Petrutis: Na, bekalbant prisiminėm interestingą istoriją. Tai papasakosim.
Martinas: (Atneša brendžio butelį) O, žiūrėk, dar vienas.
Petrutis: Fantastika, tobuliau nebūna.
Martinas papilsto.
Petrutis: Yes. Who are making a history, man?
Martinas: History’s in the making.
Šarūnas atėjo pas mane į namus Tilto gatvėje, vieną Sausio rytą. Kai išgirdau beldimą į duris buvau ką tik išlipęs iš lovos, baisiai neišsimiegojęs ir dar pusnuogis. Iki išnaktų su draugu Tautvydu skaitėm puikias roko ir folko atlikėjų biografijas. Šaras tarpdury pasakė kažką žemaitiškai, aš pats iš žemaitijos, tai pasikviečiau jį į vidų. Buvom susitarę pokalbį įrašinėti Garbanoto Bosisto studijoje, išgėrėm po itališką espresso, pažadinom Tautvydą (vietinį dokumentalistą atsakingą už video medžiagą) ir pajudėjom link Lukiškių aikštės.
Turėjau band’ą, grojau pankroko grupėje, jūsų žiniai.
Šarūnas Petrutis prieš keletą metų lupo būgnais pankroko grupėje iš Plungės, pavadinimu ‘Naktinė Pufaika’. Sakė daug įdomių dalykų nuveikė. Tuo metu visokie beaugantys rajonų vaikėzai tupėdavo po pirmo aukšto balkonais, lošdavo kortomis ‘akį’ ar rūkydavo per pusę tievo cigaretę ir savo diskasukiuose leisdavo dainą “Neskombynk”, nors greičiausiai net nežinodavo kas per vyrukai ją atlieka.
– Tai buvo augimas, ieškojimas, hmm, man tai atrodo kaip apsivalymas, – sako Šaras apie savo viešnagę pankroko grupėje, – gimiau pilnas keistenybių, nu, su tokiu bagažu, kurio man visiškai nereikėjo. Kad suvoktum tą bagažą kurį nešioji su savimi, pirmiausia, reikia tai ištransliuoti lauk. Visa pankroko muzika ir visas išsitaškymas buvo kaip apsivalymas. Vėliau aš leidau sau būti kokiu esu. Tada nukritau nuo laiptų. Pradėjau groti gitara, klausyti Bob’o Dylan’o įrašų ir kitų nuostabių dalykų.
Šioje vietoje aš pats daug ką galėčiau pridurti apie šitokį paauglystės pavidalą, rėkiantį ištisus įsitikinimų pavadinimus ir prašantį iššūkio, kažko priverstinai asmeniško, nors ir ašarinių dujų. Todėl Šarūno žodžiai čia man be galo aiškūs. Būdamas šešiolikos daužiau ‘Tamburo Jazz’ būgnų setą draugelio poeto garaže, grupė vadinosi ‘Kalėduos’ ir dainavom naiviai apie dramatiškus dalykus. Suvariau tik kelias būgnų lazdelių poras, gavau apendicitą nuo alaus ir po to parišom. Nudrabstai visą purvą nuo savęs ant nuzulintų skersgatvių, betoninių sienų, griuvėsių, paupio grindinio. Šitokiu būdu ir atskleidi tiesą kaip pamažėl keičiasi tavo pavidalo ažūras.
Occupy London.
Paklausiau Šaro apie jo pirmuosius individualios kūrybos pasirodymus.
– Reikėtų pagalvoti labai smarkiai… Aš žinau, kad pradėjau rašyti visas tas savo šmutkes Londone. Tada buvau kaip koks baltas lapas naujoje šalyje, neturintis supratimo ką daryti. Tuomet pradėjau kažką škrabalioti ant popieriaus, susipažinau su naujais žmonėmis. Man labai įstrigo vienas koncertas. Aš grojau Londono universitete, buvau tas “occupy London”. Gyvenau su tokiu biču iš Amerikonijos, jis pakvietė ten, sako: “Ai, bus dar laisvos vietos, atvaryk pagroti”. Tai buvo studentų užimtas universitetas, jokių dėstytojų, skulptūros apkarstytos visokiom nesąmonėm, sienos išpaišytos, studentai linksminasi, kaip faina kaip faina. Grojau. Nežinau kiek buvo to džiaugsmo, atsimenu, buvau labai sergantis, smarkiai apsirūkęs ir dar sugebėjau ištuštinti pusę baro. Tai buvo mano pirmas pasirodymas ir aš juo vis dar žaviuosi.
