Festivalis persirideno į antrą pusę, liko vos trys dienos kino salėje, vos trys dienos programos Kaune.
Trečiadienis ir ketvirtadienis kino salėje
Muzika mums nerūpi (We Don’t Care About Music Anyway…), rež Cédric Dupire, Gaspard Kuentz
Muzikinio portalo žurnalistas šitam filmui visų pirma artumą pajus dėl temos – ekrane skleidžiasi eksperimentinės avangardinės minimalistinės muzikos scena Tokijuje. Šalia to plaukia sunkūs ir skurdūs gamtos industrinio miesto ir žuvėdrų užimto sąvartyno vaizdai, infrastruktūra nesustodama juda keičiasi dienos ir niekas nesikeičia, o mes leidžiamės į požemius kalbėtis apie visuomenę ir vokoderius.
Neatsitiktinai industrinė estetiką mums sufleruoja tokių muzikos avangardistų gyvenimą ir veiklą megapolio užkaboriuose. Besimurkdantys informaciniam ir mašinų sraute kažkur ties dugnu, nesuprasti ir nusivylę Japonijos visuomene, šypsena jų veidus nušviečia tik kai kalba pasisuka apie techniką ir muzikos konceptus, kai kalba pasisuka apie jų pačių veiklą.
Netradiciškai sumontuotas filmas stipriai apgauna skubiu treilerio tempu, ekrane jis lėtas. Jei būtų avangardinės muzikos Discovery kanalas, jis taip turėtų atrodyti.
ORE vertina 8/10
Spalio 17d. 22:00
Kino centras “Skalvija”, Vilnius
Vilkelis (Volchok)
Per pastaruosius pora metų kino kompanija “Koktebel” žiūrovams pristatė keturis stiprius filmus. Tris iš jų (“Vilkelis”, “Pasaka apie tamsą”, “Pakvaišusi pagalba”) galima pamatyti Kauno kino festivalyje. Panašu, jog minėtuose filmuose bandoma atverti kitokią, grubią ir savitą, Rusijos vaizduotę. “Vilkelis” – tai dar viena istorija nušnerkštame name, kuriame pasakojama dukters ir motinos santykių pasaka. Dukters prisirišimas prie mamos – besalygiškai stiprus. Motina – bet kokį prisirišimą ar jai rodomą meilę atmeta. Ji kankina save ir dukrą, morališkai prievartauja mažosios smegenis, ir tai suvokia, tačiau savo prievartavimo nebaigia. Motinai sekasi blogai, o dėl to kalta dukra – ji egizstuoja. Dukrai taip neatrodo: jai mama – svarbiausia.
Šis filmas pasirodo kino teatro salėje ne tam, kad teistų. Nors motinos elgesys, atrodytų, nesuvokiamas (panieka dukrai, besaikis vyrų ir alkoholio vartojimas, galiausiai – apgavystė, dukros palikimas stotyje, o po daug metų grįžus – ne atsiprašymas, o toliau besitęsianti panieka), jis ir lieka nesuvokiamas. Sėdint salėje atrodė, jog tuoj, ir motina susipras, kad tik dukrą ji ir turi: dukrą, kuri ją myli, kuri padarytų bet ką dėl mamos. Ir kuomet supranti, jog sėdi ne Simferopolio daugiabutyje, o Kauno “Akropolyje”, kyla idėja, jog mama iš filmo niekada neapkabins mergaitės, o iš tiesų ją apspjaus. Tai – norma, ir taip būna, nes gyvenimas kompleksiškesnis nei išblizgintos kino salės, kuriose slepiasi išblizginta moralė. Visgi, tokia norma, kokia vaizduojama filme, veda ne kur kitur, o į greitą galą.
Beje, filme domino ne tik istorija, bet ir nuostabus operatoriaus darbas.
Ore vertina: 9/10
http://www.youtube.com/watch?v=fJnPCS-7kL4
Spalio 16d. 22:00
Kino centras “Skalvija”, Vilnius
Išėjimas per suvenyrų krautuvę (Exit Through The Gift Shop)
Banksy! Pasaulis sulaiko kvėpavimą ir klausia: kas jis? Įdomu, kad kalbama ne apie Izraelio ir Palestinos konflikto absurdiškumą, bet apie naują veiksmų planą, “faktus”; ne apie Banksio piešinio ant Vakarų kranto Izraelyje sienos reikšmę ir kilmę, o užduodamas klausimas “kas jis”? Už kiek?
