Jam skambina “Forbes Asia” redaktorius ir prašo nufotografuoti vieną turtingiausių Kinijos žmonių, kompanijos “NetEase” įkūrėją bilijonierių Ding Lei aka William Ding. Po kelių savaičių “100 Women” žurnalo atstovas informuoja, kad fotografas atrinktas tarp 12-os kolegų iš viso pasaulio mados fotosesijai metiniam leidiniui. Netrukus fotografas “Air Macau” leidinio užsakymu jau skrenda padaryti Kinijos miesto Nandzingo pristatymo. Dar po kelių dienų “trinasi” prie Šiaurės Korėjos sienos, o kitą dieną jau “ragauja” prancūzo įkurtame restorane Šanchajuje. Žinoma, neatsisako galimybės fotografuoti Tibeto aukštikalnėse “Financial Times” pavedimu, išbando savo jėgas, sukurdamas nedidelį filmuką apie Šanchajaus dizainerių duetą “Wallpaper*” žurnalui ir, galų gale, keliauja į Filipinus, kur “nušauna” jų prezidentą Benigno Aquino.
Skamba intriguojančiai, ar ne? Tuo tarpu jau kelis metus Šanchajuje gyvenantis, iš Jurbarko kilęs fotografas Algirdas Bakas pripažįsta, kad jam nelabai patinka dideli miestai, labiau džiugina kelionės provincijoje bei saulės sutikimas ant šventyklos stogo. Algirdas niekada nemėgo stovinčio vandens, netgi tuomet, kai, atrodė, jog sėkmė buvo jo pusėje ir viskas slydo kaip per sviestą. Pusiau atsitiktinai patekęs į Kiniją, fotografas rado čia savo nišą ir šiandien yra vienas paklausiausių regiono profesionalų. Tačiau labiausiai Algirdas džiaugiasi ne sėkminga karjera ar uždarbiu, o tuo, kad jo gyvenime nėra vietos rutinai.
Pradžiai papasakok apie save, kokie ryškiausi atsiminimai iš vaikystės?
Esu Algirdas Bakas, gyvenu ir dirbu Kinijos Šanchajuje. Vienas pirmųjų prisiminimų galvoje sukasi iš pajūrio: su mama, vaikščiodami prie jūros, aptikom laivelį prie kurio galima buvo nusifotografuoti. Atsimenu, kaip kviečiau mamą pasidaryti nuotrauką prie pablukusio užrašo “Šventoji – 86”.
Kas pirmiau sudomino: motorolerio žvakės ar fotoaparato diafragma?
Diafragma. Namuose visada buvo fotoaparatų – tėvas mėgo fotografuoti ir kartais savaitgaliais su vyresniuoju broliu užsibarikaduodavo vonioje, šiukštu prisakę nejungti šviesos. Atsimenu, po namus sklindantį paslaptingą fiksažo ir ryškalų kvapą. Kadangi buvau dar mažas ir vonios alchemijos seansams trūko kvalifikacijos – darbo dienomis ėmiausi ardyti brolio fotoaparatus. Taip pirmą kartą susipažinau su diafragma.
Prieš paimdamas į rankas fotoaparatą, išbandei ir visokių kitokių darbų. Kuo teko užsiimti?
Visokius kitokius darbus bandžiau jau po fotostudijų ir praktikos “Lietuvos Ryto” priedo “Sostinė” redakcijoje. Atsidarius sienoms į Europą, didžioji dalis draugų išvažiavo į Londoną. Kadangi lengvai buvau priimtas į didžiausią Lietuvos dienraštį ir jau įgavęs praktikos fiksuojant “ypatingos reikšmės” įvykius: vietines krepšinio varžybas, autoavarijas ar miestelėnų pasisakymus Gedimino prospekte, nusprendžiau, kad Londono redakcijos laukia mano talento, sėdau į autobusą. Deja, realybė buvo kiek kitokia ir po keleto mėnesių vaikščiojimo po redakcijas ir fotostudijas bei tuštėjant santaupų kapšui – įsidarbinau nuotraukų spausdintoju “Snappy Snaps”. Praradęs viltį gauti fotografo darbą dar dirbau kurjeriu, naktiniu kroviku “Marks & Spencer” sandėlyje, telefoninių tinklų inžinieriumi ir gėlių oranžerijos prižiūrėtoju Norvegijos šiaurėje, kol galiausiai nusprendžiau grįžti į Lietuvą.
Tiesiu taikymu nuėjau pas T.Kaunecką, kuris priėmė asistentu į savo fotostudiją “Ciklopas” – taip buvo paspaustas reset mygtukas mano fotografijos karjeroje ir nuo tada jau nebesiblaškiau. Nors kartais pagalvoju, kad būčiau neblogas stalius.
