Ankstyvo pavasario savaitgalį Ore.lt planuotai užsuko į NMK. Pirmieji rezidentai dar tik rinkosi iš oro uostų, atvykusieji rūkė išsidėlioję lagaminus ir ryšulius ant betoninės pakylos, mažai naudotoje virtuvėje stovėjo du supakuoti šaldytuvai. Oras buvo vėsus, drėgnas ir pravažiuojančių mašinų garsai pasiklysdavo kažkur medžių labirintuose.
Kolonijos bendradarbis Linas Ramanauskas (muzikos mylėtojams pažįstamas iš Neringos FM) parodė penkias didžiules rezidencijas, daržinę (kurioje tuo metu Natalija Borissova ir jos krūvos daiktų gaudė rezonansais), terasą.
Nidos Meno kolonija šiuo metu stovi ant trijų asmenų pečių, tai – Rasa Antanavičiūtė, Vytautas Michelkevičius ir Linas Ramanauskas. Nusprendėme šiam reikalui pakalbinti Vytautą Michelkevičių, kuris oficialiai, kaip sako pats, vadinasi meno direktoriumi, tačiau dirba kaip meno ir edukacijos projektų kuratorius Nidos meno kolonijoje, taip pat yra atsakingas už komunikaciją, žurnalą, foto-video archyvus ir kitus reikalus.
Papasakokite, kaip išėjo, kad NMK atidaryta Nidoje?
Ne paslaptis, kad menininkus Nida traukia jau seniai. Nuo pat XIX a. čia būrėsi ir kūrė menininkai ir todėl vietovė buvo pavadinta menininkų kolonija. Tad Vilniaus dailės akademija (VDA) ieškodama galimybių sukurti palankias kūrybos sąlygas studentams ir menininkams devyniasdešimtaisiais įsigijo sandėlius, kurie tik 2011 m. po rekonstrukcijos buvo pritaikyti tarptautinei meno ir švietimo veiklai ir veiks visus metus. Be Nidos VDA turi kūrybines bazes Mizaruose (šalia Druskininkų) ir Panemunėje, tačiau tik Nidos meno kolonija kol kas skirta ne tik VDA, bet ir visiems kultūros ir meno scenos dalyviams. Čia vyksta ne tik VDA studentų praktikos bei kūrybinės dirbtuvės, bet ir nuolat veikia tarptautinė menininkų rezidencijų programa su 5 studijomis bei kitų rengėjų vykdomi seminarai, konferencijos ir t.t.
Beje, šiomis dienomis be menininkų kolonijos, Neringa garsi ir kormoranų kolonija.
Atidarydami tokią vietą patenkate į tam tikrą jau esantį kontekstą: čia gyvena bendruomenė, verslininkai, yra nacionalinis parkas, turistai. Kaip sekasi derinti NMK veiklą su jų veikla, ar neatsiranda trinties?
Taip, nors vietinė bendruomenė jau buvo pripratusi prie studentų šurmulio 3 vasaros praktikos mėnesius, tačiau dabar veikianti visus metus kolonija turi visai kitokį poveikį aplinkai ir bendruomenei. Pirmaisiais veiklos mėnesiais pavasarį užmezgėm daug bendradarbiavimo ryšių ir projektų su vietinėmis įstaigomis ir žmonėmis. Kadangi esame Kuršių Nerijos Nacionaliniame parke, tai laikyčiau, kad mums sėkmingai pavyko užmegzti ryšį tiek su administracija, tiek su gamta. Pavyzdžiui, menininkas iš Kanados/Estijos Justin Tyler Tate gavo leidimą iš parko miško pievelėje įrengti krepšinio aikštelę ir dabar ši instaliacija-žaidimo erdvė integruojasi į aplinką – medinė platforma sėkmingai apauga žolėmis, o augantys medžiai kelia į viršų krepšinio lankus. Kitas menininkas iš JAV/Prancūzijos Gwenn-Ael Lynn vaikščiodamas po parką uostė ir rinko mėginius ir taip sukūrė Kuršių Nerijos kvapų žemėlapį – www.gwennaellynn.com/?page_id=38
Bendruomenė nuolat lankosi mūsų renginiuose, pavyzdžiui kartu valgo sriubą per menininkų atvirų studijų dienas. Taip pat tikimės užmegzti ryšį su turistais. Pirmasis pavykęs bandymas – tai menininko iš JAV/Estijos Ernest Truely sukurtos supynės, ant kurių menininkai supasi ir mojuoja praeiviams (turistų kasdien pravažiuoja šimtai ar net tūkstančiai, nes pro koloniją veda kelias į Parnidžio kopą ir kempingą). Taip eksponuodami savo kūnus, pasak menininko, jie sukuria atmosferą, kad tai menininkų kolonija. O greta kolonijos menininkas pastatė kelio ženklą, kuriame pavaizduotas mojuojantis žmogus. Tokiu būdu praeiviai informuojami, kad gali tikėtis mojavimo ir patys turėtų tai daryti.
Kaip atradote būtent tokį veikimo modelį: tarptautinis, šalia mažo miestelio, su penkiomis rezidencijomis?