Ir Banksy ideologijos pagrindu sukuriamas nuostabus filmas, kuriame išjuokiami, turbūt, visi. Filme “Išėjimas per suvenyrų krautuvę” rodomas Therry Guetta, kuris mėgsta filmuoti. Laikui bėgant jis susipažįsta su įvairiais gatvės menininkais, ir nusprendžia sukurti dokumentinį filmą apie juos. Guettai nepavyksta rasti tik Banksy, o jis juk nori padaryti gerą filmą, kuriame būtų užfiksuoti visi šiuolaikiniai street-art žvaigždės. Galiausiai jis susipažįsta su Banksy, kuris leidžiasi filmuojamas, bet dėl Guettos nesugebėjimo montuoti, dokumentinis filmas išeina prastas. Tad Banksiui tarus: “Guetta, pabandyk darytį meną”, Guetta tampa menininku. Jis atneša gatvės meną į galeriją, ir parduoda jį brangiai. Susidomėjimas Therry Guettos, pasivadinusio Mr. Brainwash, menu didelis, jo darbus perka, žmonės žavisi. Filmui pasibaigus kyla klausimas: ar įmanoma išsišaipyti dar labiau? Išsišaipyti iš “Amerikos”, kurioje atgabenant į kambarį rožinį dramblį, bus kalbama tik apie rožinį dramblį, o ne jo atgabenimo priežastį.
Galbūt visas filmas – tik fikcija, apgaunanti žiūrovą ir jo veikėjus? Galbūt Guetta – tik Banksy sukurtas fiktyvus menininkas, akivaizdžiai kuriantis bet ką, ir už tai gaunantis daug pinigų? Kuomet už meno kūrinį mokami pinigai, o jo sukūrimo idėja tampa tik pretekstu padaryti pinigų išleidimo procesą įdomesnį, ateina Banksy ir juokiasi mums to negirdint.
Ore vertina: 10/10
Spalio 10d. 19:00
Forum Cinemas, salė 4, Kaunas
Spalio 12d. 17:15
Kino teatras “Pasaka”, Didžioji salė, Vilnius
Antradienis: puikiosios Europos moterys ir jų magiški kasdieniai gyvenimai
Frančeska (Francesca), rež. Bobby Paunescu
Gražuolė trisdešimtmetė rumunė Frančeska (gan itališkas vardas, turime pripažinti), kurią visi vadina Fran nusprendžia geresnio gyvenimo paieškoti Italijoje. Tam ji susiranda neaiškų draugų draugą, kuris neva jai padės rasti padorų darbą, jei ji jam sumokės nemažai pinigų. Tačiau namuose prasideda tikra košė, vyras įsitaiso skolų keistiems vyrukams (mes per ekraną jaučiame kalėjimo kvapą sklindantį nuo tų treningų). Čia žmonių gerumą ar blogį mes priversti suvokti per jų santykį su pinigais, tokia neteisinga neturtingų šalių kasdienybė.
Neišpasakytas naivumas vardan finansiškai geresnio gyvenimo, noras išvykti ir kartu nenoras būti atstumtiesiems kitoje šalyje, visa tai mums, lietuviams, kaip veidrodis. Totali realybė: edukacinis filmas.
ORE vertina 7/10
Spalio 11d., 19:00 Kino teatras “Pasaka”, Mažoji salė, Vilnius
Adriena Pal (Pál Adrienn), rež. Ágnes Kocsis
Adriena Pal tai įdomus žvilgsnis į, atrodo, nuobodžią ir monotonišką iš pirmo žvilgsnio absoliučiai neįdomios ir nesimpatiškos ligoninės seselės Piroškos kasdienybę. Kaip teisingai parašyta programėlėje – „Tai neįprastas kelio filmas.“ Piroška savo kasdieniniu gyvenimu keliauja kaip traukinys jos vyro pastataytame miesto muliaže: yra bėgiai, yra elektra – traukinys važiuoja. Tačiau vieną dieną mirtis priimamajame Piroška išmuša iš bėgių ir ima važiuoti kitais keliais – vieno pasaulio muliažas pasirodo toks trapus.
