Nors vasarą bet koks veiksmas smagesnis po atviru dangumi, birželio viduryje tūkstaninė minia traukė į troškią sostinės “Siemens” areną. “Skardinės dėžutės” viduje vyko didžiausias pastarojo meto prisiminimų dekonservavimas su britų elektroninės muzikos pionierių The Chemical Brothers muzika.
Prieš dvi dešimtis metų The Chemical Brothers pirmą kartą daugelio rankas ir ausis pasiekė tuomet įprastu audio kasetės formatu. Įrašas buvo aukso vertės, gabalų taip paprastai nepramesi, viskas nauja ir negirdėta, iki tol tik roke girdėta energija, o svarbiausia – elektroninės psichodelikos įkvėptos projekcijos sukdavosi tiesiog galvoje.
Laikai keičiasi, projekcijos keliasi į realybę, muzika – į spotifajų, FFW ir tu stovi eilėje su tokiais pačiais įgudusiais kasečių naudotojais, ištroškusiais patekti į tą laiko mašiną, paragauti jaunystės eliksyro ar kaip tai pavadinsi.
Nerimastinga, tvankaus lauko oro nuvarginta publika su minimaliomis swagerių priemaišomis būriuojasi salėje, vėsinamoje kondicionieriais. Koridoriais slankioja jaudulio apimti veidai. Kas dešimtas matytas ar pažįstamas tarsi primena -nioliktą klasiokų-kursiokų susitikimo vakarėlį.
Manfredas baigia puikų apšildomąjį DJ setą, įėjimo užuolaidos užtraukiamos, spektaklis prasideda.
Stadionų hitų meistrai The Chemical Brothers (tiksliau – brother vienaskaitoje, nes šio turo metu Ed Simons liko namie, o jo vietą užėmė Adam Smith, grupės koncertinio filmo “Don’t Think” režisierius) užgriežia sintezatoriais ir prapjauna visiems nostalgijos liaukas beigi gerklas. Laiko skalė užstringa.
Pradžioje ne tokie seni hitai malasi tarp klasikinių reivo seklumų, kurdami keistą popuri ir paniką atmintyje. Tačiau įpusėjus atšaunamas ilgai brandintas, senos geros rūgšties ir bigbeat’o butelys, kuris antroje kasetės pusėje kaip reikiant užputoja ir sprogsta visais įmanomais hitais. Kai kurie kiek patiuninguoti, kad nebūtų visiško CD efekto, bet visi – su “broliams” įprastomis duobėmis, skirtomis švilpiant aptaškyti seilėmis artimiausiai stovintį.
Turbūt daugiau dėl įspūdžio ant scenos sustatyti gigantiški statiniai – elektroniniai instrumentai matomi tik arčiausiai susigrūdusiems. Susikūprinusius atlikėjus skandina akis svilinančios projekcijos, tapusios neatsiejamu kolektyvo pasirodymų elementu.
Kiekvienas kūrinys iliustruojamas vis kitaip nei daugelis įpratę matyti Michel Gondry bei kitų režisierių vaizdo klipuose. Su ironiškais veidais ir teatrališkais baroko šokiais, iš dangaus nusileidžiančiais robotais ir kosminio dydžio disko kamuoliu. Viskas susijungia į vieną storą ir klaidžią kelionę. Toks įspūdis, jog šie vaikinai taip pat ilgą laiką sėdėjo toje slaptoje LSD laboratorijoje.
Viskas baigiasi simbolinėmis projekcijomis su breakdance šokančiais šventaisiais bažnyčios vitražuose ir hipiška žinute visiems -fobams “Love Is All”. Elektroninės mišios baigiasi, visų akys žėri paaugliška meile, minios patraukia atgal į nuodėmių miestą.
Posakis “daug garso ir šviesų” tą vakarą įgavo kitą prasmę. Belieka tikėtis, jog tai tapo aukšto lygio muzikos pamoka ne tik pusėtinai žinojusiems “chemikalų” diskografiją, bet ir aklai tikintiems vietinės estrados plačiagerkliais.
Puikus šou su puikia publika (išskyrus tuos, kurie per klaidą nuspirko ne sėdimus, o stovimus bilietus ir užsiėmė “kirminavimu” tarp šokančiųjų), sukūrusia nepakartojamą bendrumo jausmą, apėmusį traukiant į nekasdienės elektronikos koncertą. Organizatoriams belieka palinkėti teisingų sprendimų ateities renginiuose, nešant teisingą žinią neteisingiems žmonėms.
Komentarai