Tarptautinis Naujos Dramos festivalis Berlyne, Schaubühne teatre, pristatė šiuolaikinės dramaturgijos tekstus iš viso pasaulio. Festivalio tema šiais metais nagrinėja privataus gyvenimo, meno ir politinės atsakomybės sankirtos taškus, o atrinktuose spektakliuose svarstoma, koks turėtų būti menininko politinės atsakomybės mąstas? Ar menas gali ką nors pakeisti?
Festivalis atidarytas kultinio Roberto Bolaño romano „2666“ scenine adaptacija. 2003 m. parašytame kūrinyje autorius nagrinėja pragaro židinius – tarp pasaulio metropolių įsigalėjusį terorą, nacistinę Vokietiją, konfliktus Lotynų Amerikoje. Meksikos miestas Santa Teresa savo didžiausiu žmogžudysčių procentu tampa įvykių epicentru. Jame be perstojo dingsta moterys, o atsiųstas amerikietis reporteris, anot redaktoriaus, turėtų aprašinėti sportą, o ne kelis šimtus žuvusių „Gvadelupės mergelių“. Jeigu tai ne baltųjų ir tamsiaodžių vyrų karas, tada tai niekam neįdomu, jau geriau sužinoti futbolo varžybų naujienas. Tuo tarpu keturi akademikai ieško vokiečių rašytojo Benno von Archimboldi, kuris net nenori būti rastas ir todėl pasirinko tokį slapyvardį. Poezijos, detektyvinės istorijos ir šiuolaikiškos tragikomedijos formų raižomas naratyvas apjungia vieną didelį troškimą – norą dingti iš šio pasaulio, pasitraukti, susinaikinti, ištrinti savo tapatybę iš kitų atminties.
Antrasis matytas spektaklis – ispanų rašytojo ir režisieriaus Rodrigo García Daisy (tikslaus lietuviško vertimo dar reiktų gerai paieškoti, nes „Saulutė“ skamba pernelyg banaliai). Sykį Vilniaus teatro festivalyje „Sirenos“ jau viešėjęs dramaturgas ir režisierius savo spektaklį pradėjo monologine forma išsakomais pamąstymais apie kalbą, ženklų ir daiktų paskirtį (drambliai yra skirti zoologijos sodui, narcizai – veidrodžiams, moterys – „dulkinimui“, futbolas – kad būtų apie ką kalbėti). Vandens slidėmis apsiavęs pasakotojas porina, kaip jis yra pasiruošęs užmušti žmogų, į jo smulkmeniškai apgalvoto kiekvieno žodžio žinutę atsakantį analfabetišku šypsenėlės ženklu. Peržiūrėjęs draugų sąrašą ir nusprendęs ištrinti tuos kontaktus, kurių adresatas jam nors kartą per gyvenimą atsakė šypsenėle, nuleido rankas: tokiu atveju reiktų pašalinti visus draugus, o juk tai neįmanoma.
Lingvistikos skrodimas buvo lydimas vokiečių filosofo G. W. Leipnizo vizitų, disko muzikos, vaiduoklių apsilankymų, o baigiamas atsiradusio dialogo partnerio uždusinimu motociklo dūmais. Galbūt visiškas atvirumas ir tarpusavio supratimas ir nėra įmanomas? Galbūt mūsų kalba nėra visagalė ir vietoj to, kad padėtų susikalbėti, iš tiesų mus klaidina savo semantinėse džiunglėse? Klausimus, o ne atsakymus pateikiantis spektaklis alsavo mačizmu ir brutalumu, derinamu su lingvistine ekvilibristika ir gyvai grojančiu kameriniu kvartetu.
Teatrą, instaliacijas ir vizualius menus derinančių sutuoktinių Rabih Mroué ir Lina Saneh režisuotas spektaklis „33 RPM ir kelios sekundės“ (33 RPM and Few Seconds) kalba apie šiuolaikinius konfliktus Libane. Ar individuali mirtis gali nuspausti revoliucijos ginklo gaiduką? Ar socialinė medija gali skatinti pozityvius pokyčius? Koks menininko vaidmuo politikoje?