Ieškodama savo praeities ji sutinka daugybę žmonių, kurie tuos pačius įvykius atsimena visiškai kitaip, po truputį skleidžiantis scenarijui mums rodoma, kad universali praeitis neegzistuoja, kad tiek Piroškos, tiek kitų žmonių žiūros taškas keičia praeitį. Tai konceptualus, bet kartu šiltas filmas apie žmones ir jų keistą, iš asmeninės perspektyvos suvoktą, tarpusavio ryši. Puiki vaidyba, labai geras operatoriaų, montažistų ir garso režisierių darbas.
ORE vertina 9/10 (vr)
Pirmadienis
Pasaka apie tamsą (Сказка про темноту), rež Nikolaj Chomeriki
„Velniop ji man reikalinga“ – paskutinę filmo frazę per stipriai suspaustas lūpas prakošia vyras. Taip jis kalba apie ilgai ir kantriai mergintą kolegę Angeliną. Ji – milicijos pareigūnė, atsakinga už problematiškus ir problematiškose šeimose augančius nepilnamečius. Vienišė, aukštakulniais drąsiai kaukšinti prirūkytuose nuovados koriduoriuose, kantriai lankanti klasikinių šokių pamokas ir dar kantriau laukianti šokių partnerio – ši moteris pirmomis filmo akimirkomis žavi paprastumu ir nuoširdumu. Alkanais žvilgsniais ji nulydi šeimas ir vienišus vakarus leidžia ilgesingose svajose.
Angeliną moko ir išjuokia, skambiais epitetais apdovanoja aplinkiniai, o ji trumpais sijonais ar geopardo kailio motyvais ornamentuotais drabužiais slepia „senmergės“ etiketę. Moteris pradeda erzinti ir provokuoti ne tik aplink besisukiojančius potencialius ”jaunikius“, tačiau ir salėje jos dramą stebintį žiūrovą. Niekam nereikalinga, neįvertinta, palikta, pamiršta, o gal atvirkščiai – per šalta ir abejinga yra ji aplinkai, iš kurios reikalauja dėmesio, o į nuoširdų bendravimą atsako kandžia ironija ar tiriančiu teisuolės žvilgsniu.
Nikolajaus Chomerikio filme pramoninis fabrikų peizažas, „apdrįskęs“ slaviško gyvenimo realizmas, buitinis „garso takelis“ – pasakojimas apie žmogaus ir aplinkos santykį, kuris provokuoja žiūrovą vidinei diskusijai.
Teisėjo pozicijas užėmusi publika lėtai skirstėsi iš kino salės, o iš paskos, lyg šešėlis, slinko klausimas: ar dvigubi standartai, taikomi sau ir aplinkai, – ne kiekvieno iš mūsų mėgstamas „arkliukas“…
ORE vertina 7/10
Spalio 13d. 19:00
Kino teatras “Pasaka”, Mažoji salė, Vilnius
Spalio 14d. 17:15
Kino teatras “Pasaka”, Didžioji salė, Vilnius
Tinklelis nuo uodų (La Mosquitera), rež. Agustí Vila
Nuostabiausia turbūt, kai salėje atsistoja režisierius, kuris viską paaiškina pats, net savo įkvėpimo šaltinius. Tiesa, filme daug aiškinti nereikia.
Veiksmas – vienos šeimos istorija. Kiekvienas jų turi asmeninę perspektyvą to, kas vyksta, deja, jų pasauliai tvarkomi bukų moralės normų ar keistų įsitikinimų, jie niekaip negali atrasti logiško ir bent kam nors situacijoje naudingo situacijos sprendimo.
Natūralu, kad demagogijai susidūrus su geismų pilna kasdienybe, kurioje reikia priimti sprendimus ir toliau gyventi, pasipila nesąmonių versmė. Komiškas, klasiškai žiūroviškas, malonus akiai filmas, kuris galėtų trukti valandų valandas ir nenusibosti. Moterys almodovariškos, vyrai – almodovariškos moterys, o žiūrovui užleidžiama protingiausiojo filme kėdė. Ir tokia pozicija, kaip sako vienas mano bičiulis, auditorijai pati maloniausia.
Ypač tinkamas Džono Irvingo gerbėjams.
