Kultūros judesiai post-industrinėje aplinkoje

Kolektyvinė pasąmonė padiktavo, jog gamybinių patalpų reinkarnacijos tema vienu metu pakibo ne vien “Ore”. Tiesa, kolegė Daina Dubauskaitė aprašo šių erdvių virtimą gyvenamosiomis patalpomis, o aš pavedžiosiu po vietas, kur pramonė užleido vietą kultūrai. Po industrinės eros triumfo išsipagirioję fabrikai, elektrinės, transporto depai, sandėliai ir kitos erdvės atsipeikėjo miestų centruose, kur jau negalėjo tikėtis pūsti juodų dūmų ir seilėtis tepalais. Daugelis jų buvo nugriauti, kai kurie transformuoti į Dainos minimus “loftus”, o dalis šių patalpų buvo pritaikytos kultūros reikmėms.

Šiandien daugybė įvairaus kalibro kultūros centrų įsikūrę erdviose grubaus interjero industrinėse erdvėse. Pavyzdžiui, labiausiai pasaulyje lankoma šiuolaikinio meno galerija “Tate Modern” įsikūrusi buvusioje Banksaido elektrinėje, Londone. Didžiulis pastatas miesto centre keliolika metų stovėjo apleistas ir jau buvo pradėtas griauti, kai 1994-aisiais “Tate Gallery” paskelbė, jog ši elektrinė taps naujaisiais jų modernaus meno kolekcijos namais. Įdomu, kad pastatą projektavo seras Giles Gilbert Scott, žymiosios raudonos telefono būdelės dizaineris, o elektrinės kamino aukštis buvo apribotas, kad neviršytų kitame upės krante stovinčios Šv.Pauliaus katedros špilio. Šiandien “Tate Modern” galerija – vienas pagrindinių Londono traukos centrų. Čia pat galima paminėti panašius atvejus daugelyje didmiesčių: Leipcigo (Vokietija) “Spinnerei”, Ciuricho (Šveicarija) “Lowenbrau”, Berlyno (Vokietija) “Kunst-Werke”, Niujorko (JAV) “Chelsea”, Stokholmo (Švedija) “Fargfabriken”.

Kultūros centras ir viena populiariausių Amsterdamo gyvos muzikos scenų “Melkweg” įsikūręs buvusiame sandėlyje. Didžiulė erdvė padalinta į įvairaus dydžio patalpas: didžiojoje salėje vyksta žymių atlikėjų pasirodymai, mažesnės erdvės skirtos šokiui, teatrui, kinui, fotografijai, media menui. Apleistą pieninę miesto centre 1970-aisiais surado A’damo teatralai. Per vieną vasarą iniciatyvinei grupei pavyko paversti tuščią pastatą populiaria susitikimų ir renginių vieta. Praėjusių metų pavasarį “Milky Way” (būtent taip angliškai skamba centro pavadinimas) atidarė dar vieną salę, skirtą scenos menams. Kaip lygiaverčiai partneriai projekte dalyvavo ir Amsterdamo miesto teatras. Tai tik patvirtina faktą, kokia reikšminga miesto kultūrine dalimi tapo „Melkweg“.

Maskvoje legendinio konditerijos fabriko “Raudonasis spalis” cechuose įsikūrė ultra-prestižiniai loftai, o štai didžiuliai gamyklos garažai virto kultūros centru “ARTStrelka”. Nuo 2004-ųjų veikusiame centre įsikūrė keliolika įvairių meno disciplinų galerijų. Ilgą laiką tai buvo gyvybingas taškas pačioje Rusijos sostinės širdyje. Tačiau prieš pusantrų metų nekilnojamo turto magnatai susizgribo ir liepė menininkams išsikraustyti. Tiesa, modernaus meno poreikis Maskvoje toks didelis, kad netrukus buvo “užimta” senovinė alaus darykla “Moskovskaja Bavarija”, kurioje net 20 tūkst. kv. metrų plote įsikūrė kelios parodų salės, žymios galerijos, menininkų studijos, knygynas ir kitos erdvės. Kadangi 1889-aisiais čia stovėjo seniausia vyno gamykla Maskvoje, šiuolaikinės kultūros centras buvo pavadintas paprastai ir aiškiai “Vinzavod”. Šiandien – tai viena aktyviausių ir spalvingiausių kultūros vietų Rusijos sostinėje.