Jauno aktyvisto Diyaa Yamout savižudybė 2012 m. sudrebino politinį Libano landšaftą. Dėl asmeninių, o ne politinių priežasčių palikęs pasipriešinimo lauką jaunuolis sukėlė begales diskusijų socialiniuose sluoksniuose. Realia istorija pagrįstas spektalio naratyvas yra inovatyvus savo pasakojimo būdu. Scenoje nėra nei vieno aktoriaus, užtai pilna virtualių pasakotojų socialinio Facebook tinklo ekrane, kuriame vos spėjame sekti fb komentatorių pastangas atpainioti detektyvinę istoriją. Scenoje tik kompiuteris, plokštelių grotuvas ir televizorius. Paklausti, kodėl ši instaliacija nerodoma muziejuose ar galerijose, Rabih Mroué ir Lina Saneh atsako, kad būtent teatro auditorija padaro šį kūrinį spektakliu. Jos interakcija ir gebėjimas nuo pradžios iki gali išžiūrint spektaklį susidėlioti siužetą iš koliažiniu principu pateikiamos istorijos yra be galo svarbus ir todėl menininkai atsisako bet kokio pasiūlymo rodyti šį kūrinį galerijose ar šiuolaikinio meno centruose, nors jis ten irgi puikiai tiktų.
„Mėsa“ (The MEAT) – taip buvo užrašyta raudonomis raidėmis Montrealyje, ant sienos viešbučio kambaryje, kuriame keturis mėnesius gyveno Eric Clinton Newman, žinomas Luka Rocco Magnottos vardu. Kanados pornografijos aktorius ir modelis, tapęs kanibalu žudiku, ieškomas tarptautiniu mąstu, 2012 m. buvo pagautas Berlyno interneto kavinėje. Luka Magnottos gyvenimas, nepamirštant ir kelių jo susikurtų internetinių tapatybių, tapo atspirties tašku režisieriui Thomas Bo Nilssonui, sukūrusiam instaliaciją „Mėsa“. Nors akcijos apraše skelbiama, kad ji truks be perstojo 240 valandų, tačiau iš tiesų paskutinis seansas baigiasi apie pirmą valandą nakties, taigi, aktoriai vistik gauna galimybę atsipūsti. Instaliacijoje veikia 60 performerių, vaidinančių fragmentuotoje visatoje, apleistų kambarių labirintams sukuriantiems ištisą porno ir šiukšlių kultūros visatą.
Bilietą iškeitus į geltoną apyrankę, galima sugrįžti į keturias valandas trunkantį seansą dar tris kartus. Pirmasis įėjimas iš tiesų buvo įspūdingiausias – vis klaidžiojau po teatro studijos teritoriją, nerasdama įėjimo į instaliaciją. Pasirodo, įėjimas prasideda ties greito maisto kiosko durimis. Už jų – koridorius, jame kiekvieną žiūrovą už rankos pačiumpa kaukėtas „gyvūnas“ ir nusiveda į barą. Tada jame lankytojas paliekamas gurkšnoti arba smalsaujant keliauti kambarių labirintais. Pigius amerikiečių hostelius primenantys kambariai, grimerinė, karaokė, mažas striptizo klubas, apatinių parduotuvė ir užkaboriai, į kuriuos patekęs jautiesi, lyg slapta pažiūrėjęs pro rakto skylutę. Chalatuoti vaikinai, prirakinta prie lovos sekso auka, čipsų jūra užsiklojęs pankas – čia gali rasti viską, kartu su pornografiniu video, kurio kaukėtas lateksto herojus, įtariama, galėjo būti pats Luka.
Ką duoda tokios patirtys? Viena vertus, sugrąžina į misterijos laikus, su daugybe veikėjų ir ilgai trunkančiu veiksmu, kurį žiūrovai patiria patys keliaudami nuo scenos prie scenos. Antra vertus, paverčia žiūrovus aktyviais proceso dalyviais. Gryžus trečią kartą, striptizo šou ką tik buvo pasibaigęs, karaokę dainavo rožines pėdkelnes užsitempęs tamsaus gymio vyrukas, o kituose kambariuose žiūrovai šnekučiavosi su aktoriais sėdėdami ant apšnerkštų fotelių arba matuodamiesi apatinius. FIND tikslas pasiektas – rasi tiek, kiek ieškosi. Svarbu žinoti, kur ir kada tai gali padaryti.
Komentarai