ORE negailėdami vertina 9/10
Spalio 12d. 19:15. Kino teatras “Pasaka”, Didžioji salė, Vilnius
La mosquitera – clips en catalán y castellano
Uploaded by lahigueranet. – Full seasons and entire episodes online.
Apie tamsą ir stiprų meną Kauno kino Sekmadienyje
Malonu stebėti, kai festivalis vyksta sklandžiai. Malonūs savanoriai, laiku prasidedantys filmai, gausi ir įspūdinga renginių programa mums neleidžia išeiti iš kino salės ilgiau nei trunka pertrauka tarp filmų. O ką jau kalbėti apie renginius mieste. Nuo animacijos workshopų iki viešų diskusijų, nuo susitikimų su režisieriais iki vakarėlių. Virš Kauno leidžiasi sekmadienio vakaras, mes surišti viena virve.
Hantingas ir sūnūs (Hunting & Zn.), rež. Sander Burger
Jaunojo Sander Burger „Hantingo ir sūnų“ premjera buvo pirmą kartą parodyta Rotterdame, o vėliau įtakingame Niujoko festivalio „New Directors/New Films“ programje, dėka organizatorių, turime mes jį ir Kaune. Čia Sandra (akt. Maria Kraakman) ir Tako (akt. Dragan Bakema), beje, realiame gyvenime reali pora, kuria savo mažą ir patogų gyvenimą jo detales rinkdamiesi iš baldų katalogų ir moterų žurnalų. Ten nesimato studijinių lempų, gerų objektyvų ir profesionalių fotografų. Deja, realybėje daugiau dulkių. Jei medijoje ir vartotojiškoje kultūroje dominuojantys moters stereotipai paverčia kiekvieną atspindį blogu veidrodžiu, o jas pačias parverčia ant kelių prie klozeto, tai mums telieka spėlioti ką skaito vyrai. Bent jau tas vienas rodomas šiame filme.
Kūrinys tamsus, mes vis dar jaučiame stiprų dogmos kvapą, kuris dar paskatina per ekraną lipančią realistinę estetiką, tačiau scenarijaus posūkiai kuo toliau, tuo labiau nemotyvuoti.
ORE vertina: 4/10
Dar rodys:
Spalio 14, 15:00 4 salė, FC Kaunas
Spalio 12, 18:30 k. t. „Skalvija, Vilnius
Piotr Dumała retrospektyva
Be teisės kritikuoti gyvuosiuos klasikus privalu pasakyti, kad šitas reginys vertas viso jūsų dėmesio. Stipriausios retrospektyvos dalys, tai Dumalos siurrealistiniai filmai ir „Nusikaltimo ir bausmės“ ekranizacija. Pastarojo kadrai gniaužia kvapą.
Piotr Dumala, pagal išsilavinimą yra skulptorius ir animatorius. Tai (ir be abejonės siurrealistų įtaką) paaiškina jo būtybių plastiškus gebėjimus virsti bet kuo, išsitempti ir susitraukti iki neregėtų dydžių, atsisakyti savo kūno dalių, tam kad jos virstų kitais pasaulį papildančiais elementais. Ir nors Lenkijoje tuo metu devintas dešimtmetis, o siurrealizmas Europoje prabėgo dvidešimtojo amžiaus pirmoje pusėje, P. Dumala filme „Kojos laisvė“ mums ranka ant laikrodžio užrašo Max Ernst vardą.
Kaip ir daugelio siurrealistų kūryboje, mes galvosime apie Freudą ir labai aiškiai matysime superego, kuris akivaizdžiausiai pasirodys literatūros kūrinių ekranizacijose stebinčio ar dalyvaujančio autoriaus pavidaluose. Nuostabus reginys ir puiki patirtis. Pavydime visiems eisiantiems. Beje, Vilniuje Piotr Dumala pats pristatys savo filmus.
ORE vertina 10/10
Spalio 15, 21:30, k. t. „Skalvija“
Šeštadienis ir kiti pasauliai
Paskalio biblioteka (Gyöngéd kezelés), rež. Szabolcsas Hajduú
Vengrų režisieriaus Szabolcsas Hajduú filmas „Paskalio biblioteka“ – „šiuolaikinės veronikos istorija“ nuo pat pirmųjų akimirkų nuteikia slogiai ir tipiškai socialinei dramai. Jauna moteris pabėga iš prestižinio Liverpulio viešnamio, sugrįžta į Rumuniją, kurioje siekia susigrąžinti trimetę dukrytę. Prieš mūsų akis – veikėjos išpažintis vaikų teisių apsaugos kabinete.