Nekilnojamo turto savininkų sėkmės formulė tokia: į apleistą pastatą/rajoną keliems metams įleidžiami menininkai, jie įsikuria, atgaivina aplinką, įkuria savo dirbtuves, galerijas, studijas, barus, sulaukiama auksinio jaunimo dėmesio, menininkai vejami lauk ir parduodamas jau nebe apleistas pastatas, o perspektyvūs “loftai” madingoje vietoje. Arba gerą vardą įgijusiame rajone pastatomi nauji namai. Tokia idėja buvo pritaikyta ir “Andrejsala” projektui Rygoje. Planus menininkų išpopuliarintą rajoną apstatyti verslo ir gyvenamaisiais pastatais stabdo tik krizė. Tiesa, ypač Vakarų Europoje, yra daugybė atvejų, kai meno citadelėmis tapusius pastatus išperka oficiali valdžia arba privatūs kultūros lobistai.

Mūsų šalyje taip pat užtenka pavyzdžių, kai industrinės erdvės pritaikomos menui. Bene geriausiai žinomų tokių kultūrinių vienetų egzistenciją aktyviai palaiko …alaus koncernai. “Švyturys” savo gimtajame mieste parėmė buvusiame laivų remonto įmonės angare atidarytą “Menų doką” – 2 universalias patalpas, kuriose gali vykti tiek nedidelis kamerinis spektaklis, tiek trankus roko koncertas. Projektas pristatomas kaip nauja erdvė visoms įmanomoms kultūrinėms veikloms ir jų operatoriams. Vis dėlto “Menų dokas” po truputį klimpsta savo universalume – norint išsilaikyti, programą tenka užpildyti abejotinos vertės, tačiau populiariais renginiais. Progresyviau atrodo “Tuborg” varomo “Lofto” programa Vilniuje. Žinoma, sostinėje lengviau nepataikauti masėms dėl didesnės auditorijos apyvartos. Buvusioje „Elfos“ magnetolų gamykloje įkurto kultūros centro atstovai sako, kad po jų stogu telpa viskas: vizualinių menų, muzikos, kino, teatro, mados, šokio eksperimentai, edukaciniai seminarai, tarpdisciplininės meno formos, alternatyvaus sporto rūšys. “Loftas” reprezentuoja kūrybinės laisvės ideologiją, pasisako už stereotipų laužymą ir naujų formų ieškojimą išlaikant kokybę ir profesionalumą“, – viename pokalbių teigia „Lofto“ direktorius Viktoras Diawara.

Tačiau atsigręžkime į mažesnius kultūrinius bunkerius, kuriuos gina savo laiko neskaičiuojantys ir už tai atlyginimo negaunantys entuziastai. Tai jie daro vien todėl, kad jiems ir mums būtų įdomiau gyventi. Žinoma, kiekvienas pasvajoja kada nors iš to išgyventi, tačiau tai nėra pagrindinis tikslas. Tuos pačius klausimus uždavėme pakankamai skirtingų vietų atstovams Erikai iš Berlyno “Pavilion” ir Tomui iš Kauno kultūros centro “L(a)b”. Beje, abu jie – ne naujokai industrinės kultūros apkasuose. Erika anksčiau aktyviai dalyvavo socialiniame-kultūriniame projekte buvusios „Skaiteks“ gamyklos patalpose Vilniuje, o Tomas prisidėjo prie „Pabrik“ centro gamykloje Kauno pakraštyje.

Kas anksčiau vyko jūsų patalpose? Kiek jums įdomi pati pastato istorija?

