Pradėkime nuo kertinės problemos, plakančios grotesko širdies – svarbiausios kontrkultūrinės knygos dalies, labiausiai sprendžiančios jūsų „Karo ir taikos“ sėkmę tarp akinius besitaisančių anarcho-intelektualų. Štai Ch. Palahniukas „Nematomiems monstrams“ pasirinko ištreniruotų poreikių, viešumo, grožio ir tuštybės temas. Prikibti būtų sunku.
Kai jau turite filosofinę, bet kartu ir kasdienybėje sutinkamą vartotojų visuomenės šviesoje sultingai išrodančią problemą, turite sugalvoti pačius netikėčiausius būdus jai išreikšti. Prie šio gali tekti pasėdėti ne vieną dieną ar savaitę, o gal ir visą mėnesį… Jei pavyktų sugalvoti ne tik išraiškos būdus, bet ir neįtikėtinai išradingus filosofinius sprendimus – jau galite pradėti skambinti menkai žinomoms indie grupėms, kad apie būsimą knygą kurtų ironiškas dainas. Ch. Palahniuko herojai ištreniruotų poreikių problemą sprendžia specialiai darydami tai, ko nenori, įskaitant ir žalojimąsi, ir lyties keitimo operacijas, o veikėjos tenkina viešumo poreikį apsigyvendamos prekybos centre. Įspūdinga iki pasimėgavimo, iki katarsio.
Na o kol filosofinė pusė troškinasi bendruomeninės kaltės padaže, turime laiko kūrybiškai supjaustyti fabulą. Ch. Palahniukas, matyt, jau spėjo išbandyti naują pasigalandančių peilių komplektą: jo fabula sukapota tiesiog idealiai, nelyginant naudojant „Happy Chop‘ą“. Įvykių seka žaismingai, bet labai logiškai išmėtyta po puslapius, tarsi ir vidun, ir išorėn sprogusios magiškos minos šrapneliai pabirusi, bet vedanti į aiškią išvadą, paslaptis ir intriga ne tik išlaikoma, bet ir pastiprinama naujo netikėtumo mairūnėliais kas reikiamą puslapių kiekį! O papuošimui puikiai tinka įmantrių pertraukų iškadravimai: blykst daugiau manieros blykst daugiau kapotumo blykst daugiau susižavėjimo šūksnių.
Suberkime visą smulkiai supjaustytą fabulą į troškinį ir…
O dabar rimtai. Daug ką galima pateisinti tuo, kad „Nematomi monstrai“, o ne „Kovos klubas“ turėjo būti pirmoji išleista Ch. Palahniuko knyga. Tuo galima pateisinti neįtikėtiną minties, pasakojimo manieros, simbolių – čia irgi užsimenama apie avarijose sumaitotus automobilius su riebalų dėmėmis – herojų, net šrifto panašumą. Todėl, jei skaitėte, o svarbiausia – matėte – „Kovos klubą“, skaitydami „Nematomus monstrus“ galite pradėti spjaudytis pagiežos skrepliais: o kas naujo?!
Negali nematyti, kad kai kurios knygos yra ne rašomos, o konstruojamos, daromos, troškinamos. Kai profesionalūs rašytojai, pasirašę sutartis su įtakingomis leidyklomis, užsiima rašymu, užuot priėmę kūrybą kaip chaotišką, į paaugliškas poliucijas panašų procesą. „Nematomi monstrai“ – puikiai sukalta, intriguojanti, įtraukianti, labai smagiai atskleidžianti save bebaigiančios susinaikinti, visas transcendencijas įgyvendinusios civilizacijos ir joje pasimetusių pripažinimo, tikro, nuoširdaus socialumo pasiilgusių vienišių neviltį. Bet – paėmęs ją į rankas, žinai, kad gali tikėtis netikėtumų, ir netgi gali miglotai nuspėti, kokiais intervalais šie netikėtumai kartosis, ir kokie filosofiniai sukrėtimai bus bandomi įpiršti… Sukalta yra sukalta.
Bet, antra vertus, pažvelgus plačiau, palaukite: bet ar tokios knygos negyvena savo pačių grotesku piešiamuose pasauliuose, kuriuose nebeliko nuoširdumo, konstravimas nugalėjo kūrybą, o tikrasis orgazmas užleido vietą pornografijos, vibratorių, lubrikantų masturbacijai? Tai – pačios save ir savo kuriamą kultūrą naikinančios knygos, ir tuo jos nėra niekuo blogesnės už Brendi Aleksander, nusprendusią išlaisvinti save iš savo pačios norų. Ar tik nebus Ch. Palahniukas pirmasis ir pagrindinis savo kuriamos grotesko valstybės garbės pilietis? Ha!
Chuck Palahniuk Nematomi monstrai romanas / 2010, kitos knygos/ Endendu / 978-609-427-023-9 / 230 psl./ minkštais viršeliais, 13x20cm/ iš anglų kalbos vertė Mykolė Lukošienė/ Dizainas: Aurimas Lažinskas
Komentarai