Gyvenimas prabyla moters lūpomis: jos gyvenimas, jos realybė, jos nuostatos ir vaizduotė – kontrastinga, svaigi, labai optimistiška pasaka, kurioje netrūksta magiškojo realizmo „smeigtukų“. Smėlyje pasislėpęs jaunuolis, mergaitė, sapnuojanti „matomus” sapnus, tėvas, parduodantis dukrą „žmonių pirkliams“, „Paskalio bibliotekos“ viešnamis ir jo simpatiškas jo savininkas rūsyje, talpinantis literatūrinius personažus, tenkinančius ypatingas klientų aistras, sapnų orkestro pagalba įvykstantis moters pabėgimas iš „dezdemonos kambario“ – epizodai, kuriantys sodrią pasakos visumą… O ten, kur menama realybė tampa per skausminga, ji retušuojama tarsi fotografija, regėjimais, mistiniais sapnais ir vaizdiniais, tarsi spalvotais pieštukais, neieškant jokio loginio alibi.
Filme 100 minučių skiriama svajai, kontrastingų, sodrių operatoriaus „atvirukų“, jausmingo muzikos takelio, nesuvaidintos buities natiurmortų, spalvingų personažų tapybai. Vienuolika filmo minučių paliekama realybei – asmeninei išpažinčiai socialinės agentūros „klausykloje“, kuri tampa keliomis sausomis, biurokratiniam aparatui suprantamomis frazėmis.
O gal gyvenimas ne toks, kokį nugyveni, o toks, kokį įsivaizduoji…
Spalio 8d. 15:30
Forum Cinemas, salė 4, Kaunas
Spalio 11d. 19:15
Kino centras “Skalvija”, Vilnius
Metropija ( Metropia), rež. Tarik Saleh
2024 metai. Monochromiška, urbanistinė aplinka. Klaidžiose tarptautinio metro tuneliuose, plieniniuose vagonuose važinėja tūkstančiai mažų žmogeliukų. Plieninėse kapsulėse maži globalinės sistemos „sraigteliai“ juda nenutrūkstamu kasdieninės rutinos ratu. Plikis Rodžeris – vienas iš sraigtelių, gyvenantis su mergina Stokholme, egzistuojantis metro darbuotojų gretose, įsimylintis manekenę Niną iš šampūno reklamos televizijoje, plikai savo galvai peršantis jos siūlomą produktą – vieną dieną išgirsta „vidinį balsą“…Sąžinės, sveiko proto ar sistemos jam paskirtas „vidžėjus“ svariais argumentais, moraliniais priekaištais ar švelniais pastebėjimais „trenkantis“ galvą…
Prietemos ūkas, šliaužiantis per filmo koloritą dar labiau paryškiną autoriaus kuriamą antiutopinės istorijos nuotaiką. Virtuali kamera fokusuoja tik iš tamsos išnyrančius personažus, stambūs veidų planai ir preciziškai atliktos detalės keri savo tikroviškumu, nors siekiamybė yra nutolti nuo realybės, kuri atskleidžiama per šaržuotą personažų fizionomiją (kiaušinio formos galvos, išdidintos akys).
Egiptiečių kilmės švedų televizijos prodiuseris, animatorius, žurnalistas, režisierius, grafičių menininkas ir filmo režisierius Tarikas Salehas žavi savo estetika bei animacijos techika. Nuotraukų perdirbimas ir stilizavimas, 3D animacija ir rankomis atlikta grafika sukuria magiškų momentų ir žiūrovas, atidžiai sekęs siužeto vingius, pasimiršęs stabteli, nugrimzta į kerinčios animacijos hipnozę.
Prieš akis plaukianti mokslinės fantastikos pasaka suaugusiems – dvikova tarp individo laisvės ir sistemos siekio prižiūrėti bei besąlygiškai kontroliuoti viuomenę iš vidaus…
Spalio 14d. 21:45 Kino teatras “Pasaka”, Didžioji salė, Vilnius
(Be pavadinimo) (Untitled), rež. Jonathan Parkeri
Režisieriaus Jonathano Parkerio filmas „Be pavadinimo“ – ironiškas pasakojimas apie šiuolaikinį meno pasaulį, kankinamą dvejonių ir sau keliantį dviprasmiškus klausimus, kuriais bandoma apibrėžti ir susinintetinti estetikos
terminologiją.