Erika: Kiek mums žinoma, mūsų senukas savo jaunystės laikais daug pasitarnavo metalo pramonės srityje. Apie tai galima spręsti ir iš viduje aptiktų agregatų, pavyzdžiui, milžiniško krano, galinčio atlaikyti bent kelias tonas. Jis įsitaisęs pačiame mūsų kavinės centre ir „TEMA“ komandos (buvusiame Klaipėdos kartono fabrike įsikūrusi kūrybinė erdvė, skirta įgyvendinti įvairias menines idėjas bei iniciatyvas, nekomercinius projektus ir bendrai veiklai suvienyti įvairių sričių menininkus: muzikantus, teatralus, vizualiųjų menų atstovus – aut.past.) jau paverstas šviestuvu.
Nuo istorijos nepabėgsi, būtų labai įdomu sužinoti, ką reiškia kulkomis suvarpyta fasadinė mūsų galerijos siena…
Tomas: Anksčiau mūsų patalpose buvo “Sanito” vaistų gamykla. Tai įtakojo erdvės pavadinimą. Be to, kai kur dar juntamas vaistų (valerijono) kvapas.

Kokių profesijų ir kiek žmonių sudaro jūsų kolektyvo branduolį?

Erika: Sukamės keturiese: reklamos vadybininkė, mokytojas, grafikos dizainerė ir visų galų meistras!
Tomas: Mūsų yra virš 10-ies, bet aktyviai dalyvauja kiek mažiu: pora VDU istorijos studentų, filosofas, vadybininkas, siuvėja, sociologė ir pan.

Kaip radote patalpas savo veiklai?

Erika: Vienas mūsų komandos narių jau anksčiau buvo pastebėjęs Berlyno Wedding’o rajono (kuriame visi ir gyvename) gamyklas. Didžiulis “chaotiškos” architektūros statinys, laikui bėgant kelis kartus paaukštintas, kaip mes sakome, nesigręžiojant į praeitį. Pro jį teka vaizdingas Panka upelis, kurio pakrantėmis nutiestas smagus dviračių takas, o virš galvos pračiuožia greitieji traukiniai. Viena šio pastato vietų, su terasa į dviračių taką ir upę bei išėjimu į tris skirtingus kiemus, tiesiog prašėsi būti atidaryta, nors pro grotuotas bestikles langų erdves matėsi tik kalnai statybinių šiūkšlių ir kažkieno pamirštų rakandų.
Tomas: Anksčiau veikėme buvusiame “Bangos” fabrike, bet mokesčiams prispaudus, teko ieškoti naujų erdvių repeticijoms. Kažkas pasakė, kad yra toks veikėjas, darantis elektroninės muzikos tūsus, ir davė jo
kontaktus. Pakalbėjus buvo leista užimti vieną gamyklos aukštą. Taip ir tęsiasi veikla.

Kokia panašaus tipo erdvė padarė didžiausią įspūdį?

Erika: Netoli nuo mūsų “Paviljono” yra menininkams atiduotas uždarytas viešasis baseinas “Stadtbad”. Jame vyksta įvairiausios parodos ir koncertai. Milžiniškame baseino rūsyje, pilnutėliame įspūdingos santechnikos, vyksta nevaržomi Berlyno vakarėliai. Ta vieta turi savo dvasią.
Tomas: Man asmeniškai didžiausią įspūdį padarė Vienos ir Berlyno skvoterių centrai – atitinkamai “EKH” ir “Kopi”. Nors ir kiti aplankyti aktyvistų skvotai labai maloniai nustebino. Na, taipogi yra ir “XI20” Vilniuje.

Kuo skiriatės nuo įprasto komercinio klubo ar galerijos?

Erika: Gal tuo, jog pirmus vakarėlius organizavome dar neturėdami nei langų, nei tualetų, nei savos elektros. Kai žmonės prie baro klausdavo, kur čia tualetas, juokinga būdavo stebėti, kaip barmenė tiesiog patraukia pečiais. Dar skiriamės tuo, kad neturim milijonų ir daugelį dalykų stengiamės atlikti savo jėgomis.
Tomas: Negauname ir nesiekiame pelno iš to ką darome. Dirbame savo malonumui ir iš solidarumo atvykstantiems atlikėjams.

