Tadas Šimkus: vaizduotė yra milžiniška

Kartais atrodo, kad mieste įvyko atvirkščias sprogimas. Vietoje to, kad įvykę dalykai atsivertų visiems, jie lieka mažose žmonių grupėse, pokalbiuose pusiau privačiuose vakarėliuose. Tokiuose miestuose turi žinoti savo kelius, turi pažinoti žmones, kitaip atrodys, kad tai dar viena didžiulė pilka gyvenvietė su apleistu senamiesčiu ir ritmingai padrabstytomis blokinių namų eilėmis. Atrodys, kad žmonės čia pikti, neveiklūs, užsidarę savo mažuose butuose mezga kojines ar buitinių istorijų virves.

Kaunas toks. Ir tereikia paklausti, tam kad sužinotum, kur geriausia ir visiems prieinama apžvalgos aikštelė mieste, kokioje neegzistuojančioje galerijoje (buvusioje parduotuvėje) atidaryta paroda, kokias tarpuvartes teks praeiti, kad rastum geriausią aludę, kurioje renkasi įdomiausi žmonės. Galiausiai, už sekančio apleisto pastato užkaltų durų, gali būti puikūs Tado Šimkaus darbai, kurių daugybė žmonių taip niekad ir nepamatys.

Atsidūrus „Lituanicos“ gamykloje neįmanoma kalbėti ar žiūrėti į kažką kitą. Milžiniški ir ten paslėpti Tado Šimkaus darbai, atrodo, į pokalbį įtraukia ne tik žiūrovus, bet ir sienas, grindis, mobiliuosius fiksuojančius įrenginius. Kuomet „Lituanicos“ gamykloje vyksta renginiai, pirma ką daro ten atėję žmonės, fotografuojasi prie šių pritrenkiančių darbų.

Jausmas, panašus, kaip stovėti dangoraižio papėdėje (nes kalnų mažai bematom), šalia kažkas gyvo ir tai žymiai daugiau nei tu. Tadas taip pat užsiima grafikos darbais ir, kaip ir daugelis sienų tapytojų, tapyba interjeruose, bendrais darbais su interjero architektais.

Panašu, kad daug nuveikėt Lituanikoje. Koks jausmas turėti tiek erdvės savo veiklai?

Be abejonės, puiku jaustis kuo mažiau varžomam. „Lituanicoje“ nors ir nemažai padirbėta, bet neretai pagalvoju, kas iš to.. Ta prasme, foto turiu – bet žmonių, kurie tai pamatė tėra saujelė. Tarp nuotraukų ir gyvo patyrimo, manau, yra didelis skirtumas.

Apskritai, stebint darbus atrodo, jog tavo vaizduotei vietos reikia tikrai daug. Bet ar bus kada jai vietos degtukų dėžutėje?

Manau pirmas įspūdis yra gan svarbus, o gal tiksliau noras sukelti tam tikras mintis ir jausmus, sukelti nuostabą – man svarbu. Po to, kai žmogus stabteli, ateina vietos idėjoms: gali labiau įsižiūrėti į piešinį ir aplinką, gilintis į subtilybes. Tad norisi dydžio įspūdžiui sustiprinti, vaizduotė yra milžiniška.

O atsakant į klausimą, centimetrinius eskizus jau dariau, tik po to juos išdidinau kiek galėjau ir perpaišiau ant sienos. Tas kontrastas taip pat įdomus. Tai rodo, kad maži dalykai taip pat svarbūs, tik svarbu, kiek juos sureikšminam ir atkreipiam dėmesį. Kurias smulkmenas paėmę įrėminam ir kabinam ant sienos, o kurias pamirštam vos prisiminę. Didelį mastelį ir daugiausia juodą spalvą sąlygojo ir pati griuvėsių erdvė. Norėjosi kažko didelio ir monumentalaus jai pasipriešinti, bet kartu per daug neišsiskirti iš ten tvyrojusių pilkų spalvų.

Kaip sugalvojai VDU medžio šešėlį ir kaip sekėsi susitarti su administracija tokį reikalą įvykdyti.