Niujorko galerijų labirintuose pasiklydę personažai kiek šaržuotai bando įrodinėti savas tiesas. Kompozitorius, kuriantis avangardinę muziką: kibiro mušimas koja, dūžtančio stiklo ar lateksinio sijono šnaresyje, siekia atrasti savas natas. Komerciškai sėkmingas dailininkas, norintis per trejus metus tapti didžiu menininku. Keli nesuprasti kūrėjai, jų dar labiau nesuprantantys ir dėl tos priežasties dievinantys kolekcininkai, savose subjektyviose tiesose pasiklydusi žavi galerijos savininkė – tai pagrindiniai filmo veikėjai.
Filmo autorius nei vertino, nei kritikavo. Pasirinkdamas stebėtojo poziciją jis pateikia išsamų ironija persmelktą, kultūrinio gyvenimo portretą. Intelektualūs pokalbiai, išlavintas skonis, stilingas gyvenimas, kompetetingi vertintojai, pasimetę mecenatai, snobiška publika – terpė, kurioje apibrėžiami šiuolaikinio meno terminai.
Filmo pagrindinė idėja asocijavosi su H. K. Anderseno pasaka „Nauji karaliaus drabužiai“, kurioje apdarai – skoningai „pasiųti“, dvariškių liaupsinti ir aptarti… O karalius nuogas. Pasakos visada baigiasi konkrečiai, jokių dikusijų nesukeliančia tiesos pergale. O menas griežtos terminologijos niekada neieškojo, gal kiek tik primiršo koncepciją.
O kaip posakis „dėl skonio nesiginčijama“…
http://www.youtube.com/watch?v=vkv1vF05XSg
Spalio 17d. 19:30 Kino teatras “Pasaka”, Didžioji salė, Vilnius
Ketvirtadienis ir Penktadienis
Ketvirtus metus Kaunas kviečia miesto gyventojus ir svečius į tarptautinį kino festivalį. Pasirinkti yra iš ko: animacija, dokumentika, vaidybiniai filmai – tik eik. Gaila visgi, kad Forum Cinemas bilietų kainos užtrenkia savo duris studentams, kurių Kaune – gausu. Gal todėl ir salės neretai pustuštės, nors filmai – verti dėmesio.
Eurazijos aborigenas (Indigene d’Eurasie), rež. Šarūnas Bartas
Septyniolika dienų Kaune bei Vilniuje truksiantį Tarptautinį Kauno kino festivalį atidarė Šarūno Barto filmas “Eurazijos aborigenas”. Iki šiol kūręs filmus, kuriuose simboliai tįso nuo žemės iki debesų, režisierius pasuko kita kryptimi – sukūrė veiksmo trilerį. Kai kurie kritikai piktinasi, jog čia veikėjų įvaizdžiai – stereotipiniai ir nuspėjami (pavyzdžiui, tradicinė plačiapetė rusų mafija, atrodo, yra perkeliama iš vieno “bajavyko” į kitą), o melancholiją sukeliančią egzistencialistinę tematiką anksčiau narstydavęs režisierius deda tašką pusvalandžio žiūrėjimo į tolį scenoms ir perkelia kamerą į ūžiančias Maskvos gatves.
Pirmąsyk filmą pamačiau Berlyno filmų festivalyje – plojau nedaug. Atrodė, jog skirtingų operatorių darbas, gausūs, bet daug nepasakantys dialogai panaikina galimybę prisirišti, autentiškai patirti filmą. Jam pasibaigus galvojau – toli iki tokio jausmo, su kuriuo išėjau pažiūrėjusi “Septyni nematomi žmonės”.
Ir jau nuo minėto “Septyni nematomi žmonės” Š. Barto filmuose atsiranda daugiau veiksmo, dialogų, pastebima rišlesnio pasakojimo užuomazga. Taip “Eurazijos aborigene” paprasto gyvenimo, pažįstamos simbolinės realybės sukuriama dar daugiau. Čia rasite visko: žmogžudysčių, moterų, narkotikų, Maskvą-Vilnių-Paryžių, slapstymąsi nuo policijos, pasų padirbinėjimą, rusišką pop muziką.