Koks, jūsų nuomone, turėtų būti idealus kūrėjo, erdvės ir kultūros vartotojo santykis?

Erika: Labai sunkus klausimas… Idealus santykis yra tada, kai viskas yra idealu tarp šių trijų grandžių. Kūrėjas kuria ir jam už tai sąžiningai atlyginama, erdvė yra jauki, komfortiška ir patogi, o vartotojas besišypsantis ir patenkintas.
Tomas: Erdvę sukuria joje dirbantys ir būnantys žmonės. Pati savaime ji nereikšminga. Manau, kad jei vartotojas, atėjęs pas mus padarytų daugiau nei pasiimtų, būtų tobula.

Su kokiomis problemomis susiduriate dirbdami post-industrinėse erdvėse?

Erika: Būna visokiausių įdomių nuotykių. Pavyzdžiui, supuvus rūsio atramoms, dviems mėnesiams buvo uždarytas visas gamyklos kiemas ir į jį negalėjo įvažiuoti jokios mašinos. Buvo pats darbų įkarštis ir viską reikėjo nešioti rankomis.
Tomas: Problemos, kaip ir visur turbūt, banalios – lėšų stygius, kartais pritrūksta noro dirbti. Šalčiai nelabai gąsdina – esam jau įpratę, tačiau aparatūra ne tokia atspari kaip mes, tad teks pirkti šildytuvą.

Ar miesto/rajono, kuriame veikiate, valdžia rodo susidomėjimą jūsų veikla?

Erika: Valdžia – tai policija? Hehe, buvo atėję per “Mondayjazz” tūsą – per klaidą užsisakėm per galingą soundsystemą. Bet šiaip Berlyno valdžia mėgsta, skatina ir remia meną, todėl visada akcentuojame, kad tai nėra tik vieta vakarėliams, bet labiau meno centriukas.
Tomas: Na, iki vieno koncerto jokios oficialios institucijos mumis nesirūpino, bet jau įvyko pirmasis policijos vizitas. Tikiuosi, tai nepasikartos.

Koks įdomiausias įvykis jau įvyko ir ką įdomaus dar planuojate šį sezoną?

Erika: Įdomiausiu įvykiu pavadinčiau kiemo viduryje supiltą kalną, taip vadinamą chill-hill’ą, o tiksliau jo supylimo procesą ir šiaip visus vykusius ir vykstančius procesus, priverčiančius mūsų viečikę keistis. Atsidarėme neseniai, todėl dideliais renginiais pasigirti kol kas negalime, bet buvo keletas šokių, dabar atidarėme danų menininko Victor Ash parodą, ruošiamės bendradarbiauti su “Mooncircle” projektu, po sparnu priglaudusiu tokius atlikėjus kaip Robot Koch, Flako ir panašius mus dominančią muziką propaguojančius atlikėjus. Stengsimės pabudinti Berlyną iš techno miego!
Tomas: Man kiekvienas koncertas yra šventė, bet, ko gero, labiausiai išskirčiau grindcore ir crust koncertus, nes tokia muzika man labiausiai patinka.

Spalio pradžioje „L(a)b“ paskelbė, kad užsidaro. Priežastis – nepratęsta nuomos sutartis dėl kaimynų skundų ir šiukšlinimo. Nepaisant to, kad organizatoriai perspėjo ir paprašė lankytojų laikytis tvarkos, panašu, kad niekam tai nerūpėjo. Vis dėlto naujausiais duomenimis, „L(a)b“ atnaujina savo veiklą be koncertų ir kviečia visus sugalvoti, ką galima veikti šiose patalpose.

Internete:

www.mypavilion.de
pabrik.hardcore.lt
dokas.info
www.facebook.com/loftasvilnius
www.tate.org.uk/modern
www.melkweg.nl
www.artstrelka.ru
www.winzavod.ru
www.andrejsala.lv