Žaliosios Medinės Ožkos rezoliucijos

Naujų metų pradžia – darbymetis smegenims, reziumuojančioms praėjusių metų pasiekimus, nuopolius ir klijuojančioms naujus planus. Kol viešojoje erdvėje nuolat plaukioja 2014 metus įrėminančios ir 2015-iesiems pažadus antspauduojančios rašliavos, garsiai siūlau penkias, kiek kitokias vizijas – apžvalgas prasidėjusiems metams.

Vizija #1 – Gerbti savo kaimynus

Turbūt pirmosios šio pažado kuriamos asociacijos – laiku patildyta garsiai grojanti muzika ir pagalba laiptinėje sutiktai močiutei užtempiant bulvių maišą į penktą aukštą. Kilnu ir pilietiška, tačiau šalimais išsikerojo piktžaizdė, apimanti ne tik savą kiemą. Oficialiais Jungtinių Tautų Organizacijos duomenimis, metus besitęsianti Ukrainos krizė jau pareikalavo beveik 5000 gyvybių. Virš 10 000 žmonių buvo sužeista, o geltonai mėlyna tragedija palietė beveik 2 milijonus vaikų. Apeliuoju ne į narsą, iš grindinio išluptus akmenis ir žygį į Ukrainą už taiką – apeliuoju į sąmonę. Nors žiniasklaidoje (ypač Lietuvos) bene dažniausiai eskaluojama tema – Ukrainos krizė, dažnas, panašu, jau linkęs susigyventi su šia problema. Perversmas Kijevo Maidane mums sukėlė šoką, tačiau pastarasis jau sklaidosi. Nebe naujiena, nusibodo. „Ir šuo kariamas pripranta“ – gal nesipratinkime prie šio vaidmens?

Artūro Morozovo nuotr.

Tiesa, neapsiverstų liežuvis sakyti, kad toks procesas vyksta visos Lietuvos mąstu – tikrai ne. Užtenka pažvelgti į Prezidentę ir susipažinti su jos dar rugsėjį išsakyta nuomone. Pastaroji buvo kritikuota tiek nacionalinėje, tiek tarptautinėje plotmėje, tačiau ji – tvirta, teisinga ir reikalinga, ypač Ukrainos žmonėms. Ir vistik ironiška: dar kartą rašau apie Ukrainą, Putinas spaudos konferencijoje kalba apie girą, Prancūzija neapsisprendžia dėl „Mistral“ ir mini sankcijų Rusijai atšaukimą, o ukrainiečiai šąla, alksta, žūna. Paremti – realu. Išgelbėti – utopiškai sudėtinga. Kalbėti ir, svarbiausia, nepamiršti – privalu.

Vizija #2 – Parašius, perskaityti du kartus

2014-ųjų pabaiga buvo itin skalsi intrigomis internete. Paskutinėmis lapkričio dienomis sprogo atlikėjos Jazzu kantrybė, o jau po kelių dienų politikė Rasa Juknevičienė internautus supykdė ne itin apgalvotu komentaru. Oh, not again. Pasisakymai internetą suskaldė į peikiančius ir palaikančius. Tikiu, bene savaitę trukę intensyvi šių leptelėjimų “analizė” viešojoje erdvėje dažną pradėjo erzinti. Senos temos n kartų išlinksniuotu aspektu nebeklibinsiu (tegu ilsisi), o tiesiog atkreipsiu dėmesį į tai, kaip minėtos asmenybės tvarkėsi su kilusiais konfliktais.

Nesu Jazzu fanas, nei antifanas. Pritarti tokiai komunikacijos formai – sunku, nors ją įžiebusios aplinkybės – gana teisingos. Bene garsiausiai šią situaciją nušvietę darbai – muzikos žurnalisto Ramūno Zilnio publikacija ir jo kolegos Karolio Vyšniausko nuomonė. Atšalus emocijoms į akis krenta nebe kiek per stipriai išsakytas Justės Arlauskaitės požiūris į tuos, kurie tokių epitetų lyg ir nusipelnė, o atlikėjos pasirinkimas nesitaikstyti su nuomone jos nenaudai. Jeigu trumpiau: anot Jazzu, dainininkei pritaręs R.Zilnys – vienintelis tikras muzikos žurnalistas Lietuvoje, o nors ir aštriai, bet kultūringai savo poziciją išsakęs Karolis Vyšniauskas – abejotinas, iš atlikėjos reklamą besidarantis, juoką keliantis ir normaliems žmonėms nerašantis kritikėlis. Nesunku suvokti, kad tai – principingas ir labai emocingas nesugebėjimas išlipti iš konfliktinės situacijos ir drabstymasis purvais nukrypstant į asmeniškumus. Lietuvoje turime tik kelis muzikos žurnalistus, nes jeigu apie mane rašo prastai – ji(s) ne muzikos ir ne žurnalistas(ė).

