„Liūdnų slibinų“ manifestas: „Mes esame tokia grupė, kurios nepripažįsta nei padavėjos, nei rimtesni muzikos atstovai“

Sakyti, kad tai liūdnas interviu neapsiverčia liežuvis, kad linksmas – tuo labiau. Tinkamiausias apibūdinimas – lietuviškas. Pokalbis vyko su dviem „Liūdnų slibinų“ nariais – Dominyku Vaitiekūnu ir Vaidu Kublinsku. Moteriškajai pusei atstovaujanti Aistė Lasytė nekalbėjo – jos buvo paprašyta tiesiog mirksėti akimis. Gerbėjų ji atsiprašo: „Šioje grupėje man uždrausta kalbėti, tad nepykite ant manęs“.

Kaip Jus veikia rudeniškas oras?

Oras mus veikia, bet „nepriveikia“. Kartais būna malonus, kartais ne – kaip ir gyvenimas. Nemanome, kad reikėtų diskutuoti ar stengtis prieš tai kažkokiais būdais kovoti. Žinoma, apie prasmingus dalykus reikia pradėti pokalbį. Iš tikrųjų apie orą net turime dainą, bet ji dar nėra labai populiari.

Šiuo metu Jūsų grupė pasipildė naujais nariais.

Tai mūsų pagalbininkai. Mes kaip kare – būna pirmoji ir antroji linijos. Esame ta pirmoji, kuri bėga ir žūsta, kad apsaugotų antrąją, kad ji laimėtų. Tačiau visada galime sulaukti pastiprinimo.

„Nugriaudėjo“ Jūsų nemokami koncertai Vilniuje ir Kaune. Kokius pajutote skirtumus?

Vilniuje buvo vienas maloniausių pasirodymų. Laikėme save kamerine grupe, kurios koncertų metu žiūrovai turi stovėti petis į petį su tavim. O dabar kartkartėmis įsitikinam, kad vis įdomiau save išbandyti skirtingose erdvėse. Tad ir šiuose koncertuose svarbiausi skirtumai buvo ne miestų, o erdvių. Vilniuje, koncertuojant Piano.lt kiemelyje, tilpo labai daug žmonių. Jie galėjo atsivesti šunis ir vaikus. O Kaune pasirinkus klubą, automatiškai mažiau žiūrovų, vietos. Visai kitos sąlygos groti. Karštą vasaros dieną viduje dar karščiau, taigi buvo šiek tiek problemų su skysčių tekėjimu pro odą – ir mums, ir dalyviams. Vis dėl to, rezultatas nenuvylė – viskas išėjo tik į naudą. Džiaugėmes, kad pasirinkome prasmingas vietas.

Kas Jums gyvenime yra prasmė?

Lietuva, žmogus ir medis.

Koncertų tikslas buvo surinkti lėšų surinkti būsimam „Albumui, raginančiam tautą“. Ar patenkino rezultatas?

Nudžiugino, bet mes iki galo nesuskaičiavome to svarbaus indėlio, už kurį dėkojom. Malonu buvo susipažinti su publika, kuri negali susimokėti už bilietą.

Ką manote apie garsiai išreikštas žymių prodiuserių mintis, kad „jei grupei reikia rinkti pinigus albumui, gal jos nereikia“?

Nereikia? Kam nereikia? Gal kažkam ir nereikia. Bet mes žinome, kad Lietuvai to reikia. Pati sakė.

Sakė, o dar žavias padėjėjas turėjote.

Taip, buvome pasikvietę dvi autentiškas lietuvaites iš XVI amžiaus. Kaune vieną iš XVII a. Merginos laikė rankose dėžutes, į kurias metė pinigus. Su šia užduotimis lietuvaitėms pavyko susidoroti. Kuo daugiau lietuvaičių, tuo geriau Lietuvai. Gaila, bet prikalbinom tik dvi. Jos gana senamadiškos ir kreivai žiūri į pagalbos suteikimą keistai grupei.

Kodėl taip save apibrėžiate?

Mūsų tikslai skiriasi nuo įprastinių muzikos grupių – išraiškos forma, menine koncepcija. Todėl mes dažnai netelpame į grupės rėmus. Nebijom vartodami tą žodį panaudoti kabutes.

Jūsų tikslai?

