Alina Orlova: “Sunku būtų “išsirengti” labiau”

Mūsų padangėje šviečia labai daug žvaigždžių. Vos tik pasirodo kelis kartus TV ekrane ar išsispausdina blizgiame popieriuje – iškart į dangų. O ten tokių daug ir visos stengiasi vieną kitą užtemdyti savo spindesiu. Taip stengiasi, kad dažnai pamiršta, kodėl ten pateko ir tampa tiesiog “visuomenės veikėjais”, nors nelabai aišku, ką jie, be raudonų kilimų mindymo, veikia. Alina Orlova lyg ir galėtų būti vienu tų “veikėjų”, tačiau ji mieliau mindo miesto grindinį ir kasdienybėje sąmoningai temdo savo natūralų spindesį. Todėl ji viena nedaugelio žinomų LT atlikėjų, kurios kūryba ir persona mus domina.

Netrukus pasirodys trečiasis Alinos albumas “88” (neskaitant koncertinio “LRT Opus Live” įrašo). 1988-ieji… žemės drebėjimo Armėnijoje metu žūna virš 60 tūkst. žmonių, teroristai susprogdina “Pan Am” lėktuvą virš Škotijos, Amerikos miestuose sparčiai plinta krekas, Lenkijoje vyksta “Solidarumo” streikai ir demonstracijos, Sovietų kariuomenė pasitraukia iš Afganistano, INXS “Need You Tonight” skina MTV apdovanojimus, Dustin Hoffman ir Tom Cruise duetas vaidina “Rainman”, o B.Bertolucci “Paskutinis imperatorius” susišluoja 9 Oskarus.

Nepriklausoma scena tais metais tiesiog klesti – leidžiami dabar jau klasika tapę albumai: Sonic Youth “Daydream Nation”, Pixies “Surfer Rosa”, My Bloody Valentine “Isn’t Anything”, Galaxie 500 “Today”, Dinosaur Jr “Bug”, Kino “Gruppa Krovi”, Jane’s Addiction “Nothing’s Shocking”, Cocteau Twins “Blue Bell Knoll”, The House of Love “s/t”, Red Temple Spirits “Dancing to Restore an Eclipsed Moon”, R.E.M. “Green”, Nautilus Pompilius “Князь тишины”, Rapeman “Two Nuns and a Pack Mule”, The Sugarcubes “Life’s Too Good” ir kt.

1988-aisiais tuometiniame Sniečkuje (dabar – Visaginas) lenko ir rusės šeimoje gimsta Alina Orlovskaja, kuri po kelių dešimtmečių su savo debiutiniu albumu “Laukinis šuo Dingo” ir kiek sutrumpinta pavarde netikėtai patenka į “dangų”. Šiemet “Tallinn Music Week” kataloge atlikėja lyginama su Arctic Monkeys, kurių karjerą išsuko internetas ir iš lūpų į lūpas perduodama žinia, o jos kūryba gretinama su CocoRosie, Cocteau Twins, Antony and the Johnsons ir kitais.

Klausomės jau visiems žinomo “Sailor”, taip pat kelių iki galo nesuvestų kūrinių, kuriais Alina pasidalino pokalbio metu – skamba tarsi primiršta sena gera synth pop kasetė iš tų pačių… 1988-ųjų. Išgirdus vieno kūrinio klavišų tembrą, mintyse iškart iškyla baroque pop diva Kate Bush. Na, bet ateik ir albumo pristatymo koncertus Vilniuje bei Kaune ir išgirsi pats, o mes kalbamės su viena “perspektyviausių” mūsų padangės žvaigždžių.

Koks galėtų būti šio pokalbio garso takelis?

Šiuo metu groja Leyland Kirby “We Drink to Forget the Coming Storm”.

Balandžio pradžioje pristatai savo naują albumą – trečias kartas nemeluos?

