“Vilnius Jazz 2012” istorijos

Festivalio svečiai dalinosi avangardinės muzikos istorijomis, atkeliavusiomis iš Lietuvos, JAV, Kanados, Šveicarijos, Prancūzijos, Izraelio ir kitų kraštų. „Už nuopelnus Lietuvos džiazo kultūrai” buvo apdovanotas pasaulinio garso perkusininkas, kompozitorius bei audiovizualinių instaliacijų kūrėjas, Lietuvos džiazo mokyklos pradininkas, Vladimiras Tarasovas, pristatęs specialiai šiam festivaliui paruoštą programą “Muzika iš niekur”.

“Džiazas nesuprantama ir nesvetinga šalis. Ši muzika baugina. Turi gerai ją išmanyti, kad galėtum mėgautis. Aštuonių keturioliktinių metrai, mano manymu, piktas muzikos teorijos išmanytojų pokštas, kartais tampantis tiesiog intelektiniu ekshibicionizmu. Žinoma, ne visada – džiazas priverčia užsimerkti. Jis suspaudžia krūtinę ir sumaišo kraują visai kitaip nei rokenrolas. Dėl to vis dar noriu tyrinėti šią šalį.” – vieno pokalbio metu nuskambėjusios mintys apie avagardinį džiazą privertė susimąstyti. Prisipažinsiu, dažnai pagalvodavau: ar džiazą reikia kažkaip ypatingai suprasti, kad galėtum klausyti? „Vilnius Jazz 2012” – puiki proga kiekvieno iš mūsų atsakymui.

Taigi, Rusų dramos teatre koncertą atidarė jaunatviški, sakyčiau, gatvės stiliaus, Marc Ayza Group (Ispanija) kartu su hiphopo atlikėju Blurum, stebindami giliais ritmiškais tekstais, pasakojančiais apie amžinai besisukantį ratą, Visatą ir svarbą dalintis. Istorija, užpildanti gėrio pojūčiu, nuoširdus Marc Ayza bendravimas, vinilinės plokštelės solo improvizacija ir, atrodo, su džiazu nesisiejančių derinių mišinys vertė linksėti galvas gausiai susirinkusiai publikai – nuo apšępusio jaunuolio iki aristokratiško senjoro.

Dvylikos jaunuolių (European Saxaphone Ensemble (ESE)) iš skirtingų Europos šalių saksofonų pokalbiai kartais trikdė, buvo nesuprantami, iš kitos pusės – įtraukiantys . „Muzika – tai kalba. Mes grojame ir linksminamės, taip bendraujame. Kadangi visi iš skirtingų šalių, muzika padeda išsireikšti ir apjungia. Būna juokinga, kai grodami kartais pajuntame, kad visgi mūsų kalba skirtinga, daug kas atsiskleidžia, – sako Miriam Dirr (Vokietija) : improvizuojame priklausomai nuo momento, nuotaikos, kokį ritmą pagauname, kokią natą paimame – tiesiog susikalbėjimas, arba kuriozinis nesusikalbėjimas (juokiasi).” Suomė Linda Fredriksson, grojanti bosiniu saksafonu, garsiai sušukusi, padovanojo vieną įspūdingiausių ir linksmiausių “Vilnius Jazz 2012” festivalio solo improvizacijų. “Buvo neplanuota. Koncertuose Lindos improvizacijos labai trumpos, šį vakarą buvo pati ilgiausia, manome, kad jai labai patiko Rusų dramos teatras ir publika.” – pasakojo besišypsantis Guillaume Orti (ESE lyderis, Prancūzija). Nenuostabu, kad ESE stebina – sutikau juos visus “Tamstos” klube, naktiniame “džemseišene”, atrodė, kad istorijos tiesiog liejasi, o patys tokie šeimyniškai susigyvenę ir spinduliuojantys.

Free jazz pradininkas, dailininkas Peter Brotzmann‘o (saksofonas, obojus, Šveicarija) “Full Blast” sukūrė tikrą sprogimą. Energingo, nenutrūkstančio ir stipraus ritmo gija palaikė visiško budrumo būseną, o beprotiškos Brotzmann‘o improvizacijos atimdavo amą. Klausybamasis negali suvokti kas vyksta – “Full Blast” viską išsprogdina.

h

„Vilnius Jazz 2012”, kaip įprasta, neapsiėjo be muzikos skirtos tikriems džiazo gurmanams. Legendinis Michael Formanek Kvartetas (JAV) dalinosi akademinės muzikos fragmentais praturtintomis modernaus džiazo improvizacijomis. Naujosios avangardinės muzikos atstovas A. Berger‘is (saksofonas, Izraelis) ir vienas produktyviausių Lietuvos perkusininkų A. Gotesman šiam festivaliui paruošė naują programą. “Demostruojamas nepaprastas meistriškumas”, “kosmosas”,“ muzika muzikantams” – po pasirodymo girdžiu salėje. Čia ir kyla klausimas – ar būtina suprasti? Kūrinyje “The way to go”, pats Berger‘is išgroja asmeninius išgyvenimus ir skausmą, išėjus motinai. Tai apkrauna, tai sunkiai suvokiama, tai asmeniška, bet atvira. Čia tampa sunku išlaikyti dėmesį – arba esi muzikantas bandantis išsiaiškinti, kaip atlikti sudėtingas funkcijas ir ieškantis įdomių kompozicinių sprendimų, arba tiesiog – pajunti.

Mano favoritais tapo du pasirodymai: La Campagnie des Musiques ir Vladimiras Tarasovas su Lithuanian Art Orchestra. Charizmatiškieji prancūzai tiesiog žaidė ir gaudė publikos reakcijas. Varijuodami stiliais nuo sudėtingo avangardo iki ispaniško matadorų maršo, įnešė pakilaus džiugesio, minties lengvumo ir juoko iki ašarų. Savo pasirodymą baigė subtiliu prancūzišku šansonu – kas antras žiūrovas jį niūniavo visą pertrauką, o aš – iki šiol.

Džiazo korifėjus Vladimiras Tarasovas ir Lithuanian Art Orchestra, atliko kūrinį, skirtą John Cage (amerikiečių rašytojas, muzikantas, kompozitorius,teoretikas, Fluxus judėjimo pamatų kūrėjas) 100-mečiui paminėti, apie muziką iš nieko. “Viskas yra niekas, kaip mes tą nieką susikursim, taip ir bus” – sakė V. Tarasovas. Pasirodymas sulaukė ypatingai audringų publikos reakcijų. Gal dėl nostalgijos Lietuvai, “Fluxus” judėjimui ir menui iš esmės? Gal tiesiog todėl, kad atrodė tikras ir nuoširdus, kada menas yra pats gyvenimas.

Festivalį uždarė melodingojo džiazo kūrėjas, pianistas iš Pažadėtosios Žemės – Omer Klein. Jis negalėjo atsidžiaugti Vilniumi ir mūsų jaunųjų džiazo muzikantų gausa. “Aš dar čia, bet jau noriu sugrįžti” – sakė O. Klein. Festivalio organizatorius Antanas Gustys spausdamas ranką išlydėjo visus išeinančius – pasijutau jaukiai ir tikrai svetingai. Gal džiazo istorijas gali atrasti kiekvienas? Tereikia pasiduoti, o jeigu kartais nepavyksta – paleisti.