Modelis teoriškai buvo sugalvotas anksčiau, o dabar jis bandomas praktikoje. Jei kalbėtume apie rezidencijas, tai mūsų tikslas yra suteikti menininkams laiko ir erdvės kūrybai, nes šiuolaikiniame pasaulyje tai dvi svarbiausios vertybės, kurių visiems labai trūksta. Mažas miestelis yra tam labai tinkama vieta, nes čia nerasite nei didelių vakarėlių, nei parodų atidarymų, žodžiu, puiki vieta koncentracijai ir darbui. Penkios rezidencijos todėl, kad tarp reziduojančių menininkų ar kuratorių susikurtų maža bendruomenė. Taip pat siekiame, kad visuomet bent vienas rezidentas būtų iš Lietuvos.
Tarptautiškumas taip pat labai svarbus, kadangi Vilniaus dailės akademijai labai trūksta vizituojančių dėstytojų iš užsienio, todėl iš užsienio menininkų, kuriems suteikiame stipendiją, prašome pravesti kūrybines dirbtuves VDA studentams ar vietos bendruomenei. Be to, komunikacija ir idėjų mainai vyksta natūraliai: menininkai rezidentai susitinka su studentais ir rodo vieni kitiems savo darbus.
Su Linu Ramanausku (Nidos meno kolonijos bendradarbis) truputį kalbėjome apie NMK koncepciją, darbo kryptį kaip tam tikrą medijavimą tarp kūrybinių ir kultūros industrijų. Galbūt galite papasakoti plačiau kokią šiuo metu matote kryptį NMK?
Pagrindinis skirtumas tarp kultūros ir kūrybinių industrijų, kad pirmosios kuria „viešąsias intelektualines gėrybes“ ir dėl nekomercinio turinio joms būtina parama (deja, dažniausiai Lietuvoje ta užduotis paliekama vienai valstybei). Vienas labai paprastas pavyzdys: fotografijos būna meninės ir reklaminės (žinoma, kad abu žanrai reikalauja kūrybiškumo). Tai pirmosioms reikia paramos-palaikymo, nes norint jas parodyti reikia galerijos ir t.t., tuo tarpu antrosios lengvai paviešinamos, nes už jas moka užsakovas ir vartotojai. Aš priešpriešos tarp šių dviejų industrijų nedarau – tiesiog jų skirtingai tikslai. Žinoma, kad šios abi industrijos glaudžiai bendradarbiauja, keičiasi idėjomis bei resursais (intelektualiniais ir finansiniais). Nidos meno koloniją apibūdinčiau kaip kultūros industriją su siekiu bendradarbiauti su kūrybinėmis industrijomis. Vienas akivaizdus pavyzdys, kad mes į rezidencijas priimame ir architektų bei dizainerių paraiškas (kas retai būna kitose rezidencijose), o jie dažniausiai būna kūrybinių industrijų atstovai.
Žinau, kad nuo 2012 turėsit išsilaikyti patys, kaip galvojat tą padaryt?
Rašyti vis daugiau ir daugiau tarptautinių projektų, ieškoti partnerių ir rėmėjų bei nuomoti laisvas nuo kultūros ir edukacijos renginių patalpas kitų rengėjų konferencijoms, seminarams, susitikimams. Kviečiame visų industrijų atstovus – pas mus telpa iki 63 gulinčių žmonių, o sėdinčių ir virš šimto.
Kokie reikalavimai keliami menininkams norintiems čia patekti? Ar svarbūs instituciniai laipteliai (baigė tam tikrą akademiją, eksponavosi svarbioje galerijoje, buvo publikuotas tame žurnale), kiek dėmesio skiriama pačiam siūlomam projektui?
Menininkai rašo paraiškas, kuriose pateikia savo kūrybos portfolio, CV, taip pat apibūdina kodėl jie nori būtent kurti Nidoje ir koks bus santykis su vieta ir bendruomene. Pirmiausiai mes vertiname kūrybos kokybę ir įdomumą, o tada menininko ir jo pasiūlymo tinkamumą Nidoje, o tada jau žiūrime ką jis baigęs ir kur eksponavęsis. Dažnai tiek kūrybos, tiek išsilavinimo, tiek dalyvavimo kokybė yra susijusios.
Kartais tokiu centrų kaip NMK veikloje menininkams keliami reikalavimai atiduoti grąža visuomenei (surengti viešą parodą, mokymus ir t.t.). Ar NMK tai reikalinga?
Taip, tai būtina ne tik NMK, bet ir visoms valstybės ir fondų remiamos institucijomis, nes kaip gi supras kiekvienas pilietis, kur buvo išleisti jo pinigai? Mes turime daugiasluoksnių viešų renginių: tiek profesionalams, tiek kiekvienam žmogui. Tai atviros menininkų studijos, kur jie pristato savo kūrybą visuomenei, viešos paskaitos, parodos, nemokami kino rodymai. Šį pavasarį keletas mūsų rezidentų surengė kūrybines dirbtuves vietiniams moksleiviams ir jos buvo ypač sėkmingos – dirbtuvėse apie kiną dalyvavo 10 jaunuolių.
Media & nuorodos
Su rezidentų darbais galite susipažinti čia, kreipkitės dėl rezidencijos patys, domėkitės NMK FB.
NMK per Evaldo Janso akį ir Laimos Kreivytės pasakojimą
Komentarai