Nors nei iš Grizzly Bear, nei iš Department of Eagles jau senokai negirdėti, šių grupių siela, Daniel Rossen, 2012-ųjų pavasarį pristatė savo asmeninį produktą – EP Silent Hour/Golden Mile. Ir belieka dėkoti jo stipriai valiai, kad paskutinę minutę nepersigalvojo: įrašas neeilinis.
Daniel Rossen gimė Los Angeles prieš trisdešimtmetį, o nuo studijų metų gyvena ir kuria Brooklyn’e. Jo karjera prasidėjo, kaip jis sako, „as a joke“, kai su kambarioku Fred Nicolaus eksperimentuodami ir dar padoriai nemokėdami nei groti, nei dainuoti, 2001-aisiais įkūrė duetą Department of Eagles. Galų gale projektas sėkmingai išsivystė į šį tą rimtesnio – iki šiol jau išleisti du albumai, ir nepaisant ilgos pertraukos po paskutiniojo (abu grupės nariai šiuo metu užsiėmę kitais projektais), galai dar neužrišti.
2005-aisiais Dan prisijungė prie tuo metu vieną albumą (2004-ųjų Horn of Plenty) jau išleidusių Grizzly Bear ir neabejotinai tapo grupės siela. Nuo tada išleisti du kritikų numylėti albumai, 2006-ųjų Yellow House ir 2009-ųjų Veckatimest. 2011-ųjų rudenį grupė pažadėjo šiemet išleisti dar vieną.
Dabartinius Grizzly Bear be proto sunku įsivaizduoti be Daniel Rossen; jie jau kažkur šmėžavo iki Dan prisijungimo 2005-aisiais, bet tai buvo ne daugiau nei tam tikros naujos eros priešistorė. Tuo tarpu Daniel Rossen, pasirodo, gali savo karą kovoti ir kaip vienišas kareivis.
Metafora, tiesą pasakius, ne tokia jau tolima nuo tiesos; kaip Dan pasakoja pats, Silent Hour/Golden Mile reikalas pribrendo būtent iš tų vidinių draskymųsi, kovų su pačiu savimi kamavusių jį pasibaigus paskutinėms Grizzly Bear gastrolėms. Atlikėjas pripažino, kad staiga patekęs į pasyvią stadiją nebežinojo, ką nori daryti su savo gyvenimu, ir ar išvis dar nori turėti ką bendro su muzika; ir nors tai atrodytų kaip viena iš klišių, sakomų žurnalistams kuriant tą „čia gali būti mano gulbės giesmė“ įtampą, įrašas tuos teiginius užtikrintai iliustruoja. Surinktas iš skirtingu metu parašytų kūrinių, Silent Hour/Golden Mile yra iki pirštų galiukų grynas ir išgyventas. Tam suvokti nereikia nei akivaizdžios melancholijos melodijose, nei saldžiarūgščių dainų žodžių; galbūt tikrieji jo lyrikos šifrai išlukštenami tik pačiam Dan, bet to, regis, ir gana. Tebūnie tai vienas iš tų laisvai interpretuojamų, „veidrodinių“ įrašų, kur kažkurį elementą pajutęs gali sakyti, kad aha, aš irgi jaučiausi taip, kaip tu.
Taigi, kas čia kitaip? Atrodo, kaip ir aišku, kad Silent Hour/Golden Mile skamba gerokai intymiau nei Department of Eagles ar Grizzly Bear. Apvalkalas, regis, vis dar skamba panašiai, somewhat nusapnuotai – viskas persunkta tuo su niekuo kitu nesupainiojamu skambesiu, kuris primena klaustrofobišką ir siurrealų blaškymąsi po savo vidines asmenines erdves, be jokių pompastiškų sprogimų, bet ir be stabilumo.
Viena aišku – viskas, prie ko Daniel spėjo prisiliesti, yra itin specifiška, ir toli gražu ne kiekvieno skoniui priimtina. Nenoriu pernelyg kartotis su visais tais „asmeniškumais“, tačiau jo muzika – ar ankstesniųjų grupių, ar solo pavidalu – greičiausiai turi „click’inti“ („spragtelėti“?) su klausytoju, kad įgytų tikrąją savo vertę. Galima ginčytis, kad tai pritaikoma bet kam, bet dažnai kad ir panašios kategorijos atlikėjams užtenka ryškios ir gražios melodijos, smagaus beat’o ar poetiškai skambančių žodžių. Tuo tarpu nežinau, palaiminimas tai ar prakeiksmas, bet net ir su savo minkštu ir švelniu vokalu, Rossen’as panašesnis į tą keistoką vaiką, vieną vaikščiojantį per pertraukas – ne kiekvienas jį nori suprasti, ir ne kiekvienam tai pakankamai įdomu. Galbūt dėl to Grizzly Bear niekad ir neišpopuliarėjo taip smarkiai, kaip galbūt tikėjosi po visų televizijai ir kinui dalinamų kūrinių (skambėjo jie ir vampyrų sagoje, ir seriale How I Met Your Mother, ir net buvo ekskliuzyvūs filmo Blue Valentine garso takelyje).
Pernelyg nesigilinant į detalų įrašo mėsinėjimą, siūlau suteikti Daniel šansą ir per tą nepilną pusvalandį patiems patiktinri savo santykį su Silent Hour/Golden Mile. Bet kuriuo atveju, vienas dalykas čia aiškus – jei tokia kūryba gimsta iš tų aršių konfrontacijų su savimi, tai po perkūnais, tebūnie tai pavyzdys, kad tai daryti apsimoka.
Daniel Rossen – Return to Form
Daniel Rossen – Saint Nothing (live at Pitchfork Weekly)
Komentarai