Didingos post-roko kaskados labai tinka šaltam ir vėjuotam lietuviškam lapkričiui. Kaip dainavo Fojė: “Tu liūdėt nebijok / nebijok liūdėt / nes tiktai liūdesy / sielos džiaugsmas”.
Lapkričio 14-ąją, menų fabriko „Loftas“ scenoje pasirodys subtilieji japonai Mono, dažnai tituluojami kaip viena išskirtiniausių XXI-ojo amžiaus grupių, o lapkričio 29-ąją ten pat pasirodys airių post rokeriai God Is an Astronaut. Kompanija “Charivari” jau senokai dirba, kad Vilnius būtų įrašytas į post-roko kelionių gidą. Šie post-roko entuziastai jau pristatė mums gyvai tokius atlikėjus kaip: Nadja, Russian Circles, Khuda ir kitus. Jų portfolio – ir pirmasis Mono koncertas Lietuvoje prieš kelis metus.
Daugiau nei 10 metų gyvuojantis kolektyvas Mono iš Tokijo išleido jau šešis albumus, itin palankiai vertinamus ir post roko mylėtojų, ir kritikų. Patys Mono muzikantai įsitikinę, kad jų muziką reikia jausti, o ne kalbėti
apie ją.
Mono kūryba – vientisa ir nuosekli. Tai grupė, turinti savitą stilistiką ir skambesį. Jų kūriniuose jungiasi klasikinei muzikai artimos instrumentinės aranžuotės, eksperimentinis rokas, shoegaze, noise,
minimalizmas bei neoklasika. Pasak muzikantų, Mono siekia sukurti skambesį, perteikiantį džiaugsmo siekį prasibrauti pro triukšmingą tamsą. „Mūsų muzika visuomet turi dvi puses, tamsiąją ir šviesiąją,
kaip moneta“, – teigia Mono gitaristas Takaakira „Taka“ Goto.
Jau nuo 2001-ųjų grupės albumuose buvo girdėti vis daugiau styginių instrumentų garsų. Galiausiai beveik dešimtmetį brandintas klasikinės muzikos grūdas išaugo į „Holy Ground: NYC Live With the Wordless Music Orchestra“. Tai – koncertinis albumas, kuriame kartu su pagrindiniais Mono muzikos komponentais (šviesios melodijos, peraugančios į dramatiškas kulminacijas, švelnus Tolimųjų Rytų prieskonis, epiškos mušamųjų partijos, dinamiškumas ir kt.) atsiranda ir dvidešimties asmenų orkestro kuriama gelmė ir svoris.
Keletą kartų turavę po visą pasaulį, Mono puikiai jaučiasi ir prestižinėse koncertų salėse, ir nedideliuose muzikos klubuose. Netrukus bus išleistas naujausias „Mono“ albumas „For My Parents“ – tikėtina, kad „Lofte“ išgirsime ir pačių naujausių grupės kūrinių.
Dešimties metų jubiliejų švenčiantys God Is an Astronaut Lietuvoje lankysis pirmąjį kartą. Jeigu kam nors Airija vis dar asocijuojasi tik su U2, Cranberries, dobilo trilapiu ir lietuvių emigracija, tuomet vertėtų atnaujinti savo žinias. Ši šalis pagimdė nemažai dėmesio vertų menininkų, tarp kurių – progresyvaus ir atmosferiško instrumentinio post roko kūrėjai God Is an Astronaut.
God Is An Astronaut 2002-iaisiais metais nedideliame Airijos miestelyje Glen of the Downs įkūrė broliai dvyniai Niels ir Torsten Kinsella. Pasak muzikantų, labiausiai jiems rūpi kūrybinė laisvė, o ne populiarumas. Tačiau netgi nesiekdami komercinės sėkmės God Is an Astronaut sugebėjo išleisti šešis albumus, surengti sėkmingus turus JAV ir Europoje. Šiuo metu kolektyvą sudaro keturi nariai: vėliau prie brolių Kinsella prisijungė legendinio džiazo būgnininko Johnny Wadham mokinys Lloyd Hanney, 2010-aisiais “astronautų” kompaniją papildė klavišininkas Jamie Dean.
Pradėję kaip elektroninės muzikos kūrėjai, ilgainiui God Is an Astronaut užsitarnavo vienos geriausių instrumentinio post-roko atlikėjų vardą. Patys muzikantai pripažįsta kūriniuose naudojantys post-roko elementus, tačiau savo kuriamą muziką mieliau apibūdina kaip instrumentinį elektroninį ambient roką.
Visos muzikinės etiketės netenka prasmės God Is an Astronaut užlipus ant scenos. Tai – ir kunkuliuojanti energija, ir svajingų melodijų kuriamos visiško nuskaidrėjimo akimirkos. „Gyvuose pasirodymuose norime pasiekti kitas visatas ir perkelti į jas šio pasaulio žmones“, – teigia muzikantai. Tuo bus galima įsitikinti lapkričio pabaigoje „Lofte“.
Komentarai