Vyko renginys apie subkultūras ir toleranciją, tad visą suderinimą, iš esmės, vykdė renginio organizatoriai. Tiesiog norėjosi paeksperimentuoti, pabandyti grafiką susieti su architektūra. Tai vienas iš pirmųjų tokių bandymų.

Ar jautiesi saugiai darydamas tai, ką darai gatvėje?

Kad gatvėje neką ir tedarau. Dėl nesaugumo pastaruoju metu išsikėliau į įvairias apleistas patalpas. Tad ne, saugiai nesijaučiu, o nelegaliai smulkintis su mažais darbeliais nesinori. Mintys krypsta link didelių piešinių ir rimtų, reikšmingų darbų, kurie atitiktų miesto mastelius ir viešosios erdvės atsakomybę. Link to po truputį ir noriu judėti. Kad piešiniai pakeistų, įtakotų miesto jauseną. Panašiai, kaip paveikslas įtakoja kambario nuotaiką.

Savo darbams dažnai renkiesi apibyrėjusius pastatus, netvarką. Luženos, šiukšlės tampa darbo dalimi. Kur tau baigiasi ir kur prasideda tavo darbas? Ar tai siena, ar bendras vaizdas (normali žiūrovo perspektyva iš kurios jis stebės tą darbą) ar kompozicijos pasirinkimas skaitmeninėse medijose?

Renkuosi tokias patalpas ne iš gero. Mielai dabar paišyčiau ir švaresnėse erdvėse. Bet tuomet ir piešinys, manau, kitaip atrodytų. Didiesiems darbams labai svarbi aplinka. Erdvė ir piešinys sunkiai atskiriami – tai idėjos dalis. Tad viskas pradeda vykti jau nuo to laiko, kai žmogus įžengia į patalpas ir pirmą kart apsidairo. Tik tada, ten vaikštinėdamas netikėtai atranda kokį mano milžiną.. Išties, pati erdvė dažnai idėjas sufleruoja. Pastaruoju metu vengiu griuvėsių, turbūt norisi pozityvesnio požiūrio iš pačio savęs.

Apskritai, ar kurdamas galvoji apie tuos, kurie žiūrės į tą darbą?

Taip, visad stengiuosi galvoti apie žiūrovą. Galima sakyti, kad dėl žiūrovo ir kuriu. Tai man didelė paskata ir tikslas, viena iš didžiausių priežasčių kodėl stengiuosi judėti link viešųjų erdvių, ir į gatves. Nors kartais nupaišau kažką, kad ir visą ciklą darbų, o nemoku paaiškinti kodėl būtent taip nupaišiau. Visgi, kai kurie darbai yra visiškai asmeniniai, atspindintys tuometines nuotaikas, bet, bent pateikimą, t.y. mediją – viešas erdves – bandau išlaikyti ir skirti žiūrovui. Jaučiu norą bendrauti ir dalintis, prisidėti prie bendruomenės..

Manai, kad skaitmeninės medijos svarbios dabartiniams menininkams?

Kiekvieno pasirinkimas, tai tikrai nėra būtina, nors tokia ir tendencija. Aš pats esu už šias medijas, nors.. su viena sąlyga, jei naujosios technologijos padeda kūrybai ir idėjoms, o ne atvirkščiai. Vis daugiau visuomenės įsitraukia į šias medijas, tai tampa kasdienybe, tad menininkui tenka taip pat, kad dialogas su žiūrovu nenutrūktų.

Kaip įvertintas buvo tavo projektas bakalauro darbo gynimo metu?

Normaliai turbūt. Bet pasigedau komentarų, kritikos ar pagyros. Jaučiasi kažkoks neužbaigtumas ar galbūt neįvertinimas to, ką dariau „Lituanikos“ fabrike, nors, kitą vertus, gal ten nieko ir ypatingo nepadariau. Tiesa, norėčiau padėkoti recenzentei, dėstytojai Virginijai Vitkienei už palaikymą, bei dėstytojai Auksei Petrulienei. Internete suradau dar keletą teigiamų replikų iš architektų, kurie ten lankėsi, bet tuo viskas ir baigėsi. Galbūt, kitą kartą vertėtų parodą surengti oficialesnę.

