reikia rodyti ne pačius „ratus“, o tai, kuo tie „ratai“ gali jam tapti.

Žiūrėdamas į juodą Mersedesą, žmogus mato ne patogias sėdynes, gerą variklį, o lygina save su filmų herojais turtuoliais, jaučia, kad ši mašina – dar vienas žingsnelis elito link. Tai ir yra interpretacijos varžymas. Reklama, spauda, televizija – visos šios informacinės priemonės varžo žmogaus gebėjimą savitai mąstyti. Žmogui pateikiamas ne vien turinys (įspūdingos reklamos, gundantis muilo operų veikėjų gyvenimas ir t. t.), bet ir tvora aplink jį, neleidžianti nukrypti į per didelius apmąstymus. Veikia tai nuostabiai, nes nukelia visą atsakomybę nuo žmogaus pečių. Tu įsigyji ne vien prabangų automobilį, bet ir statusą, keli savivertę, o juk kiekvienas amerikietis žino, kad svarbiausia – high self esteem.

Gal tai skamba ir ne itin pavojingai, bet reikia suprasti, jog reklama slypi kiekvienoje gyvenimo situacijoje: darbe, namuose, kine, mokykloje ir t. t. Žmogus nuolat ieško naudos milžiniškame informacijos sraute, ir jam nuolat siūloma pagalba renkantis „teisingą“ sprendimą. Galiu tiktai žavėtis, kaip subtiliai propaganda gali būti pateikiama ir kokia saldi ji atrodo. Paminėsiu porą pavyzdžių iš labai populiaraus TV serialo „Desperate Housewives“: viename epizode matome, kaip moteris apsipila džiaugsmo ašaromis sužinojus, kad jos vyras slaptoje sąskaitoje turi DEŠIMT MILIJONŲ DOLERIŲ (!!!), kuriuos nelegaliai uždirbo išnaudodamas vergus (greičiausiai kinus – vieną jie turėjo net namuose, kad patiems nė piršto pajudint nereikėtų). Antrasis mane sužavėjęs epizodas žengė dar toliau. Pora nusprendė priimti į savo namus menkai pažįstamą žmogų ir padaryti gerą darbą (kitaip tariant, pabūti tikrais krikščionimis). Žinoma, visą šią akciją-atrakciją inicijavo moteris, neturinti darbo, o prieš tai visą sezoną linksmai žiūrėjome, kaip jos vyras, vargšas santechnikas, dirbo dieną naktį, kad galėtų išlaikyti šeimą. Ir visa tai pateikiama gyvenimiškai ir be galo romantiškai, pasąmoningai brukant, jog pinigai yra labai didelė laimė ir kartais reikia labai daug paaukoti, kad galėtum padaryti gerą darbą (šį kartą aukojosi santechnikas). Štai tokios žinutės žmogui siunčiamos kasdien, jį moko ir pataria, tad nekeista, kad pinigai tapo daugumos gyvenimo centru, tikslu ir priemone.

Visos šios apgaulingos „laimės“ yra pati tikriausia žmonijos nelaimė. Apmaudu, kad ne visi supranta, jog šios iliuzijos yra paties žmogaus sąmonės padarinys, kurį tas pats žmogus „pratraukia“, išmeta, o po to bando nusipirkti išsimokėtinai. Ir šis pirkimas niekad nesibaigia, nes kiekvienas žino: svarbu ne tikslas, o kelionė. Tik kad šios kelionės tikslas esame mes patys – ir kad jį pasiektume, nereikia niekur judėti. Atvirkščiai: bent akimirką nustoti vaikytis kvailas idėjas, mums peršamus vaistus nuo depresijos. Todėl žmogaus gyvenimas atrodo toks beprasmiškas, ir „prozako karta“ tokia paranojiška. Laisvos interpretacijos žlugimas+piliulė nuo depresijos tik už 99,99 Lt kiekvienoje vaistinėje (dėl šalutinio poveikio būtina pasitarti su Didžiuoju Broliu).

Tad štai kaip šviečia dieviškoji šviesa XXI amžiuje. Šviečia turbūt taip pat, bet šviečia jau nebe iš mūsų, o į mus, ir kviečia nebe prie Siono kalno, o į artimiausią McDonalds. Kyla klausimas, ar tai ne vienas ir tas pats. Šiuolaikinis Siono kalnas kiekvienam žmogui stovi tik už kelių kvartalų, ir jeigu žmogus neateina prie kalno, tai kalnas ateina pas jį. Taip šiame amžiuje žmogus yra aplankomas dieviškosios šviesos net kelis kartus per savaitę – o jeigu turi darbą su apmokamais viršvalandžiais, tai būsi aplankytas tik savaitgalį, bet taip stipriai, jog dar pirmadienį galvą nuo pagirių skaudės. Darbe teks pavyduliauti kolegai, kuris turi didesnį stalą – ir net ne vieną, o greit ir antrą gaus. Namai – tik erdvė, kur gali išsimiegoti ir ryte pažiūrėti žinias. O jei kyla klausimas, kur ieškoti laimės, visi tik pritariamai linkčios ir sakys: „taip taip, viskuo abejok, klausinėk, nagrinėk, gal tu nelaimingas, bėda ta – tau reikėtų atsipalaiduoti, pailsėti, gal į šiltas salas? Į Filipinus, Kanarus, kuo toliau nuo savęs, kuo toliau nuo atsakymo, bet svarbiausia – nesustok klausinėti, abejoti, XXI amžius – tai žmogaus laisvės amžius, tai pasirinkimo amžius, karjera – tavo žmona, pinigai – tavo vaikai, o tu pats – šio pasaulio valdovas!” Taip šio pasaulio valdovai ir lankosi vaistinėse su 99,99 Lt kišenėje, ieškodami laimės ir – bent trumpam – ją rasdami.