Pateikiame Andrejaus Lošako straipsnį iš Openspace.ru. Straipsnį iš rusų kalbos išvertė elem.lt, pirma straipsnio dalis spausdinta anksčiau.
Trolinimas offline
Pastaruoju metu terminas „trolinimas“ (dar kartais vadinamas „trololo“) vis labiau naudojamas kalbant apie niekaip nesusijusius su internetu reiškinius. Dar daugiau, panagrinėjus paaiškėja, kad „offline“ trolinimas buvo jau tada, kai niekas nežinojo tokio žodžio. Pagrindinis skirtumas tarp „online“ ir „offline“ trolinimų, kad pastarajame nėra anonimiškumo. Todėl ir atsakomybė už savo veiksmus daug realesnė.
Vienas pirmųjų pradėjusių uždirbti iš trolinimo buvo amerikiečių komikas Andy’s Kaufman’as. Jis nelaikė savęs komiku, siekdamas ne juokinti žmones, o šokiruoti. Aplinkiniai jį vadino „negatyvių emocijų karaliumi“. Savo pasirodymuose Kaufman’as įžeidinėjo moteris, kviesdamas jas į kovą ir paguldydamas ant menčių. Kartą jis inscenizavo pagyvenusios žiūrovės mirtį nuo širdies smūgio ir keletą minučių mėgavosi minios sumaištimi. Las Vegase publika nenumaldomai reikalavo pokštų iš serialo, kuriame jis vaidino, į tai atsakydamas, Kaufman’as atsivertė knygą „Didysis Getsbis“ ir garsiai perskaitė visą skyrių. Jis galėjo specialiai nejuokauti arba šaipytis nejuokingai, taip vesdamas žmones iš kantrybes, kad paskui netikėtai pavaizduotų Elvį. Visa tai atlikdavo taip meistriškai, kad publika per kelias minutes jam atleisdavo visus žeminimus ir įžeidimus. Savo televizijos laidoje tiesioginio eterio metu pykdavosi su aktoriais, pereidavo prie asmeniškumų, šaukdavo ant nematomų žiūrovams prodiuserių, buvo pirmas, kuris montuodamas laidą, dalyviams specialiai pridėdavo televizinius pasišaipymus. Vėliau sugalvojo personažą Tony Clifton – pilvotą ir ūsuotą chamą, darydavusį tai, ko negalėjo pats Andy – pavyzdžiui išpilti stiklinę vandens ant galvos žiūrovui (aišku, netikram). Kad įtikinti publiką Tony’io Clifton’o realumu, Andy pasamdė jį kaip savo scenaristą ir susimušė su juo scenoje. Kai po pasirodymo Andy’io prodiuseris pasakė, kad tai buvo šlykštu ir niekas salėje nesijuokė, jam buvo atsakyta: „Koks skirtumas, užtat mums abiems buvo tikrai linksma“.
Kaufman’as užsiiminėjo grynu lemingų trolinimu grynai dėl savo LOL’ų, ne veltui amerikietiška „Dramatiko enciklopedija“ (lietuviškos Pipedijos prototipas) jį pavadino šventuoju trolių globėju. Kai pas 35-erių metų Kaufman’ą buvo aptiktas 4 stadijos vėžys, savo ligą jis taip suliejo su pasirodymais, kad niekas iki pačio mirties momento nesuprato, ar jis tikrai serga, ar čia tik eilinė nejuokinga pašaipa.
Kaufman’as buvo trolinimo karalius Amerikoje, o Rusijoje tuo, tik su nukrypimais į piterišką dekadentiškumą, užsiiminėjo Sergejus Kuriohinas (Сергей Курехин), mėgęs mistifikuoti publiką. Jo žymusis interviu „Leninas – grybas“ tapo pirmuoju žiūrovo patrolinimu sovietinėje televizijoje. Kai Kuriohino paklausė, koks buvo šio įrodinėjimo tikslas, atsakė: „Jokio, tiesiog proto žaismas“.
„Offline“ egzistuojantys riebesni troliai iškelia sau daug sudėtingesnius uždavinius, o ne vien tik LOL’ų išsunkimą. Politikams trolinimas – toks pats įrankis kaip ir juodieji viešieji ryšiai. Sunkiasvoriai troliai – besispecializuojantys skandalinguose pasisakymuose politikai kaip Vladimiras Žirinovskis (Владимир Жириновский) arba Hugo Čavesas (Hugo Chávez). Žiniasklaida juos dievina – kitaip naujienos būtų nuobodžios. Jie – tai įstatymu įteisinti klounai, užsidirbantys savo ekscentriškumu politinį ir finansinį kapitalą. Tačiau geriau įsižiūrėjus, jų elgesys – tai tik nevykusi Andy’io Kaufman’o parodija. O pastarojo tragedija buvo tame, kad žiūrovai kiekviename pasirodyme reikalavo vis labiau ir labiau jaudinančių triukų.
Sudėtingiau su lengvasvoriais troliais – niekuomet nesuprasi, ar rimta, ar tai „tai tik trolinimas“. Pavyzdžiui kalbant, kad ir apie Kremlių remiančius jaunimo judėjimus. Visos jų isteriškai idiotiškos akcijos nesukelia kažko kito, išskyrus pasišlykštėjimo jausmą. Kita vertus, šie renginiai pasireiškia tuo, kad užkrečia pasyvumu visą visuomeninę veiklą. Žmonės, kai girdi „akcija, mitingas“, įsivaizduoja išverstaakius našistus trispalviuose marškinėliuose ir lieka namuose. Valdžiai tai paranku – ji suinteresuota pilietinės visuomenės pasyvumo augimu.
Kitas pavyzdys – Rusijos federacinė žvejybos agentūra išplatina pranešimą, kad žvejojimas turi būti mokamas. Patyrę ButtHurt’ą, žvėjai mėgėjai visoje šalyje eina į mitingus. O po to išeina tarsi nieko nežinojęs Vladimiras Putinas ir nudžiugina: jokio mokesčio už žvejybą nebus, paskelbusieji pranešimą – nubausti. Išvakarėse nukritę iki rekordinių žemumų premjero reitingai paauga 10 procentų. Galima surinkti begalę tokių pavyzdžių, jei daryti prielaidą, kad valdžia pasiruošusi sudėtingiems ėjimams ir juos tiksliai paskaičiavusi. Kita vertus, negalima atmesti ir hipotezės, kad jokių sudėtingų ir apskaičiuotų kombinacijų vadovybė nedaro, nes šalies valdymas senai panašus į išėjusio iš rikiuotės lėktuvo kontrolę rankiniu režimu.
Pirmą dalį publikavome anksčiau, o „Piterio komunistai ir LulzSec“ – netrukus.
Komentarai