Keturioliktasis ir, kaip organizatoriai jau spėjo prasitarti, matyt, paskutinis tarptautinis teatro festivalis „Naujosios dramos akcija“ šiemet sakėsi visą dėmesį skirsiantis kitoniškumui. Naujoms formoms, provokatyvioms režisierių vizijoms, drąsioms temoms, kurios klibins teatrines (ir ne tik) konvencijas, keis požiūrį į visuomenę.
Tačiau be latvio Alvio Hermanio „Sonios“ bent jau manęs festivalyje niekas – tebūsiu patetiškas – nesukrėtė. O gal čia suveikė mano subjektyvus skonis spektakliams, kurie vienaip ar kitaip sukuria – dar truputis patetikos – teatro magiją, t. y. kai spektaklio metu pamiršti apie sceną, salę, ribą tarp aktoriaus ir žiūrovo, kai persijungi į kitą suvokimo režimą. Nustoji analizuoti, nes vyksmas („Sonios“ atveju būtent jis, o ne veiksmas) scenoje pirmiausia veikia emociškai. Žinoma, emocijos teatre slidus reikalas, tad pasilaikysiu jas sau ir sustosiu prie vieno iš dviejų premjerinių NDA spektaklių – režisierės Yanos Ross „Raudonų batraiščių“ pagal dramaturgės, poetės, prozininkės ir „Avaspo“ sielos Gabrielės Labanauskaitės to paties pavadinimo pjesę.
Spektaklis pasakoja apie du brolius – Joną (Julius Paškevičius), kuris yra homoseksualus, ir Juozą (Dainius Jankauskas), agresyviai nusiteikusį skiną, įtikėjusį švarios Lietuvos be gėjų, juodaodžių, čigonų, žydų ir kitų „nenormalių“ idėja. Drama garantuota, konfliktuojančios pusės, rodos, tvarkingai paskirstytos. Tačiau abu broliai tiesiogiai susitinka tik du kartus. Pradžioje, kuomet abu mėto kamuolį į krepšį, o per jų pakaitomis sakomus monologus sužinome apie ne pačią laimingiausią brolių vaikystę (pjesės autorei bei režisierei, matyt, to pakanka savaip nelaimingiems personažų portretams sukurti), ir prieš pat pabaigą, kuomet Juozo draugeliai skinai, sužinoję Jono seksualinę orientaciją, suvaro jam į širdį peilį, o Juozas pasveikinamas pagaliau praliejęs kraują ir galįs įsiverti raudonus batraiščius – grupės simbolį.
Visa, kas per viduriuką, – tėra atskiri, greitai besikeičiantys epizodai, per kuriuos dramaturginis istorijos vystymas pasitraukia į antrąjį planą, tačiau lieka vietos skambioms homofobiškoms frazėms, lietuviškų aktualijų atgarsiams – prieš spektaklį žiūrovus pasitinka ant sienos projektuojamas vaizdas iš nacionalistų eitynių Gedimino prospektu, spektaklio metu perskaitomas pranešimas apie nuteistą vyrą, interneto komentaruose raginusį smurtauti prieš homoseksualus, veiksmą kelis kartus pertraukia projektuojamas vaizdas ant tos pačios sienos, kur spektaklio personažai išsako neapykantą kitoniškumui. Žinoma, yra atskirų scenų, per kurias broliai – Juozas tardymo kambaryje kalejime, Jonas prieš kompiuterio ekraną, kalbėdamasis su simpatija Kajumi iš San Francisko (Martynas Vaidotas) – išsako isavo nuotaikas, nuoskaudas, idėjas ir troškimus. Juozas – be abejo, kad aplinkui būtų „švaru“, Jonas – kad aplinkui būtų „laisva“. Bet laisvės nėra, todėl pakviestas Kajaus atvykti pas jį į Ameriką, Jonas mielu noru ir išsiruošia. Nes ten galės nevaržomi bučiuotis, laikytis už rankų gatvėse ir net nušokti nuo Golden Gate tilto su guma (taipogi susikibę už rankų). Tik svajoms išsipildyti nelemta, nes čia Lietuva. Už tokius norus – geležis į širdį. Štai ir visas dramaturginis viražas ir kulminacija.