Šarūnas Petrutis papasakojo kaip beleisdamas paskutines dienas Londone užsimanė kažką įrašyti. Turėjo nedaug šlamančių, bet kaip supratau – daug noro. Suskrebeno šiokį tokį mandagų anglišką laišką Abbey Road įrašistams, mat tikėjosi, kad daug nekainuos ir pravarys puikų dylą, bet jie atrašė kažką iš NASA kosminės srities. Tai Petrutis kiek nusivylęs susirado kitą studiją, kuklesnę, ne tokiu skambiu pavadinimu, kur dažniausiai buvo dirbama su visokiomis pogrindinėmis Londono jaunuolių ir imigrantų muzikantų grupėmis. Nusipirko juostas, įrašė dainas. Bet Petručio buhalteriniai reikalai vis dėl to ėmė smarkiai liepsnoti, iškrapštė paskutinius svarus iš kišenių, vos liko kelionei namo į rytų Europą ir taip visas studijos darbuotojų darbas liko neapmokėtas, jo kompaktas bei juostos guli ten. Šarūnas deda viltis, kad laikui bėgant grąžins Londono įrašistams visas kapeikas ir atsiims savo relikvijas.
– Man tai ypatinga, matyt, dėl to istorinio momento, kuomet pagaliau susipynė mano pastangos į vieną ilgą siūlą.
Kalbos. Literatūros ir muzikos šneka.
Atsiminiau vieną veikėją iš Ciuricho, kurio klasikinė frazė šiame kontekste suteiktų žavesio. Pats Šveicarijoje prasimaliau metus. Mentai ten kitokie – šauna į koją už prasižengimą. Confoederatio Helvetica, baltas pliusas raudoname kvadratėlyje, ant šimto frankų pavaizduotas šveicarų dailininkas, skulptorius Alberto Giacometti ir jojo modernūs siurrealistiniai žmogėnai, nuvarvėjusiom kojom. Už tokį pinigą galima dabar nuvažiuoti tik iki Milano. O Ciurichas brangus ir gana necharizmatiškas miestas. Visos subkultūros kažkur išsilaksčiusios, gatvėse niekas negroja gitarom, Alpių gražuolės vaikšto be kelnių, tik su timpom. Darbymetis Ciuriche sukasi kartu su laikrodžio rodykle.
Susipažinau su senu girtuokliu operos solistu Kurtu. Jis kraustėsi iš Ciuricho į Wädenswil’į. Sako nori ramybės. Nors ir vienas gyveno, bet ramybę, matyt, visai kitaip suvokiantis. Senas operos solistas pasišalina iš walk to walk miesto. Padėjau jam perkraustyti baldus. Surinkau knygų spintą ir pastačiau prie lango, idant tai būtų labiausiai apšviestas kambario akcentas. Vėliau šnekėjomės naujajame jo bute, prie stiklinio ovalaus stalo. Tvarkėm kažkokį tičinietišką vyną, kuris jau buvo įsigėręs į pasenusias Kurto lūpas ir visad priminė prikrešėjusio kraujo pėdsakus. Jis gerdavo kasdien. Kartais atrodydavo, jog visą gyvenimą pragyvenęs nerime vis dar nerimauja, tik dabar galbūt už kitus. Jis negalėjo gyventi iš muzikos, tėvas užrašė testamente savo verslą. Sūnau, nustok gyventi iliuzijose, imk tai ką pradėjau aš ir dirbk.