 

Kiek švelnesnė situacija – buvusios Krašto apsaugos ministrės Rasos Juknevičienės fronte. Nekaltai, bet vis dėlto paskatinusi religinę nesantaiką, politikė ją kritikuojančiųjų nepuolė. Tiesa, sausai iš šios situacijos jai išbristi taip pat nepavyko – skystai skambantys pasiteisinimai, kad dėl visko kaltas neįvykęs copy paste procesas ir nebaigta žinutė; vėliau, kad nuotraukoje esantis žmogus sukėlė tik šviesias mintis ir paskatino maldai, Rasą Juknevičienę sekančios auditorijos neįtikino. Sveikintina tai, kad politikė lyg ir nuoširdžiai pripažino savo klaidą ir dėl jos atsiprašė, o „… bet mintys kyla įvairios“ tapo plačiai internetuose paplitusiu pokštu.

Kaip yra aišku, kas mano sraute laimėjo „gebėjimo susitvarkyti su šūviu pro šalį“ prizą, taip po truputį darosi aišku, kad pažadas savo rašliavą perskaityti du kartus yra pravartus ir naudingas dalykas, nes mintys, vis dėlto, gali kilti įvairios.

Vizija #3 – Pažinti Lietuvą

Paliekame negatyvumo liūną. Autoritetą pasaulyje turintis verslo leidinys „Forbes“, siūlydamas 3 vietas, kurias vertėtų aplankyti 2015-aisiais, tarp Juodkalnijos ir Namibijos įterpė Lietuvą. Nors leidinys koncentruojasi ties UNESCO Pasaulio paveldo sąrašu – mes tai jau matėm. Juk mūsų krašas, nors ir nedidelis, bet turtingas ne tik įvairiuose sąrašuose vertinamomis vietovėmis. Metas Gariūnų turgavietę primenančią Basanavičiaus gatvę Palangoje iškeisti į ramybe almančius Druskininkus, o iki pūslių numindžiotą Gedimino prospektą Vilniuje į, pvz., paslaptingą Anykščių šilelį. Asmeniškai mane paveikusi paskata – Manto Bartuševičiaus žygis aplink Lietuvą, o asmeninis taikinys – Dzūkija ir Suvalkija.

Džiugo Ambrazevičiaus nuotr.

Vizija #4 – Tikėti Lietuvos alternatyviosios scenos atlikėjais ir juos palaikyti

Iškart atsiprašau už maksimalų subjektyvumą – paminėsiu tuos, kurių kūriniai dažniausiai sukosi mano ausinėse praėjusiais metais.

ba. Žvelgiant iš šono, 2014-ieji šiai grupei – daugiau nei pasisekę. Metų pradžioje pristatytas laisve sprogstantis „Sugebėt pasikeist“ vaizdo klipas artėja link pusės milijono peržiūrų (taip pat – 1-oji vieta ir 5 tūkst. litų „Klipvid“ konkurse). Įrašų kompanijos „Partyzanai Pop“ išleisti 100 vinilinės plokštelės „Pasikeist“ egzempliorių buvo išluoti per kelias dienas, o turo po Lietuvą metu salės – pilnos. Derėtų pridurti, kad greitu metu bus išleistas pilnas „Rasti/Pasiklysti“ albumas, o grupės vedlys Benas Aleksandravičius LRT Opus eteryje šiuo metu turi savo laidą – „Red Rose Radio“. Nors pats Benas yra minėjęs, kad skaičiai jam mažai terūpi, bet sunku nuslėpti, kad jie byloja apie pavydėtinai sėkmingai pastatytą pamatą tolimesnei karjerai. Nors didelį emocinį krūvį turinti ba. kūryba – suprantama ne kiekvienam (duodu ranką nukirsti, kad kam nors tikrai yra išsprūdę kažkas panašaus į „ai, hipsteriai“), bet ginčytis dėl grupės sėkmės yra bene tas pats, kas Don Kichotui kovoti su vėjo malūnais. Benas stagediveina, minia rėkia ir purtosi iš malonumo – kam parama tam, kuriam ir taip viskas klojasi puikiai? Turbūt tam, kad ba. rūpi ne skaičiai ir masės, o individualus grįžtamasis ryšys iš kiekvieno grupės fano.

Brokenchord. Nors Nyderlanduose, Karališkoje Hagos konservatorijoje besimokantis Ernestas Kaušylas gimtinėje groja retai, jo tiesiog neįmanoma pamiršti. Praėjusių metų pradžioje Lietuvoje viešėjęs Bonobo koncerto apšildymui pasirinko būtent Brokenchord; 2011-aisiais išleistas Radiohead atliekamos dainos “Give Up The Ghost” remixas nesensta, taip pat – ir 2010 metais britų įrašų kompanijoje „Black Acre“ išleistas pirmasis atlikėjo EP „Bluestar“. Ką tik Brokenchord savo naujus garsus transliavo žymiosios Mary Anne Hobbs laidoje „6 Music Recommends“. Daug informacijos apie šį elektronikos žanro atstovą neišgūglinsi, tačiau pastarojo pažinimui yra alternatyva – klausyti, klausyti ir dar kartą klausyti.