Pakelti Lietuvą. Planas tikrai neeilinis, bet mes nesiimam lengvų užduočių. Dėl to ir leidžiame „Albumą, raginantį tautą“. Jame bus dvylika girdėtų kūrinių. Dainos įrašytos žiemą, kai teko gramdyti sniegą iš liūdnamobilio. Ir lauke, ir mašinoje buvo panaši temperatūra, bet dūšioje šilta.

Jūs šildote Lietuvą, ji atsilygina tuo pačiu. Taigi, emigruot nesiruošiate?

Jei emigruot, tai tik vardan Lietuvos. Kai pakelsim Lietuvą, bandysim pakelti Latviją, kai ją pakelsim, tada Lenkiją. Tada Europą, o po to visą pasaulį. „Step by step“ (žingsnis po žingsnio, aut. past.) – kaip sako anglai. Jei rimtai – planuose to nėra, bet vizijoje – taip.

Kaip manote, jei būtumėte kitoje šalyje ar reikėtų daryti tokią akciją?

Be abejo. Aišku nuvykus į kitą šalį, galbūt paaiškėtų kitokia paramos forma. Visuomet svarbiausia remtis į tautos pradą. Deja, bet Lietuvą reikia grąžinti prie jos ištakų. Iš tikrųjų dabar visi yra nukrypę nuo tikrųjų tikslų ir kurso, juk kai tauta eina savo keliu, ji niekada nesusikerta su kita.

Jūsų nuomone lietuviai yra pasimetę?

Taip. Kas mano kitaip, tegul meta į mane pinigą. Čia yra skaudi tema. Reikia pradėti ne nuo emigracijos. Tai pasekmė. Reikia naikinti priežastis – tą mes ir darome. Lietuvis pasiklydęs, nukrypęs nuo savo mentaliteto, tikslų ir šaknų.

Koks yra statistinis lietuvis?

Vaikšto išsišiepęs, laimingas ir svajoja apie emigraciją. Negalvoja, kokia gyvenimo prasmė, ar prasmingai nugyveno dieną. Statistinis lietuvis yra perdėm linksmas, lengvabūdiškas, paviršutiniškas. Lietuvoje vyrauja hedonistiškas požiūris – reikia tik džiaugtis, šypsotis, bėgioti per pievas ir sakyti „kaip man gerai“. Ne, tai netiesa. Iš čia ir kyla pagrindinė frustracija. Lietuvis bando pasiekti kitų šalių standartą, nors tai toli nuo jo. Jis iš tikrųjų yra laimingas, kai netoliese yra medis, šalia kurio gali sėdėti ir liūdėti. Tuomet jam gera, nes tai yra tai, ko prašo šaknys, genai. Visam pasauliui negalima taikyti tos pačios formulės. Aš esu aš. Ne gegutė, ne aguona… (Kitas „slibinas“ antrina: „jei gali nekalbėti – nekalbėk“ – aut.past.)

Lietuviui nulemta liūdėti?

Taip, bet ne lūpų kampučiais žemyn. Tai taurus, prasmingas liūdesys. Gailintis visos Lietuvos.
Jis turėtų mylėtį medį, Lietuvą, žmogų. Tačiau dabar taip nėra šimtu procentų. O žodžiu „kažkiek“ nesitenkinsime. Pasakysi moteriai: „kažkiek aš tave myliu“. Kaip į tave pažiūrės? Nerimtai. Taip ir Lietuva pradeda žiūrėti į lietuvį. Manau, šioje vietoje kompromisų negali būti.

O jums dabar gerai?

Kažkiek. Jei būtų gerai, mes nieko nedarytumėme.

Be savo vaidmenų negalite gyventi?

Mes nekuriam tų vaidmenų dirbtinai. Jie yra mumyse. Viduje. Kiekvienas žmogus turi tam tikrą skaičių vaidmenų, pritaikytų kiekvienai situacijai.

Na, tai kada bus galima išvysti išgirtojo albumo pristatymą?

Savo močiutėms ir dar keliems asmenims jau gal ir visai netrukus parodysime, o oficialus albumo pristatymas sostinėje, į kurį kviečiame visus norinčius pamatyti mūsų per du metus sukauptą prasmingą programą, vyks Vilniuje, spalio 2 d. 21 val. „New York“ klube.