Kurtas mėgino su manimi užmegzti menamą pokalbį, kurio adresatai neva esantys jo bičiuliai, pažįstami ir šiaip žmonės su kuriais jis niekad nerado bendros kalbos. Iš pradžių nepagavau kampo.
– Mano kvaili draugai, – kreipiasi jis, – nežinau kodėl bendrauju su jumis. Jūs nė velnio nieko nesuprantat.
– Ak, Kurtai, kaip šitaip drįsti, kad tave UBS’o antstoliai! – įsijungiu aš į jo žaidimą, pakvatojam sau kaip ne kasdien.
Naujajame bute gulėjo dėžės su šimtais įvairios muzikos kompaktais ir DVD. Radau Django Reinhardt, paprašiau kad užleistų. Jis prisiekė, kad sekantį kartą man apsilankius padovanos Django biografiją angliškai. Pasakiau, kad moku sugroti Minor Swing’ą. Jam buvo labai džiugu, kad domėjausi muzika.
– Muzika yra kalba, kuria gali kalbėtis visas pasaulis, – kartodavo jis kas dešimt minučių.
– Skamba lyg būtų tiesa.
Vilnius. Sėdėjom su Petručiu buvusiame banke, dabartinėje studijoje. Marmurinės sienos pridengtos minkšto porolono lakštais, kitame kambaryje – ištuštintos saugyklos. Atsiminiau banko plėšikus Bučą Kesidį ir Sandensą Kidą. Klausėmės Leonard’o Cohen’o per Marshall kūbą ir jis kalbėjo su mumis lyg tarpininkas. Šaras ir aš puikiai susišnekėjom:
– Do you want some brandy?
– Si, signor.
– Kaip manai, ar turi ryšį literatūros ir muzikos kalba?
– Taip. Šiose kalbose tu atrandi save per pojūčius ir vaizdinius. Kartais man muzika skamba kaip literatūros kūrinys, kartais literatūra – kaip muzika. Labai mėgstu Keruaką, galvoju įsigyti visas jo knygas. Turiu paskutinį romaną “Big Sur” ir man taip skaudu jį skaityti, tai man lyg Jim’o Morrison’o ‘An American Prayer’, ar Sid’o Barrett’o bei Nick’o Drake’o paskutiniai albumai. Tai tiek pat emocionalu, štai kaip galima sugretinti muziką su literatūros kūriniais.
Idėjos gimsta iš nesuplanuotų įvykių.
– Kokia yra tavo kūrybos paspirtis, į ką susitelki kurdamas?
– Man atrodo, jog reikia už kažko užsikabinti, tai gali būti bet kas aplinkui: filmas, eilutė iš kažkokio teksto, idėja iš aplinkos. Tuomet varai nebūdamas tikras kuo visa tai baigsis ir tai vyksta greitai. Aš esu įsitikinęs, jog tai momento dalykas. Nereikia idėjų ilgai laikyti savy, kad ir koks tinginys bebūtum, nes paskui jos trukdo judėti toliau. Muzika yra mano darbas, nuo ryto iki vakaro, ji verda čia, kad ir ką beveikčiau.
– Tavo gyvenimo realybė ar rutina, kurioje gyveni, ar ji paveikia kūrybą?
– Aš bandau patikėti, kad rutina paveikia, bet iš tikrųjų – ne. Idėjos gimsta iš nesuplanuotų įvykių. Aš pradėjau džiaugtis viskuo ką bedaryčiau, todėl kiekvienas momentas man ir yra fantastiškas naujas reikalas.
– Ar tu gyveni folko muzika? Papasakok apie savo muzikos rūšies pasirinkimą.
– Galbūt dėl Dylan’o, Cash’o ir Cohen’o, šitie veikėjai man parodė, kad tu gali veikti vienas ir muzika neturi jokio materialaus pagrindo. Man atrodo, jog visada liksiu toks tradicinis, ties šešiasdešimtaisiais ir septyniasdešimtaisiais. Kiek išgirstu šiuolaikinių atlikėjų, tokių kaip Feist ar net Jack White, jų muzika yra išauginta iš gilių bliuzo šaknų. Visa tai konvertuojasi ir iškeliauja kaip šių dienų garsai.