FUME. Kaip ir ba., FUME jau esu minėjęs, tad pernelyg daugžodžiauti nederėtų.  Pernai gyvai girdėtas tik du kartus – festivalyje „Sūpynės“ ir pirmadieninės vakaronės „Minimal Mondays“ metu. Vienu metu ir norisi daugiau, ir tuo pačiu aplanko džiaugsmas, kad gyvai tai stebi ir girdi retai: ilgai kauptos emocijos, pagaliau sulaukus, maksimaliai taškosi malonaus grūzo salvėmis. Iš pažiūros labai ramus, net kuklus, tamsios alternatyvos atstovas ir Burial‘o kuriamas emocijas primenantys garsai: šokių FUME pasirodymuose nebus – veikiau ore sklandys asmeniniai egzistenciniai svarstymai.

Pamenu, po „Sūpynių“ festivalio atlikėjui feisbuke asmenine žinute išbėriau nuoširdžią ovaciją, o jis pažadėjo, kad bus dar. Neapgavo: po favoritinių Borealis – Love remixo, „Sūpynėse“ dovana klausytojams tapusio kūrinio Occula pasirodė Moby – Natural Blues reworkas ir collabas su grupės Karma vokalistu Kazimieru Likša kūrinyje Tired (Aš Pavargau). Metų pradžia nenuvilia – su atlikėju paskendau “Švytėjimų” šešėliuose.

https://soundcloud.com/fume-musik/fume-minimal-mondays-20141201-lrt-opus-uncutfreedl

Napo. Dar viena perspektyvi ir talentinga jaunystė – Leonas Rėčkus. Unikaliai ne tik Lietuvos mąstu skambantis rave r&b (taip jis įvardina savo atstovaujamą muzikos stilių) neatsiejamai primena vasarą – kaip atlikėjas, gelbėjęs „Red Bull Music Academy“ steidžą „Positivus“ festivalyje ir kūręs pirtį pirmąją „Sattos“ naktį. Be pasirodymų klubuose, baruose, open airuose NapoLeonas nuolat iš kūrybinės materijos lipdo naujus elektronikos šedevrus. Dar švieži asmeniniai favoritai: lapkritį pasirodęs ilgai kurptas ir paties Leono labai lauktas EPImproving Ourselves“, kuriame žvilga kokybė tiek garsuose, tiek jų apipavidalinimuose bei trys jungtiniai kūriniai Baltijos šalių elektroninės muzikos prodiuserius vienijančio projekto Baltic Trail 2014 metų rinkinyje. Talento ir pastangų sintezė, inspiruojantys live pasirodymai spaudė ryškius Napo pėdsakus 2014-ųjų alternatyvios muzikos scenoje, tikiu, spaus ir jau prasidėjusiuose.

Without Letters. Statulėlių „Metų proveržis“ ir „Metų alternatyvos“ nominantai pas M.A.M.A., vinilinės plokštelės „Self-titled“ išleidimas, anglų dueto Mount Kimbie apšildymas, dalyvavimas festivaliuose „Tallin Music Week“, „Tartu Music Week“, „Sūpynės“, „Granatos“, „Satta“, šūsnis nefestivalinių koncertų = intensyvūs sunkiai vienam muzikos stiliui priskiriamos grupės metai. Mano kompetencija dar per “jauna” skambioms ir sunkiai virškinamoms muzikinėms traktuotėms, tad tiesiai šviesiai – Without Letters velka. Tiek „Sūpynėse“ dienos metu, tiek „Sattoje“ jau gerokai sutemus; tiek uždaroje “Lofto” dėžutėje, tiek neslegiančioje atviroje erdvėje. Būgnai ir gitaros, persipynusios su elektronika bei Fingalick‘o vokalu, yra gardi kombinacija, kartais apgaulingai klaidinanti grupės nepažįstantį klausytoją priedainio/dropo/kūrinio pabaigos atžvilgiu. Kalbant ne tik apie muziką, Without Letters puikiai komunikuoja su savo publika, o tai geras bruožas akistatoje su ne tik ausimis klausančia auditorija. Pačioje metų pabaigoje nuolatinėmis metamorfozėmis gyvenanti grupė raportavo, kad 2015-ieji jiems prasideda su rimtais planais. Ką gi: seku, laukiu ir linkiu sėkmės.

Vizija #5 – Stay positive.

Nesinori rašinio pabaigti savižudybių ar depresija sergančių žmonių statistika – nėra sunku suprasti, kad gyvename šalyje, kuri gana dažnai prasilenkia su sąvoka „laimė“. Apsimetimas motyvacijos treneriu – taip pat prastas variantas (pastarųjų dienų feisbukas puikiai vaidina šį vaidmenį: pavyzdys nr.1, pavyzdys nr. 2, pavyzdys nr. 3, pavyzdys nr. 4), tad paprasčiausiai: 2015-aisiais linkiu kuo daugiau vis kažkur išbyrančio optimizmo ir klaũsymo, žiūrėjimo, lietimo, uodimo, ragavimo bei, žinoma, vertinimo.