Meluos ir trečias. Juokauju, bet įraše viskas kažkiek melas – atkartota, sukarpyta, sudėliota naujo pasaulio iliuzija. Galima sakyti, tai žaidimas, vaistas sau ir gal dar kažkam. Naivi tuštybė ir tuščias naivumas. Visas procesas truko apie pusmetį, todėl santykis su dainomis su laiku keitėsi – pradžioj tokios artimos, jos auga, tolsta, nusitrina. Sunku jas išgirsti naujomis ausimis. Todėl ir sakau – nesiimu vertinti, man tai per daug sudėtinga. Albumas gerokai labiau elektroninis, tas tiesa.

Viename interviu prisipažinai, kad naujasis įrašas vis dar neturi pavadinimo. Iki pristatymo liko kelios dienos, kada “krikštynos”?

Neseniai teko sugalvoti – “88”. Mano gimimo metai, dvi aštuonetų-begalybių kilpos arba tiesiog – skaičius, nieko daugiau.

Koncertų anonsuose rašoma “Alina Orlova tituluojama kaip viena įdomiausių ir perspektyviausių atlikėjų Lietuvoje”. Praėjo 8 metai po to, kai “A.LT” apdovanojimuose tapai “Metų proveržiu”, netrukus išleisi jau trečią albumą ir vis dar “perspektyviausia”?

Taip, juokina ir mane ta niekada neišsipildanti “perspektyva”. Lyg amžinas pažadas. Pati nesuvokiu rimtai epitetų, naudojamų man aprašyti, jie mane vienodai glumina. Paprastai nesijaučiu turinti kažką bendro su visais tais apibūdinimais, tačiau jie, matyt, neišvengiami, norint užsiimti tuo, kuo užsiimu.

Tavo muzika, atrodytų, skirta labiau kamerinėms erdvėms, kaip jauteisi “M.A.M.A.” apdovanojimuose Kauno arenoje?

Įdomiai jaučiausi ten. Patiko stebėti užkulisius – kažkuo priminė pasiruošimą didelei mokyklos šventei – šokėjų, garsistų minios, dekoracijos važiuoja, grimas ir prakaitas. Pats pasirodymas šiek tiek neramino, dainą atlikau pirmą kartą, o dar tokiose neįprastose man sąlygose. Bet buvo savotiškai smagu.

Vietinė bulvarinė spauda turbūt mielai “išrengtų” tave, bet dažniausiai “kalba” tik muzika. Sąmoningai vengi tuštybės mugės podiumo?

Tai, ką groju, jau pakankamai nuoga, man sunku būtų “išsirengti” labiau. Įdomu, kad sąvoka “bulvarinė spauda” šiame interneto amžiuje ima prarasti prasmę, nes visa žiniasklaida yra kažkiek bulvarinė. Abejoju, kad esu potencialiai įdomi šio žanro rinkai, o ir pati esu per jautri šitiems dalykams. Tiesa, norint groti koncertus ir gyventi iš muzikos, kažkiek visgi tenka naudotis žiniasklaidos paslaugomis.

Tavo kūryba labai asmeniška. Lietuvoje nėra įprasta atvirai demonstruoti savo jausmų, o daugelis tavo koncertų primena savotišką terapiją, kurios metu kiekvienas klausytojas kviečiamas atsiverti bent jau sau. Turint omeny, kad muzika po truputį užima bažnyčios vietą, ar neslegia savotiška mesijaus atsakomybė?

Muzika visais laikais turėjo terapinę, transcendentinę galią žmogui, per ją jis pamiršta save ir įsigyvena į garsų kuriamą jausmų iliuziją, lyg į kitą pasaulį. Muzikantas yra savotiškas transliuotojas, todėl man svarbu mokėti atsiverti, pasiduoti, leisti įvykti dalykams. Grojant gyvai kartais tai tikrai nelengva, reikia mokėti “įsijungti” nepaisant aplinkybių. Mintys apie atsakomybę, klausytojų lūkesčius ir kritiką tam labiau kenkia, nei padeda, todėl stengiuosi negalvoti apie tai, ką pagalvos kiti. Tiesiog kurti, groti galbūt tik taip, kaip moki, bet iš tikrųjų.