Šioje šalyje yra daug šviesos
– Aš daug laiko praleidžiu domėdamasis savo dievukais, savo mėgiama muzika, įdomybėmis apie visą tai, nesidairydamas kas vyksta čia. Čia yra daug šviesos. Kurie nori muzikos, meno ir kūrybos, jie tai susiranda ir lieka ten.
Petrutis lėtai, bet įžvalgiai dėsto toliau savo apsireiškimus:
– Aš labai myliu visus Lietuvos folkistus, gal ir nepretenduoju į jų gretas. Labai būna keista kai pakviečia groti į kokį dainuojamosios poezijos renginį… Okey… Aš nelabai rišuosi, groju gitara ir dainuoju savo dainas, bet tai, manau, neturi sąsajos su Lietuvos dainuojamąja poezija. Senesnės kartos dainuojamosios poezijos klausytojai išvis manęs nevirškina. Įsivaizduok kokį Maironį sėdintį dabar ir Petrutis groja savo…
– O Vytautas Kernagis?
– Vytas cool, aš jį labai mėgstu.
(paklausiau apie artimiausius muzikinius ketinimus ir idėjas)
– Well… Aš galvoju įrašyti savo dainas, kurios atkeliaus veltui į jūsų ausis. Internetas. Aš nežinau kas iš vis perka šiais laikais albumus.
– Mantas.
– Kažkoks pereinamas laikotarpis šitoj muzikos bizniukėj.
– Galbūt organizuosi koncertą įrašų pristatymo proga?
– Visų pirma reikėtų gerai išsiblaivyti, įrašyti viską per vieną dieną ir tuomet padaryti kokį gerą koncertą. Tai ilgai neturėtų trukti, man atrodo – pora mėnesių.
Na, gerai laikosi Petrutis. Užklausiau ar nenorėtų turėti grupės.
– Galvoju. Turiu labai puikų smuikininką, kuris karts nuo karto su manimi pagroja ir jis labai puikus muzikantas, jam nereikia nieko sakyti, mes tiesiog grojam. Dar penketas tokių muzikantų, tai būtų kažkas ypatingo. Čia mano svajonė. Aš norėčiau turėti visą orkestrą.
Ši žemė tavo, ši žemė mano. Tikėkis, kad kelionė bus ilga.
Jeigu būčiau Petručio keliaujančio orkestro narys, tai gročiau kokiu obojum. Oh boy, kaip gročiau.
Kažkur skaičiau apie tokį visai gerai žinomą JAV XX a. pradžios dainių Woody Guthrie. Jis savo ramų gyvenimą ir šeimą paliko Texase, ir prisijungė prie Oukių (skurdeivos iš Oklahomos, Indėnai, juodžiai, ar šiaip galo su galu nesuduriantys gyventojai), kurie traukė į Kaliforniją laimės ieškoti. Nors ta laimė dažniausiai baigdavosi juodu darbu cigarečių fabrike ar kasyklose, kol galiausiai vienas iš senų kompanionų persisvėręs per šachtos elevatoriaus turėklus gaudavo galą. Tokių nuotykių ieškotojų atsirado labai daug, ėmė plūsti ir užsieniečių banga iš Europos, Meksikos. Kaip visada, JAV vyriausybė pasitarinėjo tarpusavyje su didžiausiais ginčais ir keiksmais, pietiniai, aišku, vis tiek nesuprato apie ką eina kalba ir šaukė kad grąžintų jiems juodžius, paskui JAV vyriausybė apribojo tokių Oukių teises įkelti koją į tam tikras valstijų teritorijas. Tai Guthrie keliavo po visas valstijas, trynėsi su visais bėdžiais, kartu vartojo alkoholį, klausėsi jų istorijų ir sugrojo apie tai daugybę dainų. This land is your land, Pastures of plenty, Hard travelin’. Ant gitaros buvo užsikleckinęs užrašą ‘This machine kills fascists’. Kai kurias jo muzikavimo manieras vėliau perėmė Dylan’as, mat jaunystėje juo labai žavėjosi. Woody Guthrie iki šiol yra klajūno ir bastūno, riedančio krovininio traukinio vagone, simbolis. Petručio muzikoje visada jaučiu dalį šios istorijos. Ši žemė tavo, ši žemė mano, nuo Kretingos iki Visagino.