Ir visgi tai nėra įprastas trileris – ne veiksmas, kurio čia daug, sukuria pasakojimą, o vienišo, stabilaus gyvenimo pojūčio neturinčio herojaus patirtys. Gena, vaidinamas Šarūno Barto, – žmogus be vietos. Jis keliauja po Europą, be pinigų ir socialinio statuso, bando prekiauti narkotikais, blaškosi tarp trijų miestų, tačiau ši didžioji istorija, kurią rasime kiekviename filmo aprašyme, nėra itin svarbi. Todėl ir “Eurazijos aborigenui” pinigų davusi Prancūzija, į kurią iš Lenkijos pelkių kažkodėl keliauja veikėjas, nekelia daug klaustukų – lyg ir ne tai, kas tiesiogiai rodoma, yra svarbiausia. Svarbesnis galbūt kitas pasakojimo lygmuo: Gena yra blaškomas pašalinių įvykių – jis nebando aiškintis savo gyvenimo, susikurti saugią aplinką, priklauso nuo aplinkybių ir veikia pagal jų taisykles. Kaip jis sukasi? Ogi keliauja. Kažkur jis tuoj turėtų gauti pinigų, ir tuomet visa sumaištis, purvas, chaosas, išnyks. Tačiau šis apmąstymas lieka ironišku, ir vis išnyra sėdint sukiužusioje geldoje kažkur Pamaskvėje. Gena palaiko ryšį su dviem moterimis – vakarietiškai alternatyvia prancūze bei prostitute ruse. Bet šie ryšiai, kaip ir visa filmo istorija – trūkinėjantys, nestabilūs ir apskritai – neaprašomi. Keičiantis miestams, keičiasi moterys, Gena jas turi, bet jis jau tuoj išvyks, paliks arba bus paliktas. Jis turi ir pistoletą, su kuriuo šaudo. Atrodytų, tikras stereotipinis vyras. Tačiau tai ne filmas apie S. Seagalą, o apie herojų, kurio veiksmai klampiną jį vis giliau į purvą.
Pažiūrėjusi filmą antrą sykį, plojau daugiau. Nebekreipiau dėmesio į istorijos plėtotę, panėriau į simbolinius filmo fragmentus ir mėgavausi. “Eurazijos aborigene” nerasite moralizavimo apie slogų už įstatymo ribų esančio individo gyvenimą. Taip pat tai nėra herojaus kitoniškumą, išskirtinumą garbinantis pasakojimas. Nėra gėrio nei blogio – tik kontekstas. Gena, kuris murkdosi aplinkybėse, nenuvalo jį aplipusio purvo, o įtrina, ir sąvotiškai mėgaujasi.
http://www.youtube.com/watch?v=xSAP4T6rO7A
Ore vertina: 8/10
Filmas bus rodomas:
Spalio 11d. 21:30
Kino teatras “Pasaka”, Didžioji salė, Vilnius
Spalio 15d. 19:00
Kino centras “Skalvija”, Vilnius
Davidas nori skristi (David wants to fly)
Transcendentinė meditacija (T.M.) – 1955 m. Maharishi Mahesh Yogi pradėtas judėjimas, kurio nariai mokomi meditacijos technologijų, paremtų mantros kartojimu, ir siekia išmokti skraidyti, tapti nemirtingais, pasiekti nušvitimą. Už tam tikrą kainą. Bene žymiausi judėjimo nariai prieš keliasdešimt metų buvo The Beatles, Donovan, iš dabartinių žvaigždžių – David Lynch. Vokietis David Sieveking baigė kino mokyklą ir nežino, ką daryti toliau. Vieną dieną vaikinas internete pamato, jog jo mėgstamiausiais režisierius David Lynch kažkur Amerikoje skaitys paskaitą apie transcendentinę meditaciją, ir leidžiasi į kelią. Vaikinas, kuriam už nuomą dar moka tėvai, iš kažkur gauna pinigų skrydžiui į JAV, nors nežino, kur visa tai nuves.