Ką veiki dabar, po mokslų baigimo?

Bandau susivokti, ieškau pagrindo po kojom. Po akademijos viskas kiek subyrėję, kai patenki į realią rinką.. išties, trūko akademijoje tokių žinių, kalbų ar paskaitų, kažkokios sistemos, kuri susietų tai, ką išmokom ir studijavom su realia rinka ir poreikiais. Dabar mokausi nustatyti kainas savo darbų, žiūriu kiek kiti prašo, kada ir kaip reikia elgtis, kaip „parduoti save“ užsakovui, bendradarbiauju su keletą architektų, ieškau užsakymu ir vėžlio žingsniu judu priekin. Nors per tas finansines paieškas kuo toliau tuo labiau tolstu nuo kūrybos..tas liūdina. Pusė grupiokų išvyko užsienin praplėst akiračių, čia likom keletas, su Dominyku Lipu kartais pasvarstom ir mes išvykt pavergaut, bet kol kas dar laikomės ir nenorim vykt. Ką čia galima būtų nuveikti – idėjų netrūksta, tik sąlygos kol kas nėra palankios. Tad pastarąsias ir bandau kurti, beje, esu atviras pasiūlymams.

Dažnai užsimeni apie bendruomenę ir viešąją atsakomybę? Gal gali paaiškinti, ką šie žodžiai tau reiškia, kaip jie vienas su kitu siejasi, kodėl apie juos galvoji darydamas savo darbus?

Na, kas yra bendruomenė? Mano manymu, tai kiekvieno žmogaus asmeniniai poreikiai ir norai, kurie sutampa gyvenant grupėje. Tuomet atsiranda bendri poreikiai ir siekiai – bendra nuomonė. Tai – natūralus procesas. Tarkim eini į darbą duobėtu keliu ir kiekvieną kartą apsitaškai balose ir sušlampi batus, nemalonu.. bet nemalonu ir dar šimtui žmonių. Tada atsiranda bendras interesas sutvarkyti tą mėnulio gatvę.

Panašiu mechanizmu ir turėtų veikti bendruomenė – kai žmonės padeda sau patiems. Tai individualių žmonių koncentracija, bendrumo jausmas, idėja. Tai nėra toks vienalytis dalykas. Mane žavi ši idėja, nes jos ypatingai pasigendu, atrodo, jog gyveni tarp žmonių, bet kartu esi nuo jų atskirtas, jaučiasi svetimumas. O bendruomenė, kaip idėja, kaip susitarimas, turi didelę jėgą tiek aplinkai tvarkyti, tiek žmonių tarpusavio bendravimui sušildyti. Juk mūs Kaunas vis dar ramiai tyvuliuoja kaimo kultūros ežere, tik kad žmonės piktesni ir kvailesni nei kaimuose. Kažkas žmones įpratino aklai pasitikėti valdžia. Atrodo, kad ji turėtų viską sutvarkyti, net ir laiptinę daugiabutyje iššluoti. Visgi, bendruomenės idėja čia galėtų prigyti. Kurdamas galvoju apie tai, nes noriu padėti žmonėms, bei pačiam sau įdomiau gyventi, tad šie dalykai sutampa.

Kas yra viešoji atsakomybė? Visu pirma tai prilyginčiau asmeniniai atsakomybei – norui gyventi geriau, patogiau ir įdomiau, savigarbai ir meilei sau. O viešoji atsakomybė yra ta sveika riba, kurią peržengus tampi „seimo nariu“ ar įgauni kokią kitokią išnaudotojo formą (seimo nariais šiais laikais liaudis vadina žmones, kurie nejučia ribos tarp viešųjų ir asmeniniu interesu) . Kaip sakoma, yra gerai pradėti nuo savęs.

Daugiau autoriaus darbų rasite šioje galerijoje.