Tiesa, spektaklyje veikia ne tik Jonas su Juozu. Paraleliai, nors kažkaip be akcento, skubotai, vystosi jaunos merginos Marijos (Adelė Teresiūtė) nesėkminga istorija Londone, spektaklyje atverianti ir kitą šiandienos visuomenės žaizdą – prostituciją, karts nuo karto pasirodo skinų draugužė Nina (Raminta Verseckaitė), į mobilujį telefoną kažkam nervingai atsakinėjanti apie kažkokias įkyrias mergas, bei simboliškas personažas Laisvė (Oneida Kunsunga), „Raudonuose batraiščiuose“ turinti kelis (kaip ir kiti veikėjai) veidus: ji ir laidos vedėja, ir Juozo bei Marijos istorijų išklausytoja, ir darželio auklėtoja, smalsiems vaikams deklamuojanti anti-tolerantišką, rasistinį eilėraštuką apie kopėčias, žydą ir pagaliuką bei tolesnes jo variacijas su kitais herojais – gėjuku, čigoniuku. Šioje scenoje nesuprantantys vaikai vis perklausia: „O ką jis [žydukas/gėjukas/čigoniukas – G. K.] padarė?“. „Dar nieko, bet negi lauksi, kol padarys?“, rėžia auklėtoja su lapės iškamša ant galvos ir toliau rimuoja. Taip sakant, „plauna“ vaikams smegenis…
Tačiau ilgainiui supranti (ar bent jau bandai viduje (iš)teisinti kūrėjus), kad didelių draminių peripetijų, matyt, ir nesiekta. Žinoma, finalinė žmogžudystė dramatiška su kaupu, tik spektaklyje ji greičiau funkcionuoja kaip dabarties Lietuvos nuotaikų iliustracija ar bent jau drastiškiausia kokia galėtų būti tokių nuotaikų išvada. Kitaip sakant, iki kulminacijos „neužaugo“ nei aktoriai, nei žiūrovai (pirmieji – kad graudintų, antrieji – kad graudintųsi). Bet jei vėl teisindami sakysime, kad ir to nebuvo siekta, tuomet natūraliai kyla klausimas: ką prieš akis matome?
Spektaklio personažų sakomi dialogai ir monologai mažai ką turi bendra su gyvų žmonių kalba, t. y. jie „nepriklauso“ veikėjams. Man rodos, personažai spektaklyje greičiau veikia kaip idėjų, tam tikrų visuomenėje tvyrančių nuotaikų ir būsenų laidininkai, o ne veikėjai iš „kūno ir kraujo“, išgyvenantys vidines personalias transformacijas. Tokios savotiškos mašinerijos, sustabarėjusiomis, laikraštinėmis ir iki skausmo pažįstamomis, todėl ir baisiomis, frazėmis („Lietuva – lietuviams!“) išsakančios (išrėkiančios, išdeklamuojančios) tą dabarties Lietuvos diagnozę – tolerancijos, pakantumo stoką. Prieš akis matome teatrinę-socialinę platformą, kur scenos kalba (reikia pridurti, minimalia, nors be šiandienos teatre madingų interaktyvių video priemonių – irgi nė žingsnio) aktyviai reaguojama į visuomenės problemas, klausiama, kur slypi neapykantos šaknys, kas atsakingas už nesantaiką? Spektaklis, nors ir neapsieidamas be stereotipinių, vienplanių sprendimų vaizduojant ir skinus, ir homoseksualus, kelias šakneles atidengia, teigdamas šeimos ir visos visuomenės atsakomybę auginant, auklėjant tolerantišką žmogų. Teigia, kad eilėraštukas apie žydą ir kopėčias gali ateityje privesti prie nacistinius šūkius miesto centre skanduojančios minios.
Komentarai