Atviras, atrodytų naivus Sieveking susitinka su D. Lynchu, T.M. judėjimo marketinginiu sprendimu. Jo įkvėptas, herojus įsitraukia į organizaciją, sumoka jiems daugiau nei 2000 eurų už įvadines paskaitėles, ir filmuoja, ką gali. Laikui bėgant, jis gauna finansavimą savo filmui, dar giliau įsitraukia į judėjimą, įgauna pasitikėjimą, ir Davidui jau leidžiama filmuoti įvairius T.M. susitikimus JAV, Indijoje. Nagrinėdamas įvairias meditacines praktikas, užduodamas vis dažniau iškylančius kritiškus klausimus sau ir organizacijos vadovybei, herojus keičia filmo profilį: iš atpasakojimo jis virsta tyrinėjimu, savotišku detektyvu, bandančiu išsiaiškinti, ar tikrai Bitlai pasimovė ant žmones apgaudinėjančios sektos. Kova dėl galios, kritikos balsų slopinimas besiremiant totalitaristine logika (kai nebus mums nepritariančių, visi gyvensime taikoje), milžiniški įnašai norintiems tapti nariais, pokalbiai su moterimi, kuri mylėjosi su pačiu Maharishi Mahesh, susilaikymą ir asketiškumą praktikavusiu judėjimo lyderiu.
Ir štai, vieną vakarą iš auksinio limuzino koją iškelia Vokietijos T.M. guru. Jam rūpi dvasiniai dalykai, bet jis juokiasi kaip Hanzas su bratvurstu rankose. Jis, kartu su David Lynch atvyksta į Berlyną – čia, kaip ir daugelyje šalių, turėtų būti įkurtas Nenugalimasis universitetas, kuriame žmonės bus ruošiami medituoti, ir tokiu būdu bus sukurta nenugalimoji Vokietija. Adolfui Hitleriui šis planas nepavyko – bet jie tai padarys. Po tokių kalbų salėje sėdintys berlyniečiai sprogo ir vos nenunešė guru bei Lynch nuo scenos.
Organizacijos spaudimui nepasiduodantis veikėjas atskleidžia daug kontraversiškų istorijų, bendrauja su įvairiais guru, organizaciją palikusiais asmenimis, meditaciją nagrinėjančiais akademikais – taip filmui pastatomas tvirtas informacinis pagrindas. Ne tik informacija, bet ir herojaus gyvenimo pokyčių, minčių, dvejonių dokumentavimas bei tiesioginis dalyvavimas organizacijos veikloje suteikia norą įsitraukti ir suprasti istoriją.
Ore vertina: 9/10
Filmas bus rodomas:
Spalio 8d. 14:30
Forum Cinemas, salė 3, Kaunas
Adriena Pal (Pál Adrienn)
Ir štai mes matome filmą, trunkanti dvi valandas, kurio pagrindinė herojė – itin stora, simpatiška, depresyvi ir tyli Piroška. Vieną dieną merdėjančių senukų skyriuje sesele dirbanti herojė yra pažadinama iš stagnuojančio savo gyvenimo sapno. Į palatą atvežama senutė, vardu Adriena Pal, ir Piroškai iškyla prisiminimai. Jos vaikystės draugė taip pat vadinosi Adriena Pal – bet kur ji dabar? Piroška leidžiasi jos ieškoti, sutikdama buvusius savo klasiokus, pažįstamus, kaimynus, keliaudama po šalį. Iš esmės niekas nevyksta – Piroška lyg ir sužino naujų faktų apie savo buvusią draugę (kas ji buvo, kur galėtų būti), tačiau kaip sužinoti, jog pasakojančiųjų atmintis neklysta? Piroška ieško draugės, bet panašu, jog ji veržiasi į savo praeitį, nes dabartyje nėra nieko įdomaus. Niūri kasdienybė, nuobodus vyras, naktį ėdamas valgis – tai Piroškos kasdienybė. Kur dar, jei ne į vaikystę, būtų galima bėgti? Ir tik po dviejų valandų filmo, kuriame prabėgo ilga Piroškos ieškojimų istorija, herojė susigaudo, kad ne Adrienos Pal jai reikia, o potyrių. Ji atsigauna ir baigia depresuoti, bendrauja ir dirba “iš dūšios”.
Ore vertina: 7/10 (Miglė)
Filmas bus rodomas:
Spalio 4d. 19:15
Forum Cinemas, salė 4, Kaunas
Spalio 5d. 19:00
Forum Cinemas, salė 1, Kaunas
Komentarai