Šiandien banaloka kalbėti apie muzikos žanrus, bet tavo FB paskyroje nurodytas apibūdinimas “alternative folk”. Ar iš tikrųjų jautiesi liaudies muzikos atstove?

“Alternative folk” apibūdinimas, man rodos, liko dar iš myspace’o laikų, ten kurdama profilį turėjau pasirinkti stilių, nemąsčiau per daug. O ir dabar nelabai žinau, kas paskyrose nurodyta ir koks gi tas tikrasis mano žanras. Kai pagalvoji, tai visi muzikantai yra tam tikra prasme liaudies muzikos atstovai, juk muzika kyla ir skleidžiasi liaudyje.

TV laidos “Pasivaikščiojimai” esi lyginama su M.K.Čiurlioniu, nes ne tik kuri muziką, bet pieši. Ar vis dar paimi į rankas plunksną, teptuką ar pieštuką?

Neseniai ant sienos pasikabinau M.K. Čiurliono portretą. Tokia nerimastinga elegancija jo veide. Man jis – lietuviškos melancholijos simbolis. Piešiu dabar retai, beveik vien užrašų knygutėse. Pamečiau šitą giją kol kas.

Vienas ryškiausių jaunųjų Lietuvos muzikos balsų Benas Aleksandravičius iš ba. net nebaigė vidurinės. Alina Orlova baigė, bet toliau studijuoti nepanoro. Tavo nuomonė apie švietimo sistemą gana neigiama. Kas daroma ne taip?

Studijuoti planavau, bet nepavyko įstoti ten, kur norėjau, o paskui nebebandžiau. Mano santykis su švietimo sistema gana asmeniškas, kaip, beje, ir visi mano santykiai su pasauliu. Mokyklos sistema mane slėgė, ypač vyresnėse klasėse, nes panašėjo į beprasmę nelaisvę, kalėjimą, iš kurio labai norėjau ištrūkti. Nežinau, kiek čia būta mano paaugliško laisvės troškimo ir kategoriškumo, bet kartais iki šiol džiaugiuosi, kad nebereikia ten eiti. Nekalbu apie žmones – aišku, buvo gražių žmonių, įdomių dalykų, bendrumo jausmo, nuotykių, bet pati “zonos” atmosfera, mokslo programos kietakaktiškas “teisumas”, jos atsiribojimas nuo aktualaus gyvenimo, dvylika metų diena iš dienos į galvas sandėliuojamos tariamai būtinos žinios paliko slogų įspūdį. Kita vertus, negaliu pasakyti, ar įmanoma ir kaip tai pakeisti, juk esu tos sistemos dalis, jokios kitos man neteko patirti.

Foje dainavo “Tu liūdėt nebijok, nes tiktai liūdesy – sielos džiaugsmas”. Tavo dainos persmelktos melancholija ir minoru. Liūdėti ne tik nebijai, bet, atrodo, šioje būsenoje randi sielos ramybę?

Liūdesys jausmas, kaip ir bet koks kitas, tik galbūt gilesnis, svarbesnis žmogui, nes ten slypi jo mirtingumo paslaptis ir grožis. Melancholija gydosi pati savimi, menas juk tiesiog paskendęs joje. Muzikoje išreiškiu tai, kas kitaip neišsakoma. O minoras ypatingai gražiai pereina į mažorą, dainose dažnai tai naudoju.

Dainuoji trimis kalbomis, o kokia kalba galvoji?

Mąstau žodžiais tada, kai kažką rašau, ar noriu pasakyti. Kalbą galiu pasirinkti kokią noriu, paprastai, ji pati save pasirenka. Kitu laiku beveik negalvoju žodžiais, labiau vaizdiniais, jausmais, signalais.

Kada Alina Orlova jaučiasi labiausiai ore?

Kai einu su mėgstama daina ausyse, pavyzdžiui, New Order “Temptation”.

Internete:

facebook.com/AlinaOrlova

youtube.com/user/AlinaOrlovaOfficial

soundcloud.com/alinaorlova

itunes.apple.com/gb/artist/alina-orlova