Lietuvoje jau buvai tapęs gana gerai žinomu ir perspektyviu fotografu, tačiau nusprendei iškeliauti į Kiniją, kodėl?
Turbūt viena priežasčių ir buvo tai, kad pradėjo lengvai eitis ir iš aplinkinių pavyzdžių galėjau nesunkiai nuspėti, kur tas takelis veda. Norėjosi pažaisti su likimu. Turėjau numatęs 2 kryptis: Kongą, kur iš Londono laikų turiu draugą, ir Šanchajų, kur, kaip paaiškėjo, gyvena mokyklos laikų draugė. Pasirinkau Šanchajų, nes nereikėjo tiek daug prieš kelionę skiepytis. (kelionės pradžioje savo įspūdžius Algirdas “guldė” į blog’ą – ore.lt past.)
Kinija – ne pati populiariausia kryptis tarp LT emigrantų, kodėl būtent ten?
Turbūt todėl. Nemėgstu vaikščioti pramintais takais.
Kokie buvo pirmieji jausmai atvykus į Šanchajų?
Daugiasluoksnis miestas, žmonės čia suvažiavę iš visos Kinijos savo auksinių žuvelių žvejoti. Man ne itin patinka dideli miestai, aš iš Jurbarko, todėl daugiausia wow būna keliaujant po provinciją.
Kokie buvo pirmieji tavo žingsniai fotografijos srityje Kinijoje?
Pirmi žingsniai buvo į barą, kuriame nemokamai girdydavo modelius trečiadieniais. Pasiimdavau fotiką ir eidavau megzti pažinčių. Vėliau jau oficialiais kanalais susipažinau su keletu kinietiškų žurnalų redaktoriais – atsirado užsakymų iš Vakarų ir dabar jau darbo netrūksta.
Ar kitoje pasaulio pusėje žmonės vaikšto aukštyn galvomis?
Ha, norėjai pasakyti aukštyn kojomis? Vaikšto ant koju, bet dažnai be galvų.
Ko mes galėtume pasimokyti iš kiniečių?
Tolerancijos dviratininkams.
Kaip atrodo tavo įprastinė diena?
Užsimetu maikoną ir maunu lauk. Nea. Ryte lovoj pasitikrinu paštą, taip šiek tiek prasibudinu. Niekas geriau napažadina kaip naujas užsakymas – išbandymas. Tada padarau mankštą ir sėdu ką nors retušuoti, atsakinėti laiškų, skaityti žinių. Arba važiuoju paremontuoti dviratį. Arba į foto turgų “gelbėti” kokio benamio seno fotoaparato. Visos dienos skirtingos, neturiu rutinos.
Ar turi savo mėgstamą kinišką patiekalą, ar, kaip dauguma ekspatų, mėgsti europietišką virtuvę?
Žinok, yra bent keletas. Mėgstu medžių ausis, tokie juodi grybai, kaip kerpės auga ant medžių, todėl vadinasi medžių ausys. Patinka Sičuanio provincijos virtuvė, nemažai gerumynų čia, bet kiniškai valgau ne daugiau 3 kartų per savaitę. Ypač po paskutinių viral video apie “Gutter oil”.
Kuriais kadrais ypatingai didžiuojiesi?
Ypatingai nesididžiuoju nė vienu. Buvo smagu, kai mano istorija apie naują komunistų partiją pakliuvo ant “Financial Times Weekend” viršelio, bet visada atrodo, kad galima buvo geriau.
Žinau, balansuoji tarp mados, spaudos ir vestuvių fotografijos. Gana keistas derinys, ar ne?
Mados nusprendžiau nebefotografuoti, man tai per daug svetima stichija. Kiekvieną kartą per fotosesiją jausdavausi kaip serviso mechanikas Vienos baliuje. O va sėdėdamas kalnuose ant šventyklos stogo ir laukdamas, kol iš rytinio kampo patekės saulė, jaučiuosi kaip namie. Visa kita, kaip sakė Annie Leibovitz: “Its just a life through a lens”.
Kokį žmogų ar reiškinį labiausiai norėtum nufotografuoti?
Norėčiau nufotografuoti ekologinį projektą, kuris gerai trinkteltų žmonėm per nuovoką ir priverstų juos susimąstyt. Tik matyt būsiu bent 100 metų pavėlavęs…
Mėgsti muziką ir pats nevengi paimti gitaros į rankas. Kas pastaruoju metu labiausiai pataiko į dūšią?
Paskutinį kartą virpėjo klausantis Kurak gyvo koncerto “Opus 3”, gaila tik, kad Eglė (Sirvydytė – ore.lt past.) ten mažai dainuoja, jos balsas man tiesiai tiesiai sminga.
Komentarai