– Kaip Keruako, Dylano ir folko idėjos gerbėjui, kelionės tau reiškia daug, tiesa?
– Ahhha… on the road… Labai daug prisikeliavau, tranzavau Lietuvoje ir kitose šalyse. Buvau nukeliavęs pas brolį, į ugnikalnio salą, priklausančią Ispanijai, it was called Puerto del Carmen. Nors aplink – viešbučiai ir turistai, salos gilumoje – vynuogininkai ir visiškai kitokį gyvenimą gyvenantys žmonės. Nusprendžiau nesivelti į turistinį gyvenimą, tai pasiėmiau palapinę ir gitarą. Viena – kuomet keliauji konkrečiai darbo reikalais, kita – kai keliauji dėl savęs, dėl patirties. Nakvynė palapinėje, muzikuoji gatvėje. Galiausiai atrandi savo galvoje žilų plaukų, tačiau išmoksti daug. Matyt daugiausiai energijos reikalauja pats pasiryžimas išvažiuoti. O kelyje visada atsiranda stiprybės ar resursų keliavimui. Po visų kelionių, kai pasižiūriu į tuos žmones, kurie savo atostogas leidžia viešbutyje bežiūrėdami futbolą tai… oh baby…
Petručiui taip atrodo, man taip pat. Prašlifavęs kelis kartus centrinę miesto gatvę vargiai suprasi kokioje šalyje iš viso esi. Miestai jau nebeatspindi šalies. Ji gilumoje. Tie miestai kreivi, atskilę nuo gyvybės, neįsimenantys, kupini butaforijos fotoblykstėms, imitacijos. Architektų bulvarai atiteko sportbačiams, brėžinių linijos – komunalininkams ir tiems siurbimo vamzdžiams. Bulvarai ir jų kritikai – praeiviai, nepasišiukšlinantys vienas prieš kitą. Tai gera vieta susitikti naktį, prie progos išgerti betono oloj su krūva tamsoje šviečiančių neoninių akių ir šikšnosparniais banknotais. Atsargiai, sakau, vienas tau į plaukus pinasi! Pinasi ir vis giliau, net nusistebiu – visai šalia proto, taip arti, kad nė nebūtume pagalvoję.
Miestai visi turi panašumų, todėl manęs nebestebina vakarų Europos didieji ir uostamiesčiai. Visur vienodi makdonaldai ir hašendemai. Kartą vos neišvažiavau į Hanojų, na šis miestas gal ir būtų kažkas naujo. Vietnamiečiai gano savo kiaules, arba veža ryžių maišus ant mopedo, pardavinėja jiems vieniems skanias žuvis ir visokias jūros pabaisas, tai yra nesuklastota. Gal ir mažiau olandų, kurie atvažiuoja pagert savo Heineken’o.
-Ar manai, kad kelionės turi įtaką kūrybai?
-Gal daugiau įtakos turi pačiam atlikimui – po tokių kelionių nebesinori maivytis. Iki šiol kiek aš koncertuoju vis dar esu tokia iškasena, vis dar už tvoros. Suprantu, kad reikia laiko ir pasitikėjimo tuo ką darai. Nėra tokios šalies, į kurią atkeliauji ir pasisemi naujų dainų. Jeigu žinotum apie tokią šalį – galėtum ilgiau ten pagyventi.
…Nuolat galvok apie Itakę.
Ten parvykęs pasieksi tikslą.
Bet kelionės neskubink.
Geriau ji užsitęsia ištisus metus,
Kad pasentum prieš grįžtant į salą,
Praturtėjęs viskuo ką kely gavai,
Nesitikėdamas, kad Itakė tave praturtins…
Konstantinas Kavafis, “